Streikuoti nedrįstame ar negalime? Trumpa streiko istorija Lietuvoje

Įprasta teigti, jog lietuviai nenoriai gina savo teises. Dažniausiai kaltinamas mūsų mentalitetas, esą, kaip tauta esame įpratę kentėti ir verčiau renkamės emigruoti ar keisti darbą, nei susivienyti ir kovoti už geresnes sąlygas čia ir dabar.

Tačiau ar tikrai kaltas mūsų mentalitetas? Ar nėra taip, kad mentalitetas nėra priežastis, bet pastoviai kartojamas „visuotinis melas“, kuris ir atgraso žmones nuo kolektyvinio veiksmo. Kiek kartų kalbantis su žmonėmis apie streiką ar kolektyvinį pasipriešinimą išgirsti pasiteisinimą: „aš tai už, bet daugiau niekas iš darbuotojų nesiryš“. Iš tikrųjų, daugelis iš mūsų palaikome streiką, bet aktyviai to nereiškiame, nes manome, kad visi kiti tam nepritars.

Galima ilgai filosofuoti, ieškoti kultūrinių tautos bruožų siekiant paaiškinti, kodėl Lietuvoje nevyksta streikai. Tačiau retai kada atkreipiamas dėmesys į konkrečius įstatymus, kurie stipriai riboja šią darbuotojų teisę ir suteikia priemones valstybei bei darbdaviams pažaboti streikus. Nors po nepriklausomybės atgavimo streikai ir asociacijų laisvė buvo pripažįstama kaip viena iš pagrindinių demokratinių laisvių, bet praktiškai ją įgyvendinti pagal galiojančius įstatymus yra neįmanoma.

Pirmasis kolektyvinius ginčus ir streikus apibrėžiantis įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleistas 1992 m. Šiame įstatyme suformuluotos pagrindinės nuostatos, kurios iki šiol yra praktiškai nepakitusios. Streikas apibrėžiamas kaip išskirtinai ginčas tarp darbuotojų ir darbdavių, kai šiems nepavyko susitarti pasitelkiant taikinimo komisiją, teismą ar darbo arbitražą. Pirmiausia streiką galėjo kelti tiek profesinės sąjungos, tiek laisva forma susibūrę darbuotojų kolektyvai. Bet 1994 m. ši teisė buvo apribota ir organizuoti streiką leista tik profesinėms sąjungoms.

Apie streiko rengimą įpareigota informuoti darbdavį prieš 7 dienas, o kai kurioms profesijoms, laikomoms ypač svarbiomis visuomenei, prieš 21 dieną. Teisėtam streikui rengti reikėjo ne mažiau kaip pusės įmonės darbuotojų pritarimo. Taip pat, paskelbus streiką, streiko komitetai yra įpareigoti užtikrinti minimalius visuomenės poreikius ir saugoti darbdavio turtą nuo sugadinimo. Bendrai pažvelgus, įstatymai įpareigoja streikuotojus nepažeisti darbdavio ir visuomenės teisių bei interesų.

Pirmiausia, ką riboja apibrėžimas, nurodantis, kad streikai yra išskirtinai tik „ginčas tarp darbdavio ir darbuotojų“? Streikai yra ypač veiksminga priemonė ne tik užsitikrinti didesnius atlyginimus konkrečioje įmonėje, bet ir ginti platesnes dirbančiųjų teises ar netgi pilietines demokratines laisves. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, streikai dažnai pasitelkiami kovojant prieš nepopuliarius vyriausybės įstatymus, kurie nebūtinai yra tiesiogiai susiję su atlyginimais ar darbo valandomis. Taip pat, streikai neretai tampa solidarumo išraiška, kai sukilus vienos įmonės ar pramonės šakos darbuotojams, kitos sferos darbuotojai prisijungia prie streiko, sukeldami dar didesnį spaudimą darbdaviams gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas. Visus tokius streikus lietuviški įstatymai laikytų nelegaliais ir už tai galimai būtų paskirtos nemenkos baudos. Trumpai tariant, mums draudžiama pasitelkti streiku kaip populiarią protesto formą ir ši teisė palikta tik siauriesiems individualiems ginčams spręsti.

Lietuvoje streikas laikomas lyg tam tikra nuodėmė, nuo kurios ginamasi pasitelkiant įvairiausias derybų instancijas. Šias procedūras privaloma pereiti, prieš skelbiant streiką. Be jau minėtų procedūrų kaip taikinimo komisija, trečiųjų teismas ir darbo arbitražas, 2008 m. buvo įvesta dar ir ketvirtoji forma – tarpininkas. Streikas iš tiesų yra kraštutinė priemonė, t.y., natūralu, kad pirmiausia bus deramasi su darbdaviu ir tik po to imamasi veiksmų, jeigu šis nesiteikia nusileisti. Tačiau teisinis įpareigojimas pereiti visas derybų procedūras suteikia darbdaviui ir kitoms institucijoms pakankamai laiko pasiruošti ar sutrukdyti streiką – parengti gamybinius pakitimus, rasti teisinių priekabių ar tiesiog suardyti darbuotojų pasiryžimą kovoti, atleisti aktyvistus ar kitaip sukliudyti streiko organizavimui dar prieš jam įvykstant.

Be šių būtinųjų procedūrų ir iš ankstinių įspėjimo terminų, darbdaviai visada gali kreiptis į teismą ir prašyti streiką pripažinti neteisėtu arba atidėti jį mėnesio laikotarpiui. Kad geriau suprastume, kaip smarkiai yra apriboti streikai, verta prisiminti 2000 m. vykusio Vilniaus viešojo transporto darbuotojų streiko istoriją, kuri vėliau nukeliavo iki pat Tarptautinės darbo organizacijos (TDO).

Ginčas tarp Vilniaus visuomeninio transporto darbuotojų ir Vilniaus savivaldybės (darbdavio) prasidėjo 1999 m. balandį dėl nurėžtų viršvalandžių (dėl ko sumažėjo atlyginimai) ir vėluojančių atlyginimų išmokėjimo. Profesinei sąjungai surinkus reikiamų balsų skaičių, Liepos 3 d. Vilniaus savivaldybė buvo informuota apie įspėjamuosius streikus, kurie turėjo vykti nuo 4 iki 6 val. ryto. Jeigu reikalvimai nebūtų patenkinti, tikrasis neterminuotas streikas turėjo prasidėti rugsėjo 9 d.

Kadangi streiko įstatyme yra aptakiai nurodyta, jog vykstant streikui turi būti užtikrinti minimalieji visuomenės poreikiai, tai Vilniaus savivaldybė, likus penkioms dienoms iki streiko, priėmė potvarkį, kuriame nusprendė, jog dėl minimaliųjų visuomenės poreikių užtikrinimo streiko metu turi važinėti 70 proc. normalaus transporto. Tai iš esmės streikė padarė bereikšmiu, dėl ko jis buvo atidėtas iki sausio mėnesio. Per šį laiką profesinė sąjunga bandė derėtis su savivaldybe, bet nepasiekus rezultatų ir atlyginimams toliau vėluojant, darbuotojai vėl nutarė skelbti 1 dienos streiką, kuris turėjo įvykti 2000 m. Sausio 27 d.

Tačiau sausio mėnesį likus kelioms dienoms iki streiko, savivaldybė kreipėsi į teismą, o šis nusprendė atidėti streiką 30 dienų, vadovaujantis įstatymu, leidžiančiu atidėti streiką dėl ypač svarbių priežasčių, t.y., neapibrėžiant, kokios gali būti priežastys. Ir vėl streikui neįvykus, po kelių mėnesių darbuotojai nusprendė streikuoti Gegužės 17 d.. Lygiai taip pat, prieš prasidedant streikui, teismas vėl atidėjo streiką 30 dienų. Tačiau šį kartą įpykę darbuotojai nusprendė nepaisyti streiko draudimo ir gegužės 18 d., praėjus daugiau negu metams nuo pirmojo ginčo iškėlimo, įvyko vienos dienos streikas. Tą dieną iš 500 transporto priemonių, tik du troleibusai ir keletas autobusų išvažiavo į gatves. Tą pačią dieną Vilniaus savivaldybė sutarė atnaujinti derybas ir kitą dieną viešasis transportas vėl veikė pilnu pajėgumu.

Tačiau derybos taip ir neprasidėjo, o miesto meras, streiko metu pažadėjęs atsiimti pareiškimą teismui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, to taip ir nepadarė. Kaip vėliau paaiškėjo, savivaldybė nesiteikė derėtis gera valia. Tik 2000 m. rugsėjį, profesinei sąjungai pateikus apeliaciją, teismas atmetė savivaldybės pareiškimą ir panaikino pirmesniojo teismo nuosprendį, pripažinusį, kad streikas buvo nelegalus. Jeigu šis sprendimas nebūtų buvęs pakeistas, darbuotojams ir jų profesinei sąjungai grėsė didelės baudos, žalos atlyginimas ir netgi baudžiamoji atsakomybė, kurios maksimali bausmė – kalėjimas iki 10 metų (vėliau buvo pripažinta, kad negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už streiką).

Ši byla nukeliavo iki Tarptautinės darbo organizacijos, kurioje buvo nuspręsta, jog tokie streiko apribojimai prieštarauja laisvos asociacijos ir laisvės streikuoti principams. Lietuvos vyriausybė buvo raginama peržiūrėti streiko įstatymus, bet nei 2003 m. priėmus naują Lietuvos darbo kodeksą, nei 2016 m. priėmus liberalizuotą Darbo kodeksą, esminių pakeitimų neįvyko.

Tiesa, priimant 2016 m. darbo kodeksą, streikų įstatymai liberalizuoti, bet ne darbuotojų naudai. Ankstesniame darbo kodekse lokautai buvo draudžiami, bet nuo 2016 m. šis draudimas buvo panaikintas. Lokautas – tai darbdavių priemonė nukenksminti streiką, į streikuojančiųjų vietas priimant kitus darbuotojus. Galima numanyti, kad šis įstatymas buvo įteisintas tenkinant prekybos gigantų interesus, nes būtent šiame sektoriuje, sustreikavus darbuotojams, juos būtų galima greitai ir be didelių apmokymo kaštų pakeisti laikinųjų įdarbinimo agentūrų darbuotojais.

Vilniaus transporto darbuotojų streiko istorija nėra vienintelė – panašiai, pasitelkiant teisinius apribojimus, buvo susitvarkyta ir su krizės laikotarpiu 2009 m. streikavusias Kauno troleibusų vairuotojais. Pastarųjų darbuotojų įspėjamasis streikas, trukęs dvi valandas nuo 4 iki 6 val. ryto, taip pat buvo pripažintas neteisėtu, nes streiko komitetas neužtikrino minimaliųjų visuomenės poreikių. Tai parodo, kad net ir tokie, palyginus, mažai grėsmės sukeliantys streikai, yra maksimaliai ribojami pasitelkiant teisines priemones. Ir tai yra įmonės, kuriose profesinės sąjungos yra palyginus stiprios – o ką kalbėti apie prekybos centrus, kurie nedelsiant randa priežastį atleisti darbuotojus vos tik išgirdus nepasitenkimą ar siekius organizuotis su kolegomis.

Galima retoriškai klausti – jeigu iš tikrųjų lietuviai nenori streikuoti, tai kodėl turime taip smarkiai streikus ribojančius įstatymus? Anot teisės ir sociologijos profesoriaus Charles Woolfson, Lietuvos darbuotojų pasyvumą geriau paaiškina ne mūsų mentalitetas ar iš sovietmečio kylantis priešiškumas profesinėms sąjungoms. Pasak Woolfson, „labiau tikėtinas paaiškinimas paprasčiausiai būtų tas, kad darbuotojai nemato tokių struktūrų [profesinių sąjungų] svarbos, ypač kai pastarųjų pagrindinis ginamasis vaidmuo demokratinėje civilinėje visuomenėje yra teisiškai apribotas.“ (2003).

Taigi, lietuviškas mentalitetas yra verčiau atpirkimo ožys, o ne priežastis, dėl kurios nesugebame pasipriešinti išnaudojimui ir skurdo politikai. Paradoksalu, bet tikriausiai vienintelis kelias, kuriuo galime užsitikrinti teisę į streiką, tai sulaužyti šią teisę – streikuoti nepaisant draudimų ir apribojimų. Kaip įrodė paskutinis mokytojų streikas, vos tik streikas peržengia įprastas ribas, jis įgauna didesnę politinę galią, prieš kurią nei politikai, nei vietiniai direktoriai negali pasipriešinti baksnodami į jiems patogius teisinius straipsnius. Kol tai neįvyks, bet koks darbuotojų kolektyvinis pasipriešinimas bus laikomas neteisėtu, nes streiko ir kolektyvinių ginčų įstatymai yra skirti pažaboti dirbančiųjų galią, o ne suteikti priemones užsitikrinti geresnį gyvenimą.

Kodėl turime dirbti vis ilgiau? Trumpai apie tai, kaip keitėsi darbo laiko normos per pastaruosius 30 metų.

Šį ketvirtadienį, balandžio 23 d., seimas pritarė liberalų inicijuotoms Darbo kodekso pataisoms, kurios ištęstų suminės darbo laiko apskaitos periodą iki penkių mėnesių ir leistų mažų įmonių vadovams vienašališkai įvesti suminę darbo laiko apskaitą. Taip pat siūlyta įvesti nulinę darbo laiko sutartį, bet kol kas šis pasiūlymas buvo nediskutuojamas.

Jeigu šie įstatymai bus priimti, jie leistų darbdaviams lengviau išnaudoti darbuotojus nemokant jiems už viršvalandžius. Šiuo metu valstybė skiria paramą verslui suteikdama lengvatines pąskolas ir apmokėdama didžiąją dalį atlyginimų bei kitus kaštus, tačiau verslas siekia dar labiau išnaudoti krizinę situaciją sumažinant darbuotojų atlyginimus.

Trumpam atsitraukime nuo šiandienos aktualijų ir pažvelkime, kaip keitėsi darbo laiko normų, viršvalandžių ir darbo laiko apskaitos įstatymai nuo nepriklausomybė pradžios. Bendra tendencija tokia, kad darbo laikas tendencingai ilgėjo mažinant viršvalandžių apribojimus ir darbdaviams suteikiant daugiau svertų išnaudoti darbuotojus nepaisant žmogiškųjų poreikių.

Iki pat 2002 m. galiojusiame receptuotame „tarybiniame“ kodekse buvo nurodyta, jog suminė darbo laiko apskaita gali būti įvesta tik su profesinės sąjungos leidimu įmonėse, kuriose negalima taikyti įprasto savaitinio grafiko. Tačiau nurodyta, kad darbo laikas negali viršyti dienos ir savaitės normų per apskaitinį laikotarpį. Viršvalandžiai buvo neleidžiami, nebent susidarė būtina situacija. Visais atvejais viršvalandžius turi patvirtinti profesinė sąjunga, o bendrai, viršvalandžiai negali viršyti keturių valandų per dvi dienas ir 120 val. per metus. Nepertraukiamas poilsis turi trukti ne mažiau nei 42 val. per savaitę.

2003 m., ruošiantis prisijungimui prie Europos Sąjungos, buvo priimtas naujas Darbo kodeksas. Jau tuo metu liberalų partija siūlė drąstiškai liberalizuoti darbo santykius, bet tą kartą kodeksas priimtas gana palankus darbuotojams, suteikiant, palyginus, nemažai teisinių garantijų dėl išeitinių išmokų ir atleidimo.

Tačiau darbo laiko normos buvo liberalizuotos. Suminės darbo laiko apskaitos periodas numatytas keturiems mėnesiams. Darbuotojų, dirbančių pagal suminę darbo laiką, darbo laikas per dieną negalėjo trukti ilgiau nei 12 val. Panaikintas apribojimas skirti viršvalandžius tik su profesinės sąjungos leidimu – nuo šiol tam reikėjo tik darbuotojo raštiško sutikimo. Viršvalandžių normos išlaikytos tos pačios kaip ir „tarybiniame“ kodekse. Taip pat, susiaurinta nuostata, įpareigojanti sutrumpinti darbo laiką viena valandą dirbantiems naktį – šis įstatymas tapo negaliojantis priimtiems dirbti naktį ir dirbantiems nepertraukiamoje gamyboje. Nepertraukiamas poilsis per savaitę buvo sutrumpintas 7 valandomis iki 35 val. per savaitę.

Tačiau tikroji “revoliucija” darbo laiko apskaitoje buvo įgyvendinta priėmus dabartinį, liberalizuotą Darbo kodeksą. Nors įprasta darbo laiko norma per visą Lietuvos nepriklausomybės laiką išliko tokia pati – 40 val per savaitę – tačiau atsirado daugiau galimybių darbdaviams ištęsti šį laiką. Dabartiniame kodekse, absoliuti maksimali darbo laiko trukmė per savaitę ištęsta 12 valandų daugiau, iki 60 val. – tokį darbo laiką galima turėti dirbant pagrindinį darbą ir sudarant dar papildomą sutartį su darbdaviu dėl papildomo darbo.

Kadras iš protesto prieš naująjį darbo kodeksą 2016 m.

Skaičiuojant darbo laiką be viršvalandžių, dabar leidžiama dirbti 8 valandomis ilgiau, t.y., 48 val. per savaitę (toks darbo laikas dažniausiai taikomas kasininkėms, kurios dirba po 12 val. per dieną). Prie šio darbo laiko galima pridėti dar 4 val. viršvalandžių – skaičiuojant su jais, darbo savaitės trukmė išsitęsia iki 52 val. Skaičiuojant pagal suminę darbo laiką, darbdaviams leidžiama mokėti už viršvalandžius kas tris mėnesius. Nors reikia pastebėti, jog dažniausiai grafikai sudėliojami taip, kad net ir dirbant po dvylika valandų per dieną, viršvalandžiai nesusidaro.

Viršvalandžių leidžiama norma atitinkamai išsiplėtė. Dabar viršvalandžiai ribojami ne dviejų dienų laike, o savaitės, per kurią galima dirbti 8 papildomas valandas, o su papildomu darbuotoju sutikimu – net 12 val. per savaitę. Bendra viršvalandžių trukmė per metus taip pat išaugo – viršvalandžiai gali sudaryti ne daugiau nei 180 val. per metus, taigi, 60 val. daugiau nei anksčiau.

Taigi, tendencija tokia, kad iš darbuotojų yra reikalaujama vis ilgiau dirbi. Verslo atstovai ir verslo interesams tarnaujantys politikai dažniausiai tokį augantį išnaudojimą bando pateisinti, kad taip žmonėms leidžiama daugiau užsidirbti. Tačiau šie teiginiai visados remiasi į prielaidą, kad mes esame pasiryžę arti kaip arkliai vardan galėjimo daugiau nusipirkti – turėti kelis namus, naujausias mašinas, telefonus ir t.t. Net nekalbant apie tai, kokią didelę žalą toks vartotojiškumo skatinimas turi gamtai, verta abejoti, jog visų troškimai sutelkti į pinigus – galbūt iš tikrųjų ko daugeliui žmonių trūksta, tai ne milijonų sąskaitose, o daugiau laisvo laiko rūpintis savimi ir artimaisiais?

Tačiau ir žvelgiant ekonomiškai, net jei trumpuoju periodu darbo laiko ištęsimas suteikia daugiau galimybių užsidirbti individualiai, bet ilgainiui, tai reiškia bendrą darbo kainos mažėjimą ir prastesnes gyvenimo sąlygas. Ilgos įtempto darbo valandos didina susižalojimo riziką ir neapdairumą darbe, o ilguoju laikotarpiu, tai smarkiai atsiliepia sveikatai (o šią naštą vėliau turi apmokėti valstybė). Taigi, tokios liberalizuotos darbo laiko nuostatos tenkina ne darbuotojų, o verslo poreikius – būtent verslui yra naudinga išspausti kuo daugiau darbo laiko iš darbuotojų, nes taip vienas žmogus atidirba už du ir tai leidžia sutaupyti darbuotojų sąskaita bei didinti įmonės pelną.

Jeigu galėtume pasirinkti, įdomu, ką rinktumėtės jūs – ar padvigubintą atlyginimą už tas pačias darbo valandas ar dvigubai sutrumpintą darbo laiką už tą patį atlyginimą?

Savo ruožtu, mes siūlome tokias įstatymų pataisas teikiantiems politikams pirmiausia patiems išbandyti tokį darbo pobūdį. Konservatoriams ir liberalams, balsavusiems už šias įstatymų pataisas, reikėtų bent vieną mėnesį padirbėti prekybos centrų kasoje po dvylika valandų į dieną. Akivaizdu, kad šie politikai nesuvokia, kaip sunkiai dirba didžioji dalis darbuotojų Lietuvoje.