Įvyko pirmasis susitikimas su „Bolt“ atstovais

Vakar įvyko pirmasis susitikimas su „Bolt“ atstovais. Kaip ir tikėjomės, „Bolt“ išdėstė savo poziciją dėl mūsų reikalavimų, kurią būtų galima trumpai apibendrinti kaip verslas auga ir problemų nematome.

Susitikime dalyvavo virš 20 žmonių – dauguma kurjeriai ir palaikantys kolegos. Susipažinome su trejais „Bolt“ atstovais – direktoriumi Andriumi Pacevičiumi, „Bolt“ Baltijos šalių regiono direktoriumi Ruslanu Savičiumi ir „Bolt“ viešųjų ryšių specialiste (pastaroji tik stebėjo susirinkimą). Kurjerių asociacijai atstovavo Vuk Vukotič. Apie darbo problemas pasisakė keturi „Bolt food“ kurjeriai – Meda, Dovydas, Povilas ir Paolo.

Iš įmonės atstovų išgirdome aibę skaičių, vidurkių, pamokymų apie rinkos dėsnius ir vadinamus „istorinius faktus“ (kurjerių ir pavežėjų sugeneruojamą informaciją), pagal kurią, stebėdami užsakymų skaičių ir kurjerių užimtumo lygį, „Bolt food“ reguliuoja kurjerių skaičių. 

Kaip ir tikėjomės, „Bolt“ atsisakė stabdyti naujų kurjerių įdarbinimą ar bendradarbiauti su kurjeriais dėl didesnio užimtumo skatinimo. Anot jų, šiuo metu kurjerių vidutinis užimtumas yra pakankamas ir garantuoja visiems, kurie dirba, tenkinantį atlygį. Dėl valandinio atlyginimo galimybės „Bolt“ pakomentavo, kad prašomas 5 eurų garantas už valandą yra mažesnis, nei dabar kurjerių gaunamas vidutinis atlyginimas, dėl to jie nemato prasmės suteikti tokį pasirinkimą. Dėl bazinio tarifo pakėlimo iki 3,5 eurų „Bolt“ teigė, kad tokie įkainiai juos padarytų nekonkurencingus rinkoje ir užsiminė, kad tokiu atveju įmonė siektų panaikinti kurjeriams mokamus papildomus priedus. 

Šnekėjomės ir apie darbo saugumą. Vienas iš kurjerių, Dovydas, papasakojo, kaip darbo metu patyrė traumą – dviračiu veždamas užsakymą paslydo ir krito ant asfalto, dėl ko trumpam prarado sąmonę ir patyrė smegenų sutrenkimą. Atsakydamas į šią istoriją R. Savičius kurjerį pamokė būti atsargesniam, nelakstyti greitai į posūkius, saugot maistą ir pasiūlė pasirinkti automobilį, jeigu dviratis atrodo nesaugus. Kitas kurjeris, Paolo, pasidalino patirtimi iš Italijos. Kaip ir Lietuvoje, šioje šalyje platforminės įmonės nėra laikomos “tradiciniais” darbdaviais, bet yra įpareigotos mokėti socialinį draudimą už kurjerius bei pavežėjus, rinkti informaciją apie incidentus ir kompensuot pirmųjų penkių dienų užmokestį jeigu žmogus suserga ar patiria traumą darbo metu.

Nepaisant vangaus pirmojo susitikimo, tikimės, kad dialogas tęsis ir prieisime prie konstruktyvių sprendimų. „Bolt“ direktorius pažadėjo pasidalinti su asociacija konkrečia informacija apie tai, kaip yra apskaičiuojamas optimalus kurjerių skaičius, valandinis atlyginimas ir kita kurjeriams svarbia informacija. Susipažinimas su informacija leistų ir mums geriau suvokti situaciją bei siūlyti sprendimus, kaip įmonė galėtų užtikrinti stabilesnį ir saugesnį darbą.

Šiuo metu ruošiame oficialią užklausą dėl informacijos pasidalinimo ir netrukus ją siųsime „Bolt“ administracijai. Įmonės direktorius A. Pacevičius pažadėjo, kad atsakymą paruoš per savaitę.

 

„Bolt“ sutiko susitikti su kurjeriais

Kurjerių asociacija šį vakarą pranešė, kad „Bolt“ direktorius Andrius Pacevičius sutiko susitikti su kurjeriais. Pirmasis susitikimas vyks kitą trečiadienį, lapkričio 25 d. virtualiai.
Kurjerių asociacija teigia, kad „kalbantis su kurjeriais viena iš dažniausiai įvardijamų problemų buvo ta, kad „Bolt“ administracija nekomunikuoja su “savo partneriais” ir nesitaria dėl įkainių, darbo sąlygų ar kitų aplinkybių. Šią įmonės praktiką turime keisti!“
Primename, kad šį pirmadienį Kurjerių asociacija įteikė „Bolt Food“ direktoriui Andriui Pacevičiui peticiją, kurią pasirašė du šimtai „Bolt Food“ kurjerių reikalaudami stabilesnių darbo ir apmokėjimo sąlygų.

Dėl ekonomisto Algirdo Bartkaus nuomonės

Vakar LNK „Info laidoje“ (nuoroda, žr. nuo 37:35) buvo pristatyti „Bolt Food“ kurjerių reikalavimai ir pakalbinti „Kurjerių asociacijos“ nariai. Kaip ekspertas laidoje šnekėjo ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto doc. Dr. Algirdas Bartkus. Pastebime, kad jo pasisakymai yra labai šališki, kartais demonstruojama žinių stoka, teigiami faktai neatitinka tikrovės.

Algirdas Bartkus

Dr. Bartkus teigė: „idėja šito „Bolt Food“ tai yra tokia, kad, na, studentas prisideda sau prie stipendijos ir taškas. Nu ir kiek jis ten prisidurs prie tos stipendijos malonumui savo vairuodamas dviratį arba automobilį, čia jau pagal pomėgius yra priklausantis dalykas, tai tiek ir bus gerai.“ Kurjerių darbas, ekonomisto žiniomis, yra papildomas darbas, tačiau bent trečdaliui peticiją pasirašiusių kurjerių jis yra pagrindinis pajamų šaltinis. Be jų, didelė dalis „Bolt Food“ kurjerių dirba ir kitose maisto pristatymo platformose, yra „Bolt“ pavežėjai. Tarp kurjerių taip pat yra mokinių bei studentų, kuriems šis darbas yra vienintelis mokslų finansavimo šaltinis, kitų pajamų jie negauna. Ir tik mažiau nei pusė mūsų apklaustų kurjerių dirba šį darbą kaip papildomą. Karantino sąlygomis, tikėtina, kad kurjerių, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra šis darbas, skaičius dar išaugs.

Jei tikrai „Bolt“ platformos idėja būtų papildomas uždarbis, būtų ribojamas maksimalus darbo valandų per savaitę skaičius, tačiau ši įmonė kaip tik skatina kasdien kurjerius prisijungti ir dirbti daugiau. Tačiau net jei šį darbą laikytume „papildomu“, tai nepaaiškina, kodėl jis gali būti toks nesaugus. Ir čia kalbame ne tik apie finansinį saugumą – kurjerių darbas yra gana rizikingas, bet įmonė neprisiima jokios atsakomybės už šią riziką. Nutikus nelaimei, patyrus traumą darbo metu ar, skaudžiausiu atveju, tapus neįgaliam, kurjeris nesulauks jokios kompensacijos iš įmonės. Tai leidžia įmonei sutaupyti kurjerių sąskaita – visa verslo rizika yra sukrauta ant žmonių pečių, nors būtent kurjeriai sukuria pajamas įmonei. 

Teigdamas, kad šis darbas jokiu būdu negali būti pagrindinis, ekonomistas,atrodo, nežino, kad „dalijimosi ekonomikos“ darbuotojų teisės šiuo metu yra rimta problema ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Belgijoje, Ispanijoje ir Suomijoje valstybė jau įpareigojo panašias įmones savo kurjeriams ir vežėjams suteikti tokias pačias socialines garantijas kaip ir visiems kitiems darbuotojams. Panašūs projektai ruošiami ir kitose ES šalyse, o visai neseniai, 2020-11-16, buvo užregistruotas pirmas pasiūlymas naujai ES direktyvai reguliuoti darbo santykius dalijimosi ekonomikoje. Taip pat, neseniai buvo paskelbta apžvalga su anksčiau teiktomis iniciatyvomis, kuriomis buvo siekiama užtikrinti socialines garantijas e-platformų darbuotojams.

VU docentas Bartkus keistai pateisina „Bolt“ įkainių mažinimą, dėl neva „natūraliai padidėjusios konkurencijos“ tarp maisto paslaugas teikiančių įmonių. Norime pastebėti, kad karantino metu maisto pristatymo paklausa kaip tik išaugusi – daug žmonių dirba iš namų, yra saviizoliacijoje. O rimtų, naujų žaidėjų, kurie keltų įtampą rinkoje, kol kas neatsiranda.„Bolt” ir kitos platformos išnaudoja šią situaciją ir jų pajamos auga – mums, kurjeriams, atrodo „natūralu”, kad šiuo pelnu įmonės turėtų dalintis.

Iš tikrųjų, masinis naujų kurjerių įdarbinimas nėra „rinkos” pasekmė, o kompanijos tikslas mažinti įkainius. Kas anksčiau dirbo už 3.30 euro, dabar turėtų tenkintis tik 3.00 eurais – įmonė žino, kad vis tiek atsiras žmonių, kurie neturi kito pasirinkimo nei dirbti už mažiau. Ši įkainių mažinimo tendencija pastebima ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Rygoje per pastaruosius metus „Bolt Food“ įkainiai dvigubai susitraukė – praėjusiais metais įkainiai siekė 5.00 už pristatymą, tačiau šių metų kovą – tik 2.40.

Algirdo Bartkaus vienašališką „Bolt“ įmonės palaikymą ir nusiteikimą prieš kurjerius galbūt gali paaiškinti šio mokslininko veikla – jis dar neseniai buvo įsivėlęs į mokslinį skandalą. Jo atliktame tyrime apie alkoholio vartojimo įpročius Lietuvoje įtariama stambiojo verslo interesų įtaka, o pats Algirdas Bartkus neneigė, kad šis tyrimas buvo užsakytas. Vilniaus universitetas 2020 m. spalį oficialiai atsiribojo nuo šio tyrimo. Akivaizdu, kad VU mokslininkas palaiko draugiškus ryšius su stambiojo verslo atstovais ir dėl to visada išliks šališkas, ginantis vienos pusės interesus. 

Kodėl žiniasklaida pasirenka būtent šį žmogų suteikti „ekspertinį“ komentarą? Klausimas, į kurį čia neatsakinėsime. Norėjome tik pabrėžti, kad ekonomistą Algirdą Bartkų negalime laikyti ekspertu kalbant apie dalijimosi ekonomiką ar kurjerių patiriamas problemas.

200 Bolt kurjerių reikalauja stabilesnių darbo sąlygų

Naujai įsteigta „Kurjerių asociacija“ šį pirmadienį „Bolt Food“ direktoriui Andriui Pacevičiui įteikė peticiją reikalaudami pagerinti maisto kurjerių darbo sąlygas. Ją pasirašė 200 šiai įmonei dirbančių kurjerių. Kurjeriai kviečia įmonės vadovybę susitikti ir nedelsiant spręsti darbo apmokėjimo ir darbo sąlygų problemas. Nesulaukę reakcijos, kurjeriai žada protestuoti, neatmeta ir streiko galimybės.

Peticijoje reikalaujama visų pirma reguliuoti naujų kurjerių įdarbinimą. Anot Kurjerių asociacijos nario Dovydo, darbo stoka – pagrindinė kurjerių problema: „Įmonė atsisako oficialiai pranešti, kiek kurjerių yra įdarbinę, ir nuolat priima naujus, kad galėtų didinti spaudimą jau dirbantiems ir „mušti kainas“. Mums tai reiškia, kad kartais gali pralaukti valandą, kol gausi užsakymą. Tai yra neteisinga – kompanija turi rūpintis, kad žmonės gautų pakankamai darbo ir galimybių užsidirbti.

Taip pat kurjeriai reikalauja sutartimi nustatyti minimalų bazinį 3,5 eurų tarifą. Šiuo metu bazinis tarifas siekia 3 eurus už vieną pristatymą, o vasarą jis buvo sumažintas net iki 2,8 euro. Šiuo metu „Bolt“ su kurjeriais nepasirašo nei darbo, nei paslaugų sutarties, dėl to gali vienašališkai keisti įkainius. Kurjeriai toliau reikalauja ir galimybės patiems pasirinkti darbo apmokėjimo galimybes: dirbti pagal įkainį už vieną užsakymą arba gauti stabilų valandinį atlygį. Paskutiniuoju, ketvirtuoju punktu reikalaujama, kad įmonė kompensuotų patiriamas transporto gedimų ir eksploatavimo išlaidas, pvz., žiemines padangas dviratininkams.

Tai ne pirmas kartas, kai šios įmonės kurjeriai kenčia dėl įmonės sprendimų. Šią liepą „Bolt Food“ kurjeriai buvo paskelbę streiką dėl vienšališkai ir staiga sumažintų pristatymo įkainių. Tą kartą streike dalyvavo 80-100 kurjerių, kurie atsijungė nuo platformos ir nepriiminėjo užsakymus per pietus, nuo 11 iki 15 valandos. Į protestą Katedros aikštėje susirinko apie 20 nepatenkintų kurjerių 

Anot naujai įkurtos „Kurjerių asociacijos“ atstovo Vuk Vukotic, peticiją pasirašė daugiau nei pusė visų „Bolt Food“ kurjerių Vilniuje: Nors įmonė oficialiai neatskleidžia, kiek pas juos dirba žmonių, bet, sprendžiant pagal aktyvumą kurjerių „Telegram“ kanale, Vilniuje aktyviai dirba apie 400 „Bolt Food“ kurjerių, o dar keli šimtai padirba kelias valandas per savaitę. Taigi, ši peticija išreiškia daugumos aktyviai dirbančių kurjerių interesus – turėti saugias darbo sąlygas ir stabilų uždarbį. Neturime abejonių, kad reikalavimus palaiko ir tie kurjeriai, kurių ši žinia dar nespėjo pasiekti.

Vukotic teigia, kad įmonės atsakymo lauks iki šios savaitės galo: Direktoriui išsiuntėme laišką ir pasiūlėme susitikti ir aptarti, kaip būtų galima įgyvendinti mūsų iškeltus reikalavimus ir spręsti kitas kurjeriams aktualias problemas. Tikimės, kad įmonė elgsis geranoriškai ir sieks bendradarbiavimo. Jei Bolt Food nereaguos, esame pasiruošę imtis ir kitų veiksmų: rengsime protesto akcijas ir organizuosime streiką. Turime suprasti, kad kurjeriai yra pavargę nuo nestabilumo ir nori sulaukti tinkamo jų darbo įvertinimo – ypač šiuo, visiems sunkiu pandemijos ir karantino laikotarpiu. Neabejoju, kad to tikisi ne tik Bolt Food, bet ir kitų platforminių” įmonių darbuotojai. Tam ir sukūrėme Kurjerių asociaciją”, kad galėtume pradėti pokyčius ir kartu siektume deramos pagarbos ir įvertinimo.

Ši peticija – pirmasis Lietuvoje toks kolektyvinis darbuotojų kreipimasis sparčiai augančiame greitųjų paslaugų” sektoriuje (angl. gig-economy). Pastaraisiais metais pasaulyje vis dažniau girdisi reikalavimai pripažinti kurjerius ir pavežėjus pilnateisiais darbuotojais – suteikti socialines garantijas ir užtikrinti stabilias pajamas, draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, kompensuoti darbo išlaidas, suteikti apmokamas atostogas. Šį kovą Suomijos Darbo taryba nusprendė, kad maisto pristatymo paslaugas teikiantys kurjeriai, įdarbinti pagal individualią veiklą, turi būti pripažinti darbuotojais. Tokį pati sprendimą priėmė ir ir Ispanijos Aukščiausiasis Teismas rugsėjo mėnesį. O gegužę Belgijos Konstitucinis Teismas įpareigojo įmones mokėti socialines įmokas už per programėles paslaugas teikiančius žmones. Lietuvoje spalį buvo įregistruotas Civilinio kodekso įstatymo papildymo projektas, kuris įpareigotų kompanijas raštu sudaryti paslaugų sutartis ir sutarti paslaugų kainą, jos teikimo, apmokėjimo tvarką ir terminus.

Besidomintiems darbo judėjimo istorija – LRT radijo dokumentika apie inkariečių bado streiką

Ieškodami dirbančiųjų pasipriešinimo pavyzdžių, dažniausiai žvelgiame į Vakarų valstybių istoriją, taip lyg patvirtindami populiarią nuomonę, kad žmonės Lietuvoje nedrįsta kovoti ir verčiau nuleidžia galvas prieš išnaudojimą. Bet ar tokie paaiškinimai nėra tiesiog „save išpildanti pranašystė“? Galbūt negebėjimas pasipriešinti skurdo politikai kyla ne iš mūsų „mentaliteto“, o po 90-ųjų išgyventos ekonominės „šoko-terapijos“, kuri sukūrė visuomeninį nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą?
 
Bandydami atsikratyti šio jausmo, turime atrasti ir prisiminti savo pasipriešinimo istorijas. Tačiau šios istorijos yra iki šiol išstumtos į paraštes, nes jos nepatogiai ardo šiuolaikinį valstybės pasakojimą, padalina istoriją į „juodą ir baltą“, žmonių pasipriešinimą priskiria išskirtinai sovietinei sistemai, o vėliau mato tik mūsų laisvę ir džiaugsmą.
 
Džiaugiamės galėdami pasidalinti žurnalistės Vaidos Pilibaitytės sukurta radijo dokumentika apie prieš 20 metų Kaune vykusį „Inkaro” fabriko darbuotojų bado streiką. Čia išgirsite ne tik streike dalyvavusių žmonių pasakojimus, bet ir apie šiuos įvykius rašusio G1PS atstovo Jurgio Valiukevičiaus komentarus, kodėl šiandien svarbu prisiminti tokias istorijas.
 
Norėdami paklausyti radijo dokumentiką, spauskite šią nuorodą: „19 parų. Vieno bado streiko istorija

Dėl abortų draudimo Lenkijoje

G1PS su nerimu stebi Lenkijoje vis stipriau įsigalėjančią mizoginišką moterų, o taip pat ir LGBT žmonių niekinimu grįstą dešiniųjų politiką, kuri prisidengdama „krikščioniškomis vertybėmis“ ir skelbiama „kova už gyvybę“ įtvirtina savo politinę ir ekonominę galią. Mus ne tik gąsdina kaimyninės šalies padėtis, bet ir tai, kokią įtaką tai turi Lietuvos bei kitų šalių politiniam klimatui. Lietuvos aukščiausių politikų abejingumas ir pasigirstantis tokios politikos palaikymas tik dar kartą primena, kad turime aktyviai reaguoti į tai, kas vyksta Lenkijoje, kad panašus likimas nenutiktų ir mums.

Pirmiausia, norisi išryškinti, kodėl mes, kaip profesinė sąjunga, neatsiribojame nuo šių, rodos, su dirbančiųjų teisėmis ir padėtimi nesusijusių klausimų. Mes netampame kitu žmogumi vos tik pabaigiame darbo dieną ir uždarome darbovietės duris – mūsų gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo to, kokias teises ir garantijas turėsime darbe kaip darbuotojai, bet ir už jo ribų, kokios viešosios paslaugos ir garantijos bus suteiktos mums, kaip valstybės piliečiams.
 
Kaip abortus uždraudusių šalių praktika rodo, draudimai abortų nepanaikina, bet tik sustiprina ekonominės nelygybės efektus – moterys, kurios turi pinigų, gali pasidaryti abortą kitoje šalyje; tuo tarpu moterys, kurios neturi lėšų šiai nepigiai procedūrai, turės rinktis tarp nelegalaus ir jų gyvybei pavojingo aborto, arba, net jei vos išsilaiko pačios, bus priverstos auginti vaiką.
 
Abortų draudimai yra mizoginija ne tik dėl to, kad šie aukšti politikai ir religinės galvos negerbia moterų teisės apsispręsti, t.y., jie lyg mano, kad sprendimas pasidaryti abortą yra neapgalvotas ir nepasvertas, dėl to šie galingieji jaučiasi galintys nuspręsti už kitus, kištis į kitų kūnus. Tai yra moterų nekentimas dar dėl to, kad jų gyvenimai yra laikomi svarbūs tik tiek, kiek šios gali tapti tam tikru „naujagimių fabriku“ – svarbu užtikrinti, kad vaikas gimtų, o kaip šis žmogus bus auginamas, kas turės juo rūpintis – tai jau tikrai ne šių kunigų ir politikų atsakomybė, o moters „natūrali“ pareiga.
 
Šleikštulį kelia tokių veikėjų pasisakymai, kad šie „saugo gyvybę“ – atvirkščiai, tokie žmonės yra patys didžiausi apgavikai, kurie nė pirštu neprisideda prie šios gyvybės auginimo ir rūpinimosi. Tai yra didžiausia veidmainystė, kurią puikiai iliustruoja nesena Petro Gražulio istorija – šis veikėjas nesibodi įsikibus biblijos agituoti už abortų draudimą – tol, kol tai neliečia jo tiesiogiai. Vos tik susiduriama su realiu gyvenimu, užauginti žmogų reikalaujančiu dėmesiu, energija, laiku ir lėšomis, staiga biblijinė aureolė išnyksta ir pamatome tai, kas iš tikrųjų priveda moteris prie sprendimo nutraukti nėštumą. Galimybė spręsti nėra gyvybės pamynimas – atvirkščiai, tai yra leidimas tinkamai įvertinti poreikius šiai gyvybei atsirasti – ir tai yra tikroji pagarba gyvybei.
 

Lenkijos valdžia ne tik atsisako suteikti tokią teisę moterims, bet dabar nori uždrausti abortus net ir vaisiaus sunkaus apsigimimo atveju. Tikimės, kad Lietuvos politikai šį kartą išdrįs netarnauti bažnyčiai, nesislėps po „draugiškų santykių“ su Lenkija šydu ir atvirai pasisakys moterų gerovės labui. Linkėdami išsikovoti pilnas reprodukcines teises, tuo pačiu tikimės, kad Lietuva solidarizuosis su Lenkijos moterimis ir sukurs galimybę pasidaryti abortus mūsų šalyje, kol Lenkijoje situacija išliks tokia kritiška.

——–

Nuotrakoje – riaušių policija stumia protestuotojus nuo Jaroslaw Kaczynski namų.

Palaikome streikuojančius Bolt kurjerius

Šiandien rinkomės Katedros aikštėje palaikyti apie šimto streikuojančių Bolt kurjerių. Įmonės atstovai teisinasi, kad atlyginimai nesikeis, o darbuotojų skaičiaus jie nesiruošia reguliuoti, nes viską sutvarko „laisva rinka“.
Užteks platforminėms įmonėms teisintis, kad jų darbuotojams nepriklauso teisės, nes pastarieji yra įdarbinti pagal individualią veiklą. Atėjo metas Bolt kurjeriams suburti savo, darbuotojų organizaciją ir išsikovoti ne tik padorius atlyginimus, bet ir kitas darbuotojams priklausančias teises.
Junkimės ir solidarizuokimės!

Streikuoti nedrįstame ar negalime? Trumpa streiko istorija Lietuvoje

Įprasta teigti, jog lietuviai nenoriai gina savo teises. Dažniausiai kaltinamas mūsų mentalitetas, esą, kaip tauta esame įpratę kentėti ir verčiau renkamės emigruoti ar keisti darbą, nei susivienyti ir kovoti už geresnes sąlygas čia ir dabar.

Tačiau ar tikrai kaltas mūsų mentalitetas? Ar nėra taip, kad mentalitetas nėra priežastis, bet pastoviai kartojamas „visuotinis melas“, kuris ir atgraso žmones nuo kolektyvinio veiksmo. Kiek kartų kalbantis su žmonėmis apie streiką ar kolektyvinį pasipriešinimą išgirsti pasiteisinimą: „aš tai už, bet daugiau niekas iš darbuotojų nesiryš“. Iš tikrųjų, daugelis iš mūsų palaikome streiką, bet aktyviai to nereiškiame, nes manome, kad visi kiti tam nepritars.

Galima ilgai filosofuoti, ieškoti kultūrinių tautos bruožų siekiant paaiškinti, kodėl Lietuvoje nevyksta streikai. Tačiau retai kada atkreipiamas dėmesys į konkrečius įstatymus, kurie stipriai riboja šią darbuotojų teisę ir suteikia priemones valstybei bei darbdaviams pažaboti streikus. Nors po nepriklausomybės atgavimo streikai ir asociacijų laisvė buvo pripažįstama kaip viena iš pagrindinių demokratinių laisvių, bet praktiškai ją įgyvendinti pagal galiojančius įstatymus yra neįmanoma.

Pirmasis kolektyvinius ginčus ir streikus apibrėžiantis įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleistas 1992 m. Šiame įstatyme suformuluotos pagrindinės nuostatos, kurios iki šiol yra praktiškai nepakitusios. Streikas apibrėžiamas kaip išskirtinai ginčas tarp darbuotojų ir darbdavių, kai šiems nepavyko susitarti pasitelkiant taikinimo komisiją, teismą ar darbo arbitražą. Pirmiausia streiką galėjo kelti tiek profesinės sąjungos, tiek laisva forma susibūrę darbuotojų kolektyvai. Bet 1994 m. ši teisė buvo apribota ir organizuoti streiką leista tik profesinėms sąjungoms.

Apie streiko rengimą įpareigota informuoti darbdavį prieš 7 dienas, o kai kurioms profesijoms, laikomoms ypač svarbiomis visuomenei, prieš 21 dieną. Teisėtam streikui rengti reikėjo ne mažiau kaip pusės įmonės darbuotojų pritarimo. Taip pat, paskelbus streiką, streiko komitetai yra įpareigoti užtikrinti minimalius visuomenės poreikius ir saugoti darbdavio turtą nuo sugadinimo. Bendrai pažvelgus, įstatymai įpareigoja streikuotojus nepažeisti darbdavio ir visuomenės teisių bei interesų.

Pirmiausia, ką riboja apibrėžimas, nurodantis, kad streikai yra išskirtinai tik „ginčas tarp darbdavio ir darbuotojų“? Streikai yra ypač veiksminga priemonė ne tik užsitikrinti didesnius atlyginimus konkrečioje įmonėje, bet ir ginti platesnes dirbančiųjų teises ar netgi pilietines demokratines laisves. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, streikai dažnai pasitelkiami kovojant prieš nepopuliarius vyriausybės įstatymus, kurie nebūtinai yra tiesiogiai susiję su atlyginimais ar darbo valandomis. Taip pat, streikai neretai tampa solidarumo išraiška, kai sukilus vienos įmonės ar pramonės šakos darbuotojams, kitos sferos darbuotojai prisijungia prie streiko, sukeldami dar didesnį spaudimą darbdaviams gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas. Visus tokius streikus lietuviški įstatymai laikytų nelegaliais ir už tai galimai būtų paskirtos nemenkos baudos. Trumpai tariant, mums draudžiama pasitelkti streiku kaip populiarią protesto formą ir ši teisė palikta tik siauriesiems individualiems ginčams spręsti.

Lietuvoje streikas laikomas lyg tam tikra nuodėmė, nuo kurios ginamasi pasitelkiant įvairiausias derybų instancijas. Šias procedūras privaloma pereiti, prieš skelbiant streiką. Be jau minėtų procedūrų kaip taikinimo komisija, trečiųjų teismas ir darbo arbitražas, 2008 m. buvo įvesta dar ir ketvirtoji forma – tarpininkas. Streikas iš tiesų yra kraštutinė priemonė, t.y., natūralu, kad pirmiausia bus deramasi su darbdaviu ir tik po to imamasi veiksmų, jeigu šis nesiteikia nusileisti. Tačiau teisinis įpareigojimas pereiti visas derybų procedūras suteikia darbdaviui ir kitoms institucijoms pakankamai laiko pasiruošti ar sutrukdyti streiką – parengti gamybinius pakitimus, rasti teisinių priekabių ar tiesiog suardyti darbuotojų pasiryžimą kovoti, atleisti aktyvistus ar kitaip sukliudyti streiko organizavimui dar prieš jam įvykstant.

Be šių būtinųjų procedūrų ir iš ankstinių įspėjimo terminų, darbdaviai visada gali kreiptis į teismą ir prašyti streiką pripažinti neteisėtu arba atidėti jį mėnesio laikotarpiui. Kad geriau suprastume, kaip smarkiai yra apriboti streikai, verta prisiminti 2000 m. vykusio Vilniaus viešojo transporto darbuotojų streiko istoriją, kuri vėliau nukeliavo iki pat Tarptautinės darbo organizacijos (TDO).

Ginčas tarp Vilniaus visuomeninio transporto darbuotojų ir Vilniaus savivaldybės (darbdavio) prasidėjo 1999 m. balandį dėl nurėžtų viršvalandžių (dėl ko sumažėjo atlyginimai) ir vėluojančių atlyginimų išmokėjimo. Profesinei sąjungai surinkus reikiamų balsų skaičių, Liepos 3 d. Vilniaus savivaldybė buvo informuota apie įspėjamuosius streikus, kurie turėjo vykti nuo 4 iki 6 val. ryto. Jeigu reikalvimai nebūtų patenkinti, tikrasis neterminuotas streikas turėjo prasidėti rugsėjo 9 d.

Kadangi streiko įstatyme yra aptakiai nurodyta, jog vykstant streikui turi būti užtikrinti minimalieji visuomenės poreikiai, tai Vilniaus savivaldybė, likus penkioms dienoms iki streiko, priėmė potvarkį, kuriame nusprendė, jog dėl minimaliųjų visuomenės poreikių užtikrinimo streiko metu turi važinėti 70 proc. normalaus transporto. Tai iš esmės streikė padarė bereikšmiu, dėl ko jis buvo atidėtas iki sausio mėnesio. Per šį laiką profesinė sąjunga bandė derėtis su savivaldybe, bet nepasiekus rezultatų ir atlyginimams toliau vėluojant, darbuotojai vėl nutarė skelbti 1 dienos streiką, kuris turėjo įvykti 2000 m. Sausio 27 d.

Tačiau sausio mėnesį likus kelioms dienoms iki streiko, savivaldybė kreipėsi į teismą, o šis nusprendė atidėti streiką 30 dienų, vadovaujantis įstatymu, leidžiančiu atidėti streiką dėl ypač svarbių priežasčių, t.y., neapibrėžiant, kokios gali būti priežastys. Ir vėl streikui neįvykus, po kelių mėnesių darbuotojai nusprendė streikuoti Gegužės 17 d.. Lygiai taip pat, prieš prasidedant streikui, teismas vėl atidėjo streiką 30 dienų. Tačiau šį kartą įpykę darbuotojai nusprendė nepaisyti streiko draudimo ir gegužės 18 d., praėjus daugiau negu metams nuo pirmojo ginčo iškėlimo, įvyko vienos dienos streikas. Tą dieną iš 500 transporto priemonių, tik du troleibusai ir keletas autobusų išvažiavo į gatves. Tą pačią dieną Vilniaus savivaldybė sutarė atnaujinti derybas ir kitą dieną viešasis transportas vėl veikė pilnu pajėgumu.

Tačiau derybos taip ir neprasidėjo, o miesto meras, streiko metu pažadėjęs atsiimti pareiškimą teismui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, to taip ir nepadarė. Kaip vėliau paaiškėjo, savivaldybė nesiteikė derėtis gera valia. Tik 2000 m. rugsėjį, profesinei sąjungai pateikus apeliaciją, teismas atmetė savivaldybės pareiškimą ir panaikino pirmesniojo teismo nuosprendį, pripažinusį, kad streikas buvo nelegalus. Jeigu šis sprendimas nebūtų buvęs pakeistas, darbuotojams ir jų profesinei sąjungai grėsė didelės baudos, žalos atlyginimas ir netgi baudžiamoji atsakomybė, kurios maksimali bausmė – kalėjimas iki 10 metų (vėliau buvo pripažinta, kad negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už streiką).

Ši byla nukeliavo iki Tarptautinės darbo organizacijos, kurioje buvo nuspręsta, jog tokie streiko apribojimai prieštarauja laisvos asociacijos ir laisvės streikuoti principams. Lietuvos vyriausybė buvo raginama peržiūrėti streiko įstatymus, bet nei 2003 m. priėmus naują Lietuvos darbo kodeksą, nei 2016 m. priėmus liberalizuotą Darbo kodeksą, esminių pakeitimų neįvyko.

Tiesa, priimant 2016 m. darbo kodeksą, streikų įstatymai liberalizuoti, bet ne darbuotojų naudai. Ankstesniame darbo kodekse lokautai buvo draudžiami, bet nuo 2016 m. šis draudimas buvo panaikintas. Lokautas – tai darbdavių priemonė nukenksminti streiką, į streikuojančiųjų vietas priimant kitus darbuotojus. Galima numanyti, kad šis įstatymas buvo įteisintas tenkinant prekybos gigantų interesus, nes būtent šiame sektoriuje, sustreikavus darbuotojams, juos būtų galima greitai ir be didelių apmokymo kaštų pakeisti laikinųjų įdarbinimo agentūrų darbuotojais.

Vilniaus transporto darbuotojų streiko istorija nėra vienintelė – panašiai, pasitelkiant teisinius apribojimus, buvo susitvarkyta ir su krizės laikotarpiu 2009 m. streikavusias Kauno troleibusų vairuotojais. Pastarųjų darbuotojų įspėjamasis streikas, trukęs dvi valandas nuo 4 iki 6 val. ryto, taip pat buvo pripažintas neteisėtu, nes streiko komitetas neužtikrino minimaliųjų visuomenės poreikių. Tai parodo, kad net ir tokie, palyginus, mažai grėsmės sukeliantys streikai, yra maksimaliai ribojami pasitelkiant teisines priemones. Ir tai yra įmonės, kuriose profesinės sąjungos yra palyginus stiprios – o ką kalbėti apie prekybos centrus, kurie nedelsiant randa priežastį atleisti darbuotojus vos tik išgirdus nepasitenkimą ar siekius organizuotis su kolegomis.

Galima retoriškai klausti – jeigu iš tikrųjų lietuviai nenori streikuoti, tai kodėl turime taip smarkiai streikus ribojančius įstatymus? Anot teisės ir sociologijos profesoriaus Charles Woolfson, Lietuvos darbuotojų pasyvumą geriau paaiškina ne mūsų mentalitetas ar iš sovietmečio kylantis priešiškumas profesinėms sąjungoms. Pasak Woolfson, „labiau tikėtinas paaiškinimas paprasčiausiai būtų tas, kad darbuotojai nemato tokių struktūrų [profesinių sąjungų] svarbos, ypač kai pastarųjų pagrindinis ginamasis vaidmuo demokratinėje civilinėje visuomenėje yra teisiškai apribotas.“ (2003).

Taigi, lietuviškas mentalitetas yra verčiau atpirkimo ožys, o ne priežastis, dėl kurios nesugebame pasipriešinti išnaudojimui ir skurdo politikai. Paradoksalu, bet tikriausiai vienintelis kelias, kuriuo galime užsitikrinti teisę į streiką, tai sulaužyti šią teisę – streikuoti nepaisant draudimų ir apribojimų. Kaip įrodė paskutinis mokytojų streikas, vos tik streikas peržengia įprastas ribas, jis įgauna didesnę politinę galią, prieš kurią nei politikai, nei vietiniai direktoriai negali pasipriešinti baksnodami į jiems patogius teisinius straipsnius. Kol tai neįvyks, bet koks darbuotojų kolektyvinis pasipriešinimas bus laikomas neteisėtu, nes streiko ir kolektyvinių ginčų įstatymai yra skirti pažaboti dirbančiųjų galią, o ne suteikti priemones užsitikrinti geresnį gyvenimą.

Kodėl turime dirbti vis ilgiau? Trumpai apie tai, kaip keitėsi darbo laiko normos per pastaruosius 30 metų.

Šį ketvirtadienį, balandžio 23 d., seimas pritarė liberalų inicijuotoms Darbo kodekso pataisoms, kurios ištęstų suminės darbo laiko apskaitos periodą iki penkių mėnesių ir leistų mažų įmonių vadovams vienašališkai įvesti suminę darbo laiko apskaitą. Taip pat siūlyta įvesti nulinę darbo laiko sutartį, bet kol kas šis pasiūlymas buvo nediskutuojamas.

Jeigu šie įstatymai bus priimti, jie leistų darbdaviams lengviau išnaudoti darbuotojus nemokant jiems už viršvalandžius. Šiuo metu valstybė skiria paramą verslui suteikdama lengvatines pąskolas ir apmokėdama didžiąją dalį atlyginimų bei kitus kaštus, tačiau verslas siekia dar labiau išnaudoti krizinę situaciją sumažinant darbuotojų atlyginimus.

Trumpam atsitraukime nuo šiandienos aktualijų ir pažvelkime, kaip keitėsi darbo laiko normų, viršvalandžių ir darbo laiko apskaitos įstatymai nuo nepriklausomybė pradžios. Bendra tendencija tokia, kad darbo laikas tendencingai ilgėjo mažinant viršvalandžių apribojimus ir darbdaviams suteikiant daugiau svertų išnaudoti darbuotojus nepaisant žmogiškųjų poreikių.

Iki pat 2002 m. galiojusiame receptuotame „tarybiniame“ kodekse buvo nurodyta, jog suminė darbo laiko apskaita gali būti įvesta tik su profesinės sąjungos leidimu įmonėse, kuriose negalima taikyti įprasto savaitinio grafiko. Tačiau nurodyta, kad darbo laikas negali viršyti dienos ir savaitės normų per apskaitinį laikotarpį. Viršvalandžiai buvo neleidžiami, nebent susidarė būtina situacija. Visais atvejais viršvalandžius turi patvirtinti profesinė sąjunga, o bendrai, viršvalandžiai negali viršyti keturių valandų per dvi dienas ir 120 val. per metus. Nepertraukiamas poilsis turi trukti ne mažiau nei 42 val. per savaitę.

2003 m., ruošiantis prisijungimui prie Europos Sąjungos, buvo priimtas naujas Darbo kodeksas. Jau tuo metu liberalų partija siūlė drąstiškai liberalizuoti darbo santykius, bet tą kartą kodeksas priimtas gana palankus darbuotojams, suteikiant, palyginus, nemažai teisinių garantijų dėl išeitinių išmokų ir atleidimo.

Tačiau darbo laiko normos buvo liberalizuotos. Suminės darbo laiko apskaitos periodas numatytas keturiems mėnesiams. Darbuotojų, dirbančių pagal suminę darbo laiką, darbo laikas per dieną negalėjo trukti ilgiau nei 12 val. Panaikintas apribojimas skirti viršvalandžius tik su profesinės sąjungos leidimu – nuo šiol tam reikėjo tik darbuotojo raštiško sutikimo. Viršvalandžių normos išlaikytos tos pačios kaip ir „tarybiniame“ kodekse. Taip pat, susiaurinta nuostata, įpareigojanti sutrumpinti darbo laiką viena valandą dirbantiems naktį – šis įstatymas tapo negaliojantis priimtiems dirbti naktį ir dirbantiems nepertraukiamoje gamyboje. Nepertraukiamas poilsis per savaitę buvo sutrumpintas 7 valandomis iki 35 val. per savaitę.

Tačiau tikroji “revoliucija” darbo laiko apskaitoje buvo įgyvendinta priėmus dabartinį, liberalizuotą Darbo kodeksą. Nors įprasta darbo laiko norma per visą Lietuvos nepriklausomybės laiką išliko tokia pati – 40 val per savaitę – tačiau atsirado daugiau galimybių darbdaviams ištęsti šį laiką. Dabartiniame kodekse, absoliuti maksimali darbo laiko trukmė per savaitę ištęsta 12 valandų daugiau, iki 60 val. – tokį darbo laiką galima turėti dirbant pagrindinį darbą ir sudarant dar papildomą sutartį su darbdaviu dėl papildomo darbo.

Kadras iš protesto prieš naująjį darbo kodeksą 2016 m.

Skaičiuojant darbo laiką be viršvalandžių, dabar leidžiama dirbti 8 valandomis ilgiau, t.y., 48 val. per savaitę (toks darbo laikas dažniausiai taikomas kasininkėms, kurios dirba po 12 val. per dieną). Prie šio darbo laiko galima pridėti dar 4 val. viršvalandžių – skaičiuojant su jais, darbo savaitės trukmė išsitęsia iki 52 val. Skaičiuojant pagal suminę darbo laiką, darbdaviams leidžiama mokėti už viršvalandžius kas tris mėnesius. Nors reikia pastebėti, jog dažniausiai grafikai sudėliojami taip, kad net ir dirbant po dvylika valandų per dieną, viršvalandžiai nesusidaro.

Viršvalandžių leidžiama norma atitinkamai išsiplėtė. Dabar viršvalandžiai ribojami ne dviejų dienų laike, o savaitės, per kurią galima dirbti 8 papildomas valandas, o su papildomu darbuotoju sutikimu – net 12 val. per savaitę. Bendra viršvalandžių trukmė per metus taip pat išaugo – viršvalandžiai gali sudaryti ne daugiau nei 180 val. per metus, taigi, 60 val. daugiau nei anksčiau.

Taigi, tendencija tokia, kad iš darbuotojų yra reikalaujama vis ilgiau dirbi. Verslo atstovai ir verslo interesams tarnaujantys politikai dažniausiai tokį augantį išnaudojimą bando pateisinti, kad taip žmonėms leidžiama daugiau užsidirbti. Tačiau šie teiginiai visados remiasi į prielaidą, kad mes esame pasiryžę arti kaip arkliai vardan galėjimo daugiau nusipirkti – turėti kelis namus, naujausias mašinas, telefonus ir t.t. Net nekalbant apie tai, kokią didelę žalą toks vartotojiškumo skatinimas turi gamtai, verta abejoti, jog visų troškimai sutelkti į pinigus – galbūt iš tikrųjų ko daugeliui žmonių trūksta, tai ne milijonų sąskaitose, o daugiau laisvo laiko rūpintis savimi ir artimaisiais?

Tačiau ir žvelgiant ekonomiškai, net jei trumpuoju periodu darbo laiko ištęsimas suteikia daugiau galimybių užsidirbti individualiai, bet ilgainiui, tai reiškia bendrą darbo kainos mažėjimą ir prastesnes gyvenimo sąlygas. Ilgos įtempto darbo valandos didina susižalojimo riziką ir neapdairumą darbe, o ilguoju laikotarpiu, tai smarkiai atsiliepia sveikatai (o šią naštą vėliau turi apmokėti valstybė). Taigi, tokios liberalizuotos darbo laiko nuostatos tenkina ne darbuotojų, o verslo poreikius – būtent verslui yra naudinga išspausti kuo daugiau darbo laiko iš darbuotojų, nes taip vienas žmogus atidirba už du ir tai leidžia sutaupyti darbuotojų sąskaita bei didinti įmonės pelną.

Jeigu galėtume pasirinkti, įdomu, ką rinktumėtės jūs – ar padvigubintą atlyginimą už tas pačias darbo valandas ar dvigubai sutrumpintą darbo laiką už tą patį atlyginimą?

Savo ruožtu, mes siūlome tokias įstatymų pataisas teikiantiems politikams pirmiausia patiems išbandyti tokį darbo pobūdį. Konservatoriams ir liberalams, balsavusiems už šias įstatymų pataisas, reikėtų bent vieną mėnesį padirbėti prekybos centrų kasoje po dvylika valandų į dieną. Akivaizdu, kad šie politikai nesuvokia, kaip sunkiai dirba didžioji dalis darbuotojų Lietuvoje.

Gegužės 1-ąją JAV organizuojamas nuomos streikas – ar nereikėtų tokio streiko ir mums?

COVID-19 epidemijos padariniai paliks neišdildomą žymę visų mūsų sąmonėje bei pasaulio istorijoje. Jau dabar yra matomos katastrofinės pasekmės globaliai ekonomikai, nuo kurių daugiausia nukenčia paprasti darbininkai. Milijonams žmonių praradus pragyvenimo šaltinį tenka rinktis tarp būsto ir maitinimosi, o savi-izoliacija tampa ne būtinybe, o privilegija. Nepaisant to, daugumos valstybių atsakas į beprecedentes problemas vargiai kūrybingas – ir vėl išperkamos korporacijos, remiamas stambus verslas, neva „jei išgelbėsim ekonomiką, ji išgelbės ir žmones“. Taip norima ir suvalgyti pyragą, ir jį turėti – išlaikyti ekonominį augimą pasmerkiant darbuotojus, be kurių ekonomika neegzistuotų.

Valdžios institucijoms negebant adekvačiai pasirūpinti piliečiais, atsiranda vis daugiau tarpusavio pagalbos iniciatyvų. Per pastarąjį mėnesį JAV darbą prarado jau virš 16 milijonų darbuotojų. Šioje šalyje, anot 2017 m. atlikto darbo paieškos portalo CareerBuilder tyrimo, 78% piliečių gyvena „nuo algos iki algos“ ir 3 iš 4 darbuotojų yra įsiskolinę, To pasėkoje, nepateisinamai milžiniškas žmonių kiekis patiria neadekvačiai didesnę egzistencinę riziką – apsikrėsti mirtinu virusu, negauti prieigos prie medicininių paslaugų, tapti benamiais, badauti. 

„Amazon“ ir „Instacart“ kompanijose, ir kitose stambiausiose kompanijose paplitę streikai atkreipė dėmesį į privačių kompanijų aplaidumą užtikrinant darbuotojų ir klientų saugumą, bei teisingą užmokestį už atliekamą darbą ekstremaliomis sąlygomis. Į reikalavimus valdžiai įsikišti gelbstint savo piliečius, politikai atsakė didžiausiu stambaus verslo išpirkimu šalies istorijoje, o likusiems numetė „ekonominio stimulo“ paramą, kuri didžiojoje daugumoje JAV miestų nedengia net vidutinės nuomos sumos. Besitęsiančios Amerikos gyventojų pastangos bei augantis solidarumas kristalizavosi „Rent Strike 2020“ peticija, kuri surinko jau 3 milijonus parašų. Pastarųjų reikalavimai aiškūs ir paprasti: uždrausti darbuotojų atleidimą krizės metu, įšaldyti nuomos, komunalinius ir banko paskolų mokesčius užtikrinant žmonėms stogą virš galvos, o taip pat mažinti darbo krūvį.

Gegužės 1-ąją, tarptautinę darbuotojų solidarumo dieną, „Rent Strike 2020“ peticijos kūrėjai, kartu su įvairiomis kitomis žmogaus teisių organizacijomis, kviečia Amerikos piliečius nemokėti nuomos, su šūkiu „Jie negali iškraustyti visų mūsų“ – primenant, kad solidarumas yra stipriausias žmonių ginklas, kuriuo galime iškovoti sau gyvybę ir orumą.

JAV patirtys neturėtų atrodyti tolimos – Lietuvoje situacija pernelyg panaši: „Girteka“ neigia darbuotojų streiką ir mažina atlyginimus nepaisant ilgus metus sparčiai augusio pelno. Prekybos centrai savo darbuotojams klijuoja „herojaus“ žvaigždutes, tikėdamiesi nukreipti dėmesį nuo skurdo atlyginimų ir vergiškai ilgų darbo valandų. Vyriausybė teikia lengvatas ne žmonėms, o stambiems komerciniams nuomotojams. Verslo lobistai stumia darbo kodekso pakeitimus siekdami dar labiau prailginti darbo valandas ir palengvinti darbuotojų atleidimą.

Prieš turtingųjų pinigus ir galią, mes turime tik vieną ginklą – solidarumą.

Kviečiame pasirašyti peticiją: Pasirūpinkime visais: Reikalaujame žmonių poreikius kelti aukščiau pelno