Regina: “Dėl šių pokyčių mums pridės dar vieno operatoriaus darbą ir tiek. O dėl atlyginimo, tai labai įdomu, kiek jis bus “konkurencingas”, tikriausiai iki 500 eurų į rankas pakels ir tiek – tai konkurencija! Žinoma Tik labai netinkamu laiku atleidžiami žmonės. Pavasarį per pirmąjį karantiną uždarinėjo paštus ir atleidinėjo žmones, o dabar vėl pokyčiai pačiu sunkiausiu metu.”
Tadas: “Jau nuo tos dienos, kai paleido Vilniaus logistikos centrą, buvo signalai, kad mažins skirstytojų etatus. Nors mūsų, laiškininkų, tai tiesiogiai neliečia, bet nerimaujame, kaip vyks darbas po kovo 1 dienos, nes tada visoje Lietuvoje žmonės gaus maišus su korespondencija ir laiškais. Šiuo metu klausimų daugiau negu atsakymų.”
Nuo 2016 m. “Lietuvos Paštas” darbuotojų skaičių sumažino ketvirtadaliu, bet paštininkų atlyginimai nepakilo aukščiau minimalios algos – šiuo metu už darbą 6 dienas per savaitę paštininkai gauna vidutiniškai apie 470 eurų į rankas.
Vakar „Kurjerių asociacija“ dalyvavo LR trišalės tarybos posėdyje, kuriame išaiškinome Lietuvoje per el. platformas dirbančių kurjerių darbo problematiką. Dalyvavo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, profesinių sąjungų atstovai bei „Bolt“, „Wolt“ ir „Ziticity“ įmonių atstovai.
Džiugu, kad visos šalys sutaria dėl pagrindinės problemos – kurjeriai nėra apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų, ir susirgimo arba traumos atveju negalėtų gauti nedarbo išmokų. Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė atskirame rašte pažymėjo, kad per individualią veiklą dirbantys žmonės ateityje bus apsaugoti ir nuo nelaimingų atsitikimų ir įtraukti į pensijų programas. Kol tai neįvyks, manome, kad el. platformos turi būti įpareigotos mokėti tokį draudimą savo kurjeriams.
Tačiau įmonės atstovai bando atsikratyti verslo rizikos, pernešdami ją ant kurjerių pečių. Jie tą daro melagingai pristatydami el. platformų darbą kaip „visišką laisvę kurjeriui“. Anot jų, kurjeriai gali prisijungti kada nori, dirbti kaip tiktai nori, su kokia tik nori įranga ar transporto priemone, būti prisijungę keliose platformose tuo pat metu. Ko jie nepasako, tai kad nėra taip, kad bet kas gali parsisiųsti programėlę ir pradėti dirbti. Kurjeris turi laukti atrankos, praeiti mokymus, įsigyti darbo priemones (dažnai mokamas) iš įmonės. Procesas primena priėmimą į darbą, tik nėra interviu.
Paties darbo žmogus irgi negali daryti „laisvai“. Dažnai kurjeris negali atsisakyti užsakymų, nes gresia laikinas ar nuolatinis paskyros užblokavimas. Algoritmai taip pat turi slaptą reitingo sistemą (nei viena iš minėtų įmonių nesidalina reitingais su savo kurjeriais), kuri baudžia kurjerius jeigu jie atsisako vykdyti jiems netinkančius užsakymus, arba jei suserga ir dėl to kurį laiką nesijungia prie platformos; kurjeriams draudžiama gauti fizinę pagalbą vykdant užsakymą, net kai siuntos svoris viršija 50kg; kai kurie kurjeriai privalo važiuoti trumpiausiais, algoritmo nustatytais maršrutais, nepaisant eismo padėties.
Anot šių įmonių atstovų, dėl tokio „lankstumo“ kurjeriai turi atsisakyti garantijų, kaip pvz. apskritai žinoti kiek yra kurjerių toje įmonėje, nežinoti kokios kainos ir sąlygos bus rytoj, neturėti teisės į kolektyvines derybas (ir visas kitas) su įmone.
Mūsų pozicija yra – lankstus darbo grafikas yra šiuolaikinės darbo rinkos realybė, o ne privilegija, dėl kurios reikia mokėti savo elementariomis garantijomis. Dėl neatsakingos įmonės veiklos, vieną mėnesį pragyvenimui užsidirbęs kurjeris gali kitą mėnesį išvis negauti darbo, dirbti už dvigubai mažiau ir pan.
Priminsime, kad pagal Europos teisingumo teismo spendimą, el. platformos nėra „tarpininkai“ tarp kurjerių ir restoranų, o paslaugas arba darbą teikiančios įmonės, tad jų santykiai privalo būti atitinkamai reguliuojami.
Prieš metus, sausio 11 d. Kaune virš šimto žmonių susirinko išreikšti solidarumo su Kauno stadioną stačiusiais ir atlyginimų negavusiais darbuotojais iš Turkijos. Protestas prasidėjo prie „S. Dariaus ir S. Girėno“ stadiono, kur vienas iš darbuotojų perskaitė kalbą, padėkojo už žmonių paramą Lietuvoje. Minia pajudėjo link savivaldybės, kur buvo pareikalauti miesto mero ir jo administracijos atsakomybės bei išsiųstas palaikymas streikuojantiems kolegoms Alžyre, kur ta pati kompanija „Kayi construction” atsisakė mokėti atlyginimus.
Praėjo jau metai, o darbuotojams iki šiol nėra išmokėti jų atlyginimai už jų darbą. Šiandien tik galime patvirtinti tai, ką nuo pat pradžių kartojome: darbininkai buvo teisūs – kompanijos, o taip pat ir Kauno savivaldybės atstovai, apgaulingai tvirtino žiniasklaidai, kad šį konfliktą galima išspręsti Turkijoje. Vos tik grįžę namo, darbuotojai padavė ieškinius į teismą, bet per šiuos metus neįvyko nei vienas teismo posėdis. Darbininkai jau nebeturi vilties atgauti savo pinigų. Nuo pat pradžios jie žinojo, kad vienintelė viltis susigrąžinti bent dalį pinigų, tai sulaukti paramos ir palaikymo iš Kauno savivaldybės ar Lietuvos valstybės institucijų. Dėl to šie ir atsisakė vykti atgal į Turkiją ir nusprendė kovoti už savo teises čia, Lietuvoje.
Tačiau Kauno savivaldybės elgesys pribloškė net ir daug ką mačiusius. Miesto meras taip ir nesusitiko su badaujančiais žmonėmis, nors turkų kompanijai laimėjus viešajį konkursą, Matijošaitis žiniasklaidai tvirtino, kad pats „asmeniškai prižiūrės statybų eigą”. Iki šiol pyktis kyla prisiminimus savivaldybės biurokratiškus atsakymus į mūsų prašymus susitikti ir išgirsti pasiūlymus, kaip galima greičiau išspręsti šią situaciją, kad žmonės atgautų bent dalį pinigų ir galėtų grįžti pas savo šeimas. Atsakymas visą laiką būdavo tas pats: „susisiekite su mūsų viešųjų ryšių patarėju”.
Kaip galima siūlyti badaujantiems žmonės susitikti su savivaldybės reklamos skyriaus patarėju??? Per dvi savaites, miesto meras taip ir nerado kelių minučių išklausyti darbuotojų – net ir neturint galimybių išmokėti pinigų iš savivaldybės biudžeto, paprasčiausias dėmesys ir atsiprašymas būtų parodęs pagarbą ir užuojautą.
Nesulaukę žadėtų atlyginimų, pirmąją 2020 m. sausio savaitę darbininkai paskelbė bado streiką Kauno miesto sode. Darbininkai prašė miesto vadovų padėti atgauti nesumokėtus atlyginimus už 9 mėnesius iš miesto stadioną stačiusios turkų kompanijos „Kayi Construction“.
Kompanijos atstovų elgesys buvo šlykštus, bet stebino mažiau – šie, naudodamiesi Lietuvos teisinėmis spragomis, kratėsi bet kokios atsakomybės ir kartojo, kad, esą, darbuotojai ne taip supranta situaciją ir turėtų vykti į Turkiją ir ten reikšti pretenzijas. Deja, bet iki šiol užsienio įmonių filialų steigimo ir teisinės atsakomybės įstatymai leidžia vengti darbdavių atskaitingumo savo darbuotojams ir Lietuvos valstybės institucijoms. Iki šiol viešųjų pirkimų įstatymai nėra pakeisti taip, kad mūsų visų pinigai būtų mokami tik toms kompanijoms, kurios gerbia darbuotojų teises.
Kaip dirbančiųjų organizacija, mes kovojome ir toliau kovosime už visų darbuotojų lygias teises – darbuotojų tarpusavio kiršinimas dėl tautybės ar pilietybės visada pasitarnauja verslui, kuris gali išnaudoti ir engti vieną grupę, tuo pačiu „žemindamas” kartelę visiems kitiems. Norime to ar nenorime, bet turime pripažinti, kad darbuotojų iš užsienio bus vis daugiau. Profesinės sąjungos turėtų aktyviai reikalauti, kad atsirastų tinkami įstatymai ir jų kontrolė, užsiimti atvejų viešinimu ir užsienio darbuotojų organizavimu. Turime nepaliaujamai kartoti, kad solidarumas buvo ir bus dirbančiųjų pagrindinis ginklas prieš išnaudojimą.
Prieš metus užgimusi draugystė iki šiol teikia džiaugsmą – nors atlyginimų žmonės taip ir neatgavo, bet jie jautėsi išvažiuojantys pakelta galva ir suradę bendražygių. Prisimindami praeitų metų įvykių ir pirmojo 2021 m. įrašo proga norime visiems ir visoms palinkėti daugiau bendražygių, solidarumo ir sėkmės kovojant už mūsų visų teises bei geresnį gyvenimą!
