Kauno stadioną statantys turkų darbuotojai pradeda bado streiką dėl nesumokėtų algų

Jau devynis mėnesius algų nesulaukiantys Kauno stadioną statantys turkų darbuotojai imasi naujų protesto veiksmų. Šiandien, gruodžio 31 d., 14 val. Kauno miesto sode, priešais savivaldybę darbuotojai pradeda bado streikas. Jie žada badauti tol, kol atgaus visus jiems priklausančius pinigus. 

Šiuo metu streikuoja 53 darbuotojai, iš kurių kiekvienam įmonė „Kayi construction“, laimėjusi Kauno stadiono statybos konkursą, skolinga nuo 7 iki 12 tūkst. eurų. Prieš Kalėdas šios įmonės atstovai teigė, jog su darbuotojais yra pilnai atsiskaitę, tačiau nei vienas iš streikuojančių darbuotojų pinigų negavo. Anot jų, įmonė siūlė išmokėti tik po 500 eurų, tačiau darbuotojai reikalauja visos jiems priklausančios sumos.

Iki šiol darbuotojai galėjo gyventi šalia stadiono statybvietės pastatytuose konteineriuose, jiems kasdien buvo tiekiamas maitinimas. Tačiau, anot darbuotojų, dabar įmonės vadovai grasina, kad gyvenamieji konteineriai bus nugriauti, nutrauktas maitinimas. Pasak jų, įmonė siekia, kad jie paliktų Lietuvą ir siūlo konfliktą spręsti Turkijoje, kreipiantis į tos šalies institucijas. Vienas darbuotojų teigia, kad taip kompanijai būtų lengviau išvengti konflikto: „Iš esmės mes nelabai ir pasitikime Turkijos teisine sistema, nes ten kas stipresnis, tas teisingesnis. Dėl to norim čia išsikovoti savo teises, nes jei grįšim į Turkiją, mes žinom, kad neaišku, kiek metų užtruks, kol atgausim savo pinigus..“ 

Turkų darbuotojus atstovaujančios ir bado streiką padedančios organizuoti Gegužės 1-osios profesinės sąjungos atstovas Jurgis Valiukevičius teigia, jog įmonė ne tik neatsiskaičius su darbuotojais, bet ir pažeidusi aibę kitų darbuotojų teisių: Jie ne tik nesumokėjo pinigų, bet iki šiol jiems nėra davę darbo sutarčių kopijų, tinkamai neapdraudę. Vienas iš darbuotojų, brigados vadovas, dėl nelaimingo atsitikimo darbe turėjo atsigulti į ligoninę, kurioje jam atlikta operacija. Ligoninėje jis ir sužinojo, kad jis neapdraustas. Kiti darbuotojai tvirtino, jog statant stadioną ne vienas darbuotojas susižeidė, o įmonės vadovai kaltino pačius darbuotojus ir liepė nesikreipti į medikus. O jeigu to pavykti neišvengdavo, atvykus policijai darbuotojai būdavo verčiami tvirtinti, jog susižeidė ne darbo metu.”

Gegužės 1-osios profesinė sąjunga kartu su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, reikalaudamosi imtis visų įmanomų priemonių, kad su darbininkais būtų atsiskaityta. Rašte atkreipiamas dėmesys, jog už pigiausią kainą pasiūlyti projektai ne visada yra tinkamiausi ir savivaldybė turėtų atsižvelgti į viešuosiuose konkursuose dalyvaujančių įmonių socialinę atsakomybę. 

Kauno miesto savivaldybė teigė su „Kayi construction“ pilnai atsiskaičiusi gruodžio 20 d. Tačiau, anot darbuotojų, įmonės atstovai iki šiol teisinosi, kad neturi iš ko sumokėti atlyginimų, nes vėluoja atsiskaitymai iš užsakovų. Šiuo metu „Kayi construction“ susiduria su darbuotojų pasipriešinimu ir Alžyre. Čia streikuoja per 150 darbuotojų statančių karinę ligoninę. Pastarieji tvirtina, jog iš kompanijos atlyginimų negauna jau 13 mėnesių. 

2018 m. „Kayi Construction“ laimėjus statybų projektą, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis teigė, jog pats asmeniškai prižiūrės statybų eigą ir užtikrins, kad viskas vyktų sklandžiai: „Ar Kaune gali taip strigti statybos? Nebent prasidėtų karas“, – tuomet teigė V. Matijošaitis. Pasak streikuojančių darbuotojų, statybos sustojo dar prieš gruodžio 20 d. – paskutinį kartą, kai savivaldybė pervedė pinigus kompanijai. 

Šiuo metu dėl nemokamų atlyginimų Kauno miesto savivaldybė kratosi atsakomybės ir teigia negalinti kištis į rangovo santykius su darbininkais: „Komentuoti rangovo santykius su darbininkais ir vidinę įmonės tvarką iš mūsų pusės būtų neetiška ir neatsakinga. Savivaldybei, kaip užsakovui, svarbiausia, kad darbai vyktų pagal grafiką ir kokybiškai. Šiuo metu jokių skolų rangovui savivaldybė neturi, viskas vyksta pagal sutartį, todėl pretenzijoms reikšti nėra jokio pagrindo… Tikimės, kad vidiniai klausimai bus greitai išspręsti ir tai netaps kliūtimi sėkmingai tęsti darbus – teigė miesto savivaldybės administracijos Statybos valdymo skyriaus vedėjas Vigimantas Abramavičius

 

Dėl translyčių asmenų žmogaus teisių užtikrinimo Lietuvoje

Tarptautinės Žmogaus teisių dienos proga Seime registravome peticiją, reikalaujančią į Darbo kodeksą ir Lygių galimybių įstatymą prie draudžiamų diskriminavimo pagrindų įtraukti ir lytinę tapatybę bei lyties raišką.

Translyčiai žmonės yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių Lietuvoje ir itin dažnai susiduria su diskriminacija darbo santykiuose, tačiau teisinė apsauga nuo diskriminacijos lytinės tapatybės pagrindu nėra įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

Daugiausiai problemų kyla iš to, kad įstatymuose translyčiai žmonės tarytum neegzistuoja. Nors Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi užtikrinti teisę pakeisti lytį – ši teisė įtvirtina ir Civiliniame kodekse – tai iki šiol nėra niekaip reglamentuota. Jau 2007 metais Europos Žmogaus teisių teismas byloje L. prieš Lietuvą nutarė, kad delsdama priimti teisės aktus dėl lyties keitimo Lietuvos Respublika pažeidė Europos Žmogaus teisių konvenciją. Lietuvai nevykdant savo įsipareigojimų, 2014 metais Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje byloje priimto sprendimo įgyvendinimo procesui pritaikė sustiprintos priežiūros procedūrą. Tačiau vietoj to, kad užtikrintų translyčių asmenų teises, Lietuva iki šiol kasmet moka tūkstantines baudas.

Dėl teisinio lytinės tapatybės pripažinimo neprieinamumo, ieškant darbo ir įsidarbinus translyčiai asmenys susiduria su įvairiais sunkumais. Tam, kad gautų jų lytinę tapatybę atitinkančius dokumentus, translyčiai asmenys privalo kreiptis į teismą ir ten įrodinėti savo lytinę tapatybę, pateikdami psichiatrinę transseksualumo diagnozę. Tai – daug laiko, finansinių ir emocinių resursų reikalaujantis procesas, prieinamas toli gražu ne visiems. Tačiau neturint atnaujintų asmens tapatybės dokumentų, translyčiams asmenims sunku įsidarbinti ir išsaugoti darbo vietą bei užsidirbti pakankamai, kad užtektų ne tik pragyvenimui, bet ir visoms finansinėms išlaidoms, susijusioms su lytinės tapatybės keitimu. Taigi, susidaro uždaras ratas, iš kurio ištrūkti gyvenant Lietuvoje yra sunku. Nemažai translyčių asmenų yra priversti išvykti į užsienio valstybes, kuriose užtikrinamos jų žmogaus teisės ir orumas.

Teisinės spragos taip pat trukdo užtikrinti translyčių asmenų teisę į asmens duomenų apsaugą, o tai dar labiau sustiprina diskriminacijos riziką. Translyčiai asmenys, kurie nėra pasikeitę dokumentų, įsidarbindami turi pateikti duomenis, kurie dažnai neatitinka jų lytinės tapatybės, tik asmens tuometinę teisinę padėtį. Norėdami, kad jų tapatybė ir lytinė raiška būtų gerbiama, translyčiai žmonės dažnai yra priversti atskleisti privačią asmeninę informaciją, įskaitant medicininę informaciją ir translytiškumo faktą. Tuo atveju, kai darbdavys ar kiti darbuotojai į translyčio asmens tapatybę reaguoja neigiamai, yra sudaromos sąlygos neapykantos nusikaltimams, priekabiavimui ir diskriminacijai.

Kviečiame pasirašyti peticiją, kuria reikalaujame, kad valstybinės institucijos vykdytų savo įsipareigojimus ir užtikrintų translyčių asmenų žmogaus teisių apsaugą:

https://www.peticijos.lt/visos/75686/del-translyciu-asmenu-zmogaus-teisiu-uztikrinimo-lietuvoje/

Ar kas bent kartą mūsų atsiklausė ar norime parduoti paštą?

Gruodžio 9 d. priešais Kauno miesto savivaldybę vyko protestas už Kauno centrinio pašto išsaugojimą. Protestą organizavo pašto darbuotojai kartu su Gegužės 1-osios profesine sąjunga. Kviečiame skaityti profsąjungos atstovo, Jurgio Valiukevičiaus, proteste sakytą kalbą:

Pirmiausia, norėčiau padėkoti pašto darbuotojams, dėl kurių iniciatyvos ši akcija įvyko. Iš asmeninės patirties organizuojant protestus žinau, kad priešintis neteisybei ar netgi paprasčiausiai viešai išsakyti savo nuomonę reikalauja daug jėgų ir pasiryžimo. Ir dėl to man džiugu, kad jūs nepabijojot ir nusprendėt surengti šią akciją.

Kaip žinia, bendrovė „Paštas“, kurios pagrindinė akcininkė yra valstybė, nusprendė parduoti centrinius Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus paštus, nes šių pastatų išlaikymas kainuoja per daug. Kitais žodžiais, šie pastatai yra parduodami siekiant optimizuoti paštą.

Šis stebuklingas ekonominis žodis – optimizavimas – naudojamas visada, kai reikia pateisinti viešo turto ir paslaugų privatizavimą. Žadama, kad taip bus suteiktos kokybiškesnės paslaugos, o valstybė sutaupys pinigų.

Tačiau net jei ir sutaupoma, tai tie pinigai niekados nepasiekia dirbančiųjų – atvirkščiai, optimizuojama visada darbuotojų sąskaita, užkraunant dar daugiau darbo už tą patį atlyginimą. Jeigu paklaustumėt paštininkų, tai jie papasakotų, kaip per paskutinius dešimtmečius vykdyta įmonės optimizacija lėmė vis didesnį darbo krūvį, o atlyginimai išliko tokie pat vargani. Lygiai taip pat pašto iškeldinimas iš centro yra ne tik žala miestui, bet ir pašto darbuotojams, nes jiems tai reikš išaugusį atstumą išnešiojant siuntas.

Ir šiandien vėl girdime, kaip niekas – nei paštas, nei savivaldybė, nei valstybė – neturi pinigų išlaikyti šiuos pastatus. Bet sunku nepastebėti, kaip tas pats meras, kuris skundžiasi lėšų trūkumu ir neįsivaizduoja, kaip savivaldybė galėtų panaudoti Kauno paštą, tuo pat metu gali sau leisti statyti naujus verslo centrus, išplėsti savo sklypus užpilant žemėmis karjerą ir važinėti su Ferariu, kuris įregistruotas Estijoje, kad išvengtų turto mokesčių.

Ir tiesa – išlaikyti paštą metalo ir stiklo dėžutėje, Akropolyje, bus kur kas pigiau. Bet šiandien matome, kaip pagal kaštų mažinimo logiką viešasis sektorius optimizuotas tiek, kad neišsikentę mokytojai, dėstytojai, gydytojai, gaisrininkai ir kiti darbuotojai pradeda streikuoti.

Šie protestai reikalingi visų pirma tam, kad tvarkant mūsų gyvenimus būtų atsižvelgta ne tik į kaštų mažinimą ir pelną, o į mūsų nuomonę ir poreikius. Ar kas bent kartą atsiklausė mūsų, miesto gyventojų, ar norime parduoti paštą? Ar kas atsiklausė pašto darbuotojų, ar šie nori dar labiau apsunkinto darbo?

Todėl linkiu, kad šis protestas prisidėtų ne tik prie Kauno centrinio pašto išsaugojimo, bet ir paskatintų burtis jūsų kolegas, pašto darbuotojus, reikalauti aukštesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų. Tikiuosi, kad greitai jūs prisijungsit prie vis garsiau kylančių protestų dėl oraus darbo ir išgyvenimo.

Išsaugokime Kauno centrinį paštą!

Kviečiame dalyvauti gruodžio 9 d. 15 val. prie Kauno miesto savivaldybės vyksiančioje protesto akcijoje „Išsaugokime Kauno centrinį paštą!“.

Pirmadienį prie Kauno miesto savivaldybės susiburs miestiečiai, neabejingi viešųjų pastatų ir erdvių išsaugojimui.

Ne pirmus metus vykstantis viešojo turto išpardavinėjimas, į nepatikimas privačias rankas perleidžiantis vis daugiau bendrų erdvių, šįkart pasikėsino į itin miestiečiams svarbų objektą – Kauno centrinį paštą. Privatizuojamos viešos erdvės praranda prieinamumą, o tai ilgainiui dar labiau prisideda prie mūsų visuomenėje gajos socialinės atskirties.

Remiantis optimizavimo ir kaštų minimalizavimo logika, nepasitarus su darbuotojais planuojama šį pašto skyrių perkelti į tolimesnę lokaciją Varnių gatvėje. Pašto perkėlimas darbuotojus apsunkins tiek fiziškai, tiek laiko prasme, tačiau už papildomą darbą paliekamas toks pat žemas atlyginimas.
Kviečiame išreikšti solidarumą su pašto darbuotojais, kurių sunkų, atsakingą ir minimaliai atlyginamą darbą dar labiau apsunkina Pašto administracijos vykdomas įmonės optimizavimas.

G1PS palaiko studentus ir dėstytojus

Ilgą laiką Lietuvos ekonominė politika formuojama pagal paprastą logiką: investuojama į tai, kas „kuria pelną” ir taupoma ten, „kas yra nuostolinga“. Dėl to pirmiausia dėmesys yra sutelktas į verslo sąlygų gerinimą, o kokybiškas švietimas, sveikatos apsauga bei kitos visuomenei gyvybiškai svarbios sferos yra nuolatos pamirštamos – iš jų nei pelno bus, nei BVP pakels. Į jas investuoti – lyg „į balą pinigus išmesti“.

Vietoj atitinkamo finansavimo politikai dažniausiai ragina „ieškoti lėšų viduje“ ir „efektyvizuoti“ valstybinių įstaigų darbą. Pagal šią logiką buvo reformuojami universitetai, mokyklos ir darželiai, kitos viešosios paslaugos, bet vietoj kokybiškesnių paslaugų ir geresnių darbo sąlygų, tai atnešė tik dar didesnę biurokratiją, pasireiškiančią nesibaigiančiais projektų rašymais, ataskaitomis ir papildomu popierizmu. Tokių reformų rezultatas – dar didesnė darbuotojų laiko dalis skiriama beprasmiui darbui už tą patį varganą atlyginimą.

Šią savaitę dėstytojai ir studentai pradeda protesto akcijas reikalaudami didinti dėstytojų atlyginimus, skirti daugiau lėšų švietimui. Prie šio protesto tikriausiai pirmą kartą jungiasi ir studentų atstovybės – jos prisiminė, kad valstybės teikiama socialinė parama studentams tolygi „Čili“ picos nuolaidų kuponams. Šios akcijos padeda išjudinti ir iškelti į viešąją erdvę ilgą laiką pamirštas temas.

Mes, kaip profesinė sąjunga, kurios nemaža dalis narių studijuoja arba dėsto universitetuose, remiam bei prisidedam prie šių protestų. Tikimės, kad tai leis išsikovoti kokybiškas darbo vietas švietimo srityje dirbantiems žmonėms, o studentams – kokybišką švietimą ir socialinę apsaugą. Mes nusipelnėm deramos socialinės apsaugos visais atvejais, o ne tik tada, kai būnam naudingi verslui.

Jei nebus sulaukta atitinkamo dėmesio ir reakcijos iš vyriausybės, mes palaikytume tolimesnius protestus ir universiteto bendruomenės streiko organizavimą. O šiandien kviečiame palaikyti protestus ir dalinamės šios savaitės renginiais:

• Lapkričio 26 d., antradienį, 18.30 val. VU TSPMI vyks susitikimas su Švietimo, mokslo ir sporto ministru A. Monkevičiumi: https://www.facebook.com/events/481598029116135/
• Lapkričio 27 d., trečiadienį, 12.30 val. prie Vyriausybės, V. Kudirkos aikštėje, planuojama Vilniaus universiteto socialinė akcija-demonstracija „Diplomas už Ačių“: https://www.facebook.com/events/2593904760842333/
• Lapkričio 27 d., trečiadienį, 14.30 val. dėstytojų ir mokslininkų judėjimas Paskutinis prioritetas organizuoja akciją „Nunešk Seimo nariui savo straipsnį“: https://www.facebook.com/events/2593904760842333/
• Lapkričio 28 d., ketvirtadienį, 08.30–10.30 val. LLTI darbuotojų profesinė sąjunga jungiasi prie vyksiančio Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga mokytojų įspėjamojo streiko: https://www.facebook.com/events/576156873136981/

Gegužės 1-osios profesinė sąjunga solidarizuojasi su kurdais

Šiandien G1PS dalyvaus akcijoje Vilniuje protestuodama prieš Turkijos agresiją Šiaurės Sirijoje.

Turkijos puolimas prieš kurdus nėra grįstas tik etniniu ar ekonominiu pagrindu – Erdoganas siekia užgniaužti kurdų keliamas progresyvias politines idėjas tiek Šiaurės Sirijoje, tiek Turkijoje ir kitose valstybėse. Nežinantiems, kokios yra kurdų revoliucijos šaknys, siūlome perskaityti LRT publikuotą straipsnį: https://revoliucijasirijoje.lrt.lt/#/chapter/1. Nors šiandien revoliucinės kurdų judėjimo idėjos nuslopo dėl metų metus trunkančių antpuolių iš ISIS ir Turkijos, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jos yra pamirštos! Atvirkščiai, šiandien kurdų feministinės, ekologinės ir demokratinės revoliucinės idėjos yra ypatingai aktualios visame pasaulyje, kuriame vienas po kito kyla autoritariniai nacionalistiniai režimai. Dešiniųjų autoritarinių režimų galia slypi etninių ir nacionalinių konfliktų kurstyme, patriarchalinės retorikos ir smurto skatinime, įvairias visuomenės grupes melagingai apkaltinant dėl socialinių problemų.

Kurdai įrodė ne tik tai, kad skirtingų tikėjimų ir tautybių žmonės gali kartu tartis ir kurti bendrą gyvenimą, bet ir tai, kad progresyvios feministinės, socialinės ir ekologinės idėjos nėra tik Europos ir JAV, labiausiai ekonomiškai pažengusių Vakarų valstybių, nuosavybė. Šios idėjos gali atsirasti tose šalyse, kurios tarptautinėje erdvėje laikomos „atsilikusiomis“ ir turinčiomis nuolatos ekonomiškai ir kultūriškai vytis Vakarų valstybes. Tai svarbu Lietuvai ir kitoms rytų Europos šalims, kuriose jau kelis dešimtmečius kartojama žinutė, kad „pirmiausia turime pasiekti vakarietišką ekonominį išsivystymą“ ir tik tada galėsime reikalauti socialinės gerovės. Šis, elito palaikomas, bet daugelio žmonių internalizuotas (įsisavintas ir nepastebimas) savęs laikymas „nepakankamai išsivysčiusiais“ riboja progresyvius socialinius judėjimus, pateisina neoliberalią ekonominę politiką ir kuria dirvą plisti nacionalistinėms autoritarinėms idėjoms.

Kaip profesinė sąjunga, į kurdų demokratinio konfederalizmo idėją žvelgiame kaip į pavyzdį, kuris turi būti skleidžiamas politinėse ir ekonominėse srityse. Jeigu visi sprendimai ir kontrolė atiduodama valdžiai, net jei ši renkama demokratiniu balsavimu, atveriama erdvė piktnaudžiavimui galia, išnaudojimui ir priespaudai. Viešumoje mes įpratę pastebėti politikų piktnaudžiavimą ir savivalę, tačiau retai kada atkreipiame dėmesį į ekonominę sritį – darbovietėse, kuriose praleidžiame didžiąją savo aktyvaus gyvenimo dalį, gyvuoja, praktiškai, autoritarinė valdžia. Darbuotojai neturi jokio balso sprendžiant, kaip vyks darbas, kur keliaus jų sukurtas pelnas, o vadovams panorėjus, juos bus galima atleisti.

Kad ir kiek būtų išleidžiama naujų lyčių lygybės įstatymų, tokiomis darbo sąlygomis lygybė tarp moterų ir vyrų bus neįmanoma – darbdaviai visada kratysis socialinės atsakomybės, nes žmonės, auginantys vaikus ar besirūpinantys artimaisiais, bus visada mažiau „naudingi“ nei tie, kurie visą savo visą energiją gali sukoncentruoti į įmonei pelną nešantį darbą. Lygiai taip pat „ekologiniai mokesčiai“ ir kiti ekologiniai įstatymai tokioje struktūroje bus tik fasadiniai pataisymai, nepanaikinantys gamtos išnaudojimo, milžiniško resursų švaistymo, gilėjančios socialinės nelygybės. Profesinės sąjungos turi perimti pavyzdį iš Kurdų ir kartu prie kovų už geresnes darbo sąlygas – didesnį atlyginimą ir trumpesnes darbo valandas – reikalauti ir darbuotojų demokratinio balso užtikrinimo. Taip sprendimai darbo vietose būtų priimami atsižvelgiant į visų socialinę, ekologinę ir materialinę gerovę, o ne tik vadovų asmeninę kišenę ar įmonės pelno augimą.

Kurdų iškeltos idėjos apie iš apačios demokratiškai valdomas politines ir ekonomines institucijas yra aktualios visoms progresyvių socialinių tikslų siekiančioms organizacijoms. Skaudu matyti kaip vėl ir vėl progresyvūs judėjimai yra žlugdomi pasitelkiant galingiausią pasaulyje karinę techniką, nepaisant jokių tarptautinių įstatymų, skleidžiant melą ir apgaulę. Kadangi esame toli nuo konflikto, mūsų išreiškiama parama kurdams yra simbolinė. Bet raginame Lietuvos profesines sąjungas nelikti abejingomis, pasisakyti prieš Turkijos invaziją į šiaurės Siriją. O didžiausia parama ir palaikymas kyla iš mūsų pačių kovos savo šalyse prieš išnaudojimą ir nelygybę darbo vietose, namuose ir viešumoje.

Planuojama liberalizuoti elektros tinklus – elektra ir vėl brangs.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija planuoja liberalizuoti elektros tiekimą ir prognozuojama, kad dėl to augs elektros kainos. Kokia iš to nauda gyventojams? Jokios. Užtat stambiajam Lietuvos ar užsienio kapitalui bus atverta dar viena sfera pasipelnymui. Daugiau apie tai skaitykite Gyvenimas per brangus įrašą:

„Lietuvos Respublikos energetikos ministerija paskelbė apie planus liberalizuoti elektros tiekimą. Nors ministerijos atstovai žada efektyvesnes, pigesnes ir kokybiškesnes elektros tiekimo paslaugas, jau dabar spėjama, kad kainos augs. Pabandykime pasiaiškinti, kodėl norima privatizuoti elektros tiekimą ir kas iš to daugiausiai laimi.

Elektros tiekimo liberalizavimas nėra Energetikos ministerijos išmislas – tokias reformas jau kelis dešimtmečius stumia Europos Sąjunga, siekianti sukurti bendrą ES elektros energijos rinką. Šalia to, Baltijos ir Skandinavijos šalys kartu su Vokietija yra pasirašiusius „Baltic Energy Market Interconnection Plan“ (BEMIP) sutartį, pagal kurią siekiama didesnės šalių energetikos integracijos. Vienas iš valstybių įsipareigojimų šiame plane – panaikinti nacionalinį kainų reguliavimą namų ūkiams. Kitais žodžiais – elektros kainas padaryti priklausomas nuo rinkos, o ne nuo vietinės valdžios sprendimų.


Elektros rinkos liberalizavimas reiškia tai, kad žmonėms turi būti užtikrinta galimybė pasirinkti iš kelių energijos tiekėjų lygiai taip pat kaip, pvz., pirkdami sūrelį parduotuvėje galime pasirinkti tarp „Urigos“ arba „Pieno Žvaigdžių“. Nors ES reglamentuose nėra įrašyta būtinybė privatizuoti elektros tiekėjus, akivaizdu, kad būtent tai ir turėtų įvykti. Kadangi Lietuvoje absoliučiai didžiąją elektros tiekimo rinkos dalį užima valstybės įmonė „Lietuvos energija“, liberalizavus rinką ji automatiškai taptų monopoline įmone, kuri trukdytų įsivyrauti „tikrajai rinkos konkurencijai“. Tokia išvada pateikiama ir Energetikos ministerijos užsakytame tyrime: „Siekiant užtikrinti konkurenciją ir namų ūkių rinkos liberalizavimą, visuomeninio tiekėjo turėtų būti atsisakyta, numatant tik garantinio tiekimo galimybę ir tik elektros energijos tiekimo sutrikimo atveju, kai nepriklausomas tiekėjas netiekia elektros energijos vartotojams.“


Bet pasirinkimo laisvė tarp skirtingų elektros tiekėjų mažai ką jaudina – elektra ne sūrelis, skirtingo įdaro neįmaišysi. Tuomet kokius argumentus ministerija pateikia už elektros rinkos liberalizavimą? Anot ministerijos, „šiais pakeitimais siekiama sukurti labiau gyventojų ekonominius interesus atitinkančią mažmeninę elektros energijos tiekimo rinką.“


Akivaizdu, kad pirmasis ir svarbiausias„gyventojų ekonominis interesas“ yra mažesnė ar bent nedidėjanti elektros kaina. Tačiau pateiktame tyrime nurodoma, kad kainų mažėjimo tendencijos liberalizuotose rinkose nėra. Atvirkščiai, planuojama, kad elektra turėtų pabrangti, o siekiant priversti gyventojus rinktis tarp tiekėjų ir „išlyginti“ konkurenciją tarp valstybinių ir privačių kompanijų, valstybės įmonės teikiama elektra bus 25 proc., t.y., daugiau nei centu už kilovatvalandę brangesnė.


Galima įvardinti dar vieną priežastį, kodėl kainos, liberalizavus rinką, turėtų augti. Kaip rodo Energetikos ministerijos užsakytas tyrimas, šiuo metu elektros kainos Lietuvoje yra vienos žemiausių. Elektra brangesnė Latvijoje, Čekijoje, Suomijoje, Švedijoje, o Estijoje kaina panaši. Kaip žinome iš laisvos rinkos vadovėlio, bendroje rinkoje kainos linkusios susilyginti, taigi, lietuviškoms elektros kainoms tektų pasivyti kitų šalių standartus.


Nepaisant šių akivaizdžiai gyventojų interesams prieštaraujančių padarinių, „Lietuvos Energijos“ atstovas išreiškė palaikymą rinkos liberalizavimui:


„Mes pritariame EM siūlymui ir patys siekiame, kad elektros energijos tiekimo buitiniams klientams monopolis būtų sulaužytas. (…) Tai yra įprasta praktika ES valstybėse, kur rinkos dereguliavimas jau įgyvendintas. Pavyzdžiui, Estijoje tai padaryta 2013 metais, Latvijoje – 2015 metais“, – sako LE Ryšių su visuomene vadovas Ketlerius Artūras. Anot jo, konkurencija yra pagrindinis variklis, kuris suteikia daugiau pridėtinės vertės klientui, o kol išlieka rinkos reguliavimas, reali konkurencija nėra įmanoma.


Teiginiai apie „pridėtinę vertę klientui“ ir „rinkos reguliavimo panaikinimą“ yra absoliuti nesamonė. Pirmiausia todėl, kad rinkos reguliavimas niekur nedingtų, nes valstybinės įmonės tiekiamos elektros kaina būtų dirbtinai pakelta 25 proc., būtų kuriamos valstybinės komisijos „pirkėjų teisėms užtikrinti“ ir t.t. Toliau, pridėtinę vertę gauti gali ne klientas, o tik verslas, vienaip ar kitaip išnaudojantis darbo jėgą bei kitus resursus ir taip uždirbantis pelną. Net jei norima pasakyti, kad gyventojai sutaupys, toks teiginys akivaizdžiai prieštarauja pateiktoms elektros kainų augimo prognozėms. Apie kokią “pridėtinę vertę” kalba A. Ketlerius galime spręsti iš pastarojo žodžių:
„Jei šalyje vis dar egzistuotų „Lietuvos telekomo“ arba „Lietuvos kuro“ monopolis, vartotojai negautų papildomų kokybiškų paslaugų, kurias užtikrina konkuruojančios telekomunikacijų bendrovės ir degalinių tinklai. Juk šiais laikais į degalinę vykstame ne vien degalų įsigyti, o ir apsipirkti ar nusiplauti automobilį – be konkurencijos tai būtų vargiai įmanoma.”


Tai ir yra pagrindinis argumentas, kodėl reikia privatizuoti elektros energijos tiekimą – kartu su elektra mums bus pasiūlyta ir papildomų paslaugų (už kurias veikiausiai taip pat reiks susimokėti). Panašiai kaip pašte be laiško išsiuntimo mums siūloma įsigyti dar ir loterijos bilietėlių ar gyvenimo būdo žurnalų, taip veikiausiai ir čia, pirkdami elektrą galėsime įsigyti visokių šaunių, bet gyvybiškai nebūtinų dalykų , pvz., virdulį ar saulės bateriją. O gal ir horoskopų žurnalą – juk laisvos rinkos svyravimus sunku nuspėti, tad kodėl, svarstant kiek už elektrą teks suploti kitą mėnesį, į pagalbą nepasitelkus žvaigždynų išminties?


Nė vienas iš šių argumentų nepaaiškina, kaip paprastas gyventojas išloš iš rinkos liberalizavimo. Nei mokėjimas brangiau, nei privačių tiekėjų reklaminis šantažas nusipirkti dar kokį šūdniekį neatrodo patraukliai. Greičiau jau priešingai – tokie pasiūlymai už „liberalią“ elektrą mokėti brangiau, bet turėti galimybę prisipirkti visokių antraeilės svarbos „fintikliuškų“ šalyje, kurioje trečdalis visuomenės gyvena arti arba žemiau skurdo ribos, skamba mažų mažiausiai kaip atviros patyčios.
Matyt, ministerija pateikdama šį planą sumaišė „gyventojų ekonominius interesus“ su „verslo ekonominiais interesais“. Galbūt, kaip minėtas „Lietuvos telekomas“ po privatizacijos galiausiai atiteko stambesniam užsienio kapitalui, taip ir „Lietuvos energija“, kuri nuo šiol vadinsis „Ignitis Group“, taps dar viena niša užsienio investuotojams. Turėdami skandinaviškus bankus, prezidentą, telekomunikacijas ir, tikėtina, elektros tiekimą, tapsime tikra Šiaurės Europa.“

Ekologiniai mokesčiai – dar vieni mokesčiai dirbantiems?

Pakalbėkime apie vadinamus „ekologinius mokesčius“. Šiandien vyriausybė pritarė naujam automobilių taršos mokesčiui, kurį dar turi patvirtinti Seimas. Tai bene pirmasis tokio tipo ekologinis mokestis Lietuvoje, kuris įvedamas vis didėjančių reikalavimų spręsti klimato atšilimą kontekste. Kadangi klimato krizė vis gilės, tai galime suprasti, kad panašia logika besivadovaujančių mokesčių tik daugės.

Šio mokesčio logika paprasta – kuo didesnė automobilio tarša, tuo daugiau reikės susimokėti. Anot šio mokesčio projekto iniciatorių, taip siekiama priversti žmones rinktis ekologiškesnius automobilius, nes, kaip teigė aplinkos ministras K. Mažeika „automobilių neapmokestinimas lėmė tai, kad šalies automobilių parkas yra senas“.

Vardan ekologijos įvedamas mokestis akivaizdžiai labiausiai palies mažiausias pajamas turinčius žmones. Peticijoje prieš šio mokesčio įvedimą, kurią pasirašė daugiau nei 60 tūkst. žmonių, gan aiškiai išvardijamos problemos: “Vilniuje gyvenantys ponai nesupranta skurdžių rajonų realijų – miesteliuose daug kur nevažiuoja viešasis transportas, apie kaimus nėra net ką kalbėti….Gydymo centrai – tik didesniuose miestuose, darbai – taip pat. O jei dar žmonės nori apsipirkti? Juk Lietuva sensta ir negali penkiasdešimtmečiai ar pensininkai rankose nešti sunkių krovinių per visą miestą.”

Tuo tarpu brangiai kainuojančios “ekologiškos” mašinos yra prieinamos tik pasiturintiems ponams ir ponioms arba palyginus aukštas pajamas gaunantiems ir paskolas galintiems pasiimti žmonėms. Vadovaujantis ekologinio mokesčio logika, būtent šie žmonės mažiausiai teršia aplinką. Pagal tokį „ekologinį“ mąstymą, atsakomybė už klimato atšilimą padalijama pagal mūsų klasinę poziciją. Jei neišgali pirkti brangesnių „ekologiškų“ prekių, esi daugiau nubaudžiamas už taršą.

Bet net ir užsimerkus prieš tokią akivaizdžiai turtinguosius privilegijuojančią politiką verta paklausti, ar tikrai naujų ekologiškų mašinų įsigijimas iš esmės keičia situaciją klimatos krizės atžvilgiu. Juk pats skatinimas pirkti vis naujas mašinas yra neekologiškas, nes, visų pirma, tai reiškia jų nenustojančią gamybą ir atitinkamą CO2 kiekio išmetimą. Taip pat, „ekologiškais“ vadinamų elektra varomų ar hibridinių automobilių gamybai reikalingas vis didesnis ličio metalo kiekis. Anot Guilermo Gonzalez, Čilės Universiteto profesoriaus, ličio išgavimas, „kaip ir bet koks iškasenų išgavimas, yra invazinis, išraižantis landšaftą, užteršiantis vandenį, žemę ir vietinius šulinius. Kaip teigia profesorius, tokie automobiliai ir įrenginiai „nėra žalioji išeitis – tai aplamai nėra jokia išeitis“. (https://www.wired.co.uk/…/lithium-batteries-environment-imp…)

Tokie „ekologiniai mokesčiai“ kuria iliuziją, kad valstybės imasi spręsti klimato krizę, kai iš tikrųjų, ekologija tampa tik dar viena priežastimi apmokestinti dirbančiuosius, o pati taršos problema išlieka, tik pasirodo naujomis formomis. Be abejonės, automobilių išmetamas CO2 kiekis turi būti mažinamas. Dėl to mes pasisakom už nemokamą ir kokybišką viešąjį transportą. Nemokamas visuomeninis transportas ne tik mažintų poreikį įsigyti ir naudotis asmeniniu automobiliu, bet ir mažintų socialinę atskirtį. O vietoj dirbančiųjų apmokestinimo, sukurkime mokesčius naujausiais automobiliais besipuikuojantiems ponams – tokia būtų iš tikrųjų ekologiška ir socialiai atsakinga politika.

„Klimato krizė gali būti sprendžiama tik kartu su kova už lygesnę ir teisingesnę visuomenę“: kalba iš „Eitynių už ateitį“

Dažnai girdime, kad klimato krizė liečia visus. Kylantis vandenynų lygis, beprecendentės modernioje istorijoje karščio bangos, miškų gaisrai ir kitos klimato kaitos sukeliamos problemos paveiks mus visus vienodai – nesvarbu ar tu kompanijos akcininkas, stambus žemvaldys ar eilinis darbuotojas. Juk visi mes, pirmiausiai, žmonės, ar ne?

Įprasta kalbėti, kad visi esame atsakingi už klimato krizę. Aš, tu, ir kiekviena iš mūsų, turime jausti kaltę už šią krizę lyg už pirminę nuodėmę. Teigiama, kad planeta kenčia dėl žmonių godumo ir vartotojiškumo. Todėl visi turime prisiimti vienodą atsakomybę už šios krizės pažabojimą – vartoti ekologiškai, dažniau naudotis viešuoju transportu, nebenaudoti plastikinių šiaudelių ir maišelių, pirkti vietinius produktus, kilniai mokėti automobilių taršos mokestį.

Bet mažiausia, ko mums dabar reikia – tai asmeninės kaltės jausmo. Tiesą pasakius, mes, didžioji pasaulio gyventojų dalis, nesame atsakingi už klimato atšilimą.

Kokia prasmė nerimauti dėl šiaudelių savo gėrimuose, kai kiti nemato problemos skristi privačiu lėktuvu į savo kurortinę vilą savaitgalio atsipalaidavimui? Kiek iš tiesų prasminga rūšiuoti atliekas, kai tarptautinės korporacijos, niekieno netrukdomos, kraunasi pelnus, neįsivaizduojamais mastais teršdamos orą ir žemę besivystančio pasaulio valstybėse? Žinoma, aš kalbu apie pasaulio turtinguosius ir galinguosius.

Remiantis „Oxfam“ atlikto tyrimo duomenimis, 10 procentų pasaulio turtingųjų atsakingi už pusę visos populiacijos sukuriamo anglies dvideginio. Tuo tarpu kitoje piramidės pusėje, 50% planetos gyventojų, paprastų dirbančių žmonių, sukuria vos 10 procentų anglies dvideginio. Ir būtent šie žmonės labiausiai kenčia nuo klimato krizės. Skirtingai nei turtingieji, mes neturime finansinių galimybių pabėgti, kur gera ir saugu.

Vos du trumpi skrydžiai privačiu lėktuvu išskiria apie 6 kartus daugiau anglies dvideginio nei jo sugeneruoja vidutinis britas per metus, o ką jau kalbėti apie žmogų iš, pavyzdžiui, skurdžios Pietų Afrikos respublikos šalies – čia skirtumas būtų net 111 kartų didesnis.

Dabar daug kalbama apie ekologinį mokestį automobiliams. Tie, kurių mašinos yra seniausios ir daugiausiai teršiančios, turės mokėti papildomą ekologinį mokestį. Ir be abejonės, tai bus paprastų, dažnai nepasiturinčių žmonių automobiliai. Tie, kurie negali įsigyti prabangaus elektromobilio, dėl to dar turės ir papildomai susimokėti. Kol turtingieji važinėja ekologiškais automobiliais, paprastiems mirtingiesiems tenka pakloti papildomai vien dėl to, kad jie neturi finansinių galimybių „būti ekologiškais“.

Tiek politinės, tiek ir ekonominės krizės dažnai būna turtingųjų godumo vedinos veiklos pasekmė. Šia prasme, klimato krizė nėra išskirtinė. Begaliniu ekonominiu augimu ir natūraliųjų žemės išteklių eksploatacija paremtas globalus kapitalizmas nėra tvarus. Jis iš pagrindų nesuderinamas su visų gyvybės formų žemėje klestėjimu.

Taigi, klimato krizė gali būti sprendžiama tik kartu su kova už lygesnę ir teisingesnę visuomenę. Pavieniais, abejotinais bei riboto efektyvumo sprendimais grįsta klimato politika krizės neišspręs. Politikai privalo pasiryžti reformoms, kurios siektų tikro klimato teisingumo, o ne tik fasadinių pokyčių. Reikalaujame keisti sistemą, kuri pati save naikina. Nebegalime bet kokia kaina teikti pirmumą amžinam ekonomikos augimui, turime atsižvelgti į pasekmes, kurios su kiekviena diena tampa vis labiau negrįžtamos. Nebegalime leisti korporacijoms pelnytis iš planetos niokojimo. Nebegalime toliau pašėlusiais tempais gaminti ir vartoti vienkartinių daiktų. Nebegalime toliau be saiko deginti iškastinio kuro. Nebegalime toliau kirsti šimtamečių miškų dėl vienadienio pelno. Nebegalime ignoruoti klimato krizės klausimo nacionaliniu bei globaliu politiniu lygmeniu. Taip, lengva nebus, taip, mums teks keistis.

Vietoje automobilių mokesčių skurdiesiems, mes reikalaujame nemokamo ir kokybiško viešojo transporto. Vietoje moralizuojančių ekologinių reklamų, mes reikalaujame tikrų – sisteminių pokyčių ir turtingųjų bei galingųjų atsakomybės. Užteks apsimetinėti, kad visi esame toje pačioje valtyje. Turtingieji turi savo jachtas, o mes vis greičiau skęstame kylančiame vandenyje.

Daugiau apie renginį