Gegužės 1-osios profesinė sąjunga solidarizuojasi su kurdais

Šiandien G1PS dalyvaus akcijoje Vilniuje protestuodama prieš Turkijos agresiją Šiaurės Sirijoje.

Turkijos puolimas prieš kurdus nėra grįstas tik etniniu ar ekonominiu pagrindu – Erdoganas siekia užgniaužti kurdų keliamas progresyvias politines idėjas tiek Šiaurės Sirijoje, tiek Turkijoje ir kitose valstybėse. Nežinantiems, kokios yra kurdų revoliucijos šaknys, siūlome perskaityti LRT publikuotą straipsnį: https://revoliucijasirijoje.lrt.lt/#/chapter/1. Nors šiandien revoliucinės kurdų judėjimo idėjos nuslopo dėl metų metus trunkančių antpuolių iš ISIS ir Turkijos, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jos yra pamirštos! Atvirkščiai, šiandien kurdų feministinės, ekologinės ir demokratinės revoliucinės idėjos yra ypatingai aktualios visame pasaulyje, kuriame vienas po kito kyla autoritariniai nacionalistiniai režimai. Dešiniųjų autoritarinių režimų galia slypi etninių ir nacionalinių konfliktų kurstyme, patriarchalinės retorikos ir smurto skatinime, įvairias visuomenės grupes melagingai apkaltinant dėl socialinių problemų.

Kurdai įrodė ne tik tai, kad skirtingų tikėjimų ir tautybių žmonės gali kartu tartis ir kurti bendrą gyvenimą, bet ir tai, kad progresyvios feministinės, socialinės ir ekologinės idėjos nėra tik Europos ir JAV, labiausiai ekonomiškai pažengusių Vakarų valstybių, nuosavybė. Šios idėjos gali atsirasti tose šalyse, kurios tarptautinėje erdvėje laikomos „atsilikusiomis“ ir turinčiomis nuolatos ekonomiškai ir kultūriškai vytis Vakarų valstybes. Tai svarbu Lietuvai ir kitoms rytų Europos šalims, kuriose jau kelis dešimtmečius kartojama žinutė, kad „pirmiausia turime pasiekti vakarietišką ekonominį išsivystymą“ ir tik tada galėsime reikalauti socialinės gerovės. Šis, elito palaikomas, bet daugelio žmonių internalizuotas (įsisavintas ir nepastebimas) savęs laikymas „nepakankamai išsivysčiusiais“ riboja progresyvius socialinius judėjimus, pateisina neoliberalią ekonominę politiką ir kuria dirvą plisti nacionalistinėms autoritarinėms idėjoms.

Kaip profesinė sąjunga, į kurdų demokratinio konfederalizmo idėją žvelgiame kaip į pavyzdį, kuris turi būti skleidžiamas politinėse ir ekonominėse srityse. Jeigu visi sprendimai ir kontrolė atiduodama valdžiai, net jei ši renkama demokratiniu balsavimu, atveriama erdvė piktnaudžiavimui galia, išnaudojimui ir priespaudai. Viešumoje mes įpratę pastebėti politikų piktnaudžiavimą ir savivalę, tačiau retai kada atkreipiame dėmesį į ekonominę sritį – darbovietėse, kuriose praleidžiame didžiąją savo aktyvaus gyvenimo dalį, gyvuoja, praktiškai, autoritarinė valdžia. Darbuotojai neturi jokio balso sprendžiant, kaip vyks darbas, kur keliaus jų sukurtas pelnas, o vadovams panorėjus, juos bus galima atleisti.

Kad ir kiek būtų išleidžiama naujų lyčių lygybės įstatymų, tokiomis darbo sąlygomis lygybė tarp moterų ir vyrų bus neįmanoma – darbdaviai visada kratysis socialinės atsakomybės, nes žmonės, auginantys vaikus ar besirūpinantys artimaisiais, bus visada mažiau „naudingi“ nei tie, kurie visą savo visą energiją gali sukoncentruoti į įmonei pelną nešantį darbą. Lygiai taip pat „ekologiniai mokesčiai“ ir kiti ekologiniai įstatymai tokioje struktūroje bus tik fasadiniai pataisymai, nepanaikinantys gamtos išnaudojimo, milžiniško resursų švaistymo, gilėjančios socialinės nelygybės. Profesinės sąjungos turi perimti pavyzdį iš Kurdų ir kartu prie kovų už geresnes darbo sąlygas – didesnį atlyginimą ir trumpesnes darbo valandas – reikalauti ir darbuotojų demokratinio balso užtikrinimo. Taip sprendimai darbo vietose būtų priimami atsižvelgiant į visų socialinę, ekologinę ir materialinę gerovę, o ne tik vadovų asmeninę kišenę ar įmonės pelno augimą.

Kurdų iškeltos idėjos apie iš apačios demokratiškai valdomas politines ir ekonomines institucijas yra aktualios visoms progresyvių socialinių tikslų siekiančioms organizacijoms. Skaudu matyti kaip vėl ir vėl progresyvūs judėjimai yra žlugdomi pasitelkiant galingiausią pasaulyje karinę techniką, nepaisant jokių tarptautinių įstatymų, skleidžiant melą ir apgaulę. Kadangi esame toli nuo konflikto, mūsų išreiškiama parama kurdams yra simbolinė. Bet raginame Lietuvos profesines sąjungas nelikti abejingomis, pasisakyti prieš Turkijos invaziją į šiaurės Siriją. O didžiausia parama ir palaikymas kyla iš mūsų pačių kovos savo šalyse prieš išnaudojimą ir nelygybę darbo vietose, namuose ir viešumoje.

Planuojama liberalizuoti elektros tinklus – elektra ir vėl brangs.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija planuoja liberalizuoti elektros tiekimą ir prognozuojama, kad dėl to augs elektros kainos. Kokia iš to nauda gyventojams? Jokios. Užtat stambiajam Lietuvos ar užsienio kapitalui bus atverta dar viena sfera pasipelnymui. Daugiau apie tai skaitykite Gyvenimas per brangus įrašą:

„Lietuvos Respublikos energetikos ministerija paskelbė apie planus liberalizuoti elektros tiekimą. Nors ministerijos atstovai žada efektyvesnes, pigesnes ir kokybiškesnes elektros tiekimo paslaugas, jau dabar spėjama, kad kainos augs. Pabandykime pasiaiškinti, kodėl norima privatizuoti elektros tiekimą ir kas iš to daugiausiai laimi.

Elektros tiekimo liberalizavimas nėra Energetikos ministerijos išmislas – tokias reformas jau kelis dešimtmečius stumia Europos Sąjunga, siekianti sukurti bendrą ES elektros energijos rinką. Šalia to, Baltijos ir Skandinavijos šalys kartu su Vokietija yra pasirašiusius „Baltic Energy Market Interconnection Plan“ (BEMIP) sutartį, pagal kurią siekiama didesnės šalių energetikos integracijos. Vienas iš valstybių įsipareigojimų šiame plane – panaikinti nacionalinį kainų reguliavimą namų ūkiams. Kitais žodžiais – elektros kainas padaryti priklausomas nuo rinkos, o ne nuo vietinės valdžios sprendimų.


Elektros rinkos liberalizavimas reiškia tai, kad žmonėms turi būti užtikrinta galimybė pasirinkti iš kelių energijos tiekėjų lygiai taip pat kaip, pvz., pirkdami sūrelį parduotuvėje galime pasirinkti tarp „Urigos“ arba „Pieno Žvaigdžių“. Nors ES reglamentuose nėra įrašyta būtinybė privatizuoti elektros tiekėjus, akivaizdu, kad būtent tai ir turėtų įvykti. Kadangi Lietuvoje absoliučiai didžiąją elektros tiekimo rinkos dalį užima valstybės įmonė „Lietuvos energija“, liberalizavus rinką ji automatiškai taptų monopoline įmone, kuri trukdytų įsivyrauti „tikrajai rinkos konkurencijai“. Tokia išvada pateikiama ir Energetikos ministerijos užsakytame tyrime: „Siekiant užtikrinti konkurenciją ir namų ūkių rinkos liberalizavimą, visuomeninio tiekėjo turėtų būti atsisakyta, numatant tik garantinio tiekimo galimybę ir tik elektros energijos tiekimo sutrikimo atveju, kai nepriklausomas tiekėjas netiekia elektros energijos vartotojams.“


Bet pasirinkimo laisvė tarp skirtingų elektros tiekėjų mažai ką jaudina – elektra ne sūrelis, skirtingo įdaro neįmaišysi. Tuomet kokius argumentus ministerija pateikia už elektros rinkos liberalizavimą? Anot ministerijos, „šiais pakeitimais siekiama sukurti labiau gyventojų ekonominius interesus atitinkančią mažmeninę elektros energijos tiekimo rinką.“


Akivaizdu, kad pirmasis ir svarbiausias„gyventojų ekonominis interesas“ yra mažesnė ar bent nedidėjanti elektros kaina. Tačiau pateiktame tyrime nurodoma, kad kainų mažėjimo tendencijos liberalizuotose rinkose nėra. Atvirkščiai, planuojama, kad elektra turėtų pabrangti, o siekiant priversti gyventojus rinktis tarp tiekėjų ir „išlyginti“ konkurenciją tarp valstybinių ir privačių kompanijų, valstybės įmonės teikiama elektra bus 25 proc., t.y., daugiau nei centu už kilovatvalandę brangesnė.


Galima įvardinti dar vieną priežastį, kodėl kainos, liberalizavus rinką, turėtų augti. Kaip rodo Energetikos ministerijos užsakytas tyrimas, šiuo metu elektros kainos Lietuvoje yra vienos žemiausių. Elektra brangesnė Latvijoje, Čekijoje, Suomijoje, Švedijoje, o Estijoje kaina panaši. Kaip žinome iš laisvos rinkos vadovėlio, bendroje rinkoje kainos linkusios susilyginti, taigi, lietuviškoms elektros kainoms tektų pasivyti kitų šalių standartus.


Nepaisant šių akivaizdžiai gyventojų interesams prieštaraujančių padarinių, „Lietuvos Energijos“ atstovas išreiškė palaikymą rinkos liberalizavimui:


„Mes pritariame EM siūlymui ir patys siekiame, kad elektros energijos tiekimo buitiniams klientams monopolis būtų sulaužytas. (…) Tai yra įprasta praktika ES valstybėse, kur rinkos dereguliavimas jau įgyvendintas. Pavyzdžiui, Estijoje tai padaryta 2013 metais, Latvijoje – 2015 metais“, – sako LE Ryšių su visuomene vadovas Ketlerius Artūras. Anot jo, konkurencija yra pagrindinis variklis, kuris suteikia daugiau pridėtinės vertės klientui, o kol išlieka rinkos reguliavimas, reali konkurencija nėra įmanoma.


Teiginiai apie „pridėtinę vertę klientui“ ir „rinkos reguliavimo panaikinimą“ yra absoliuti nesamonė. Pirmiausia todėl, kad rinkos reguliavimas niekur nedingtų, nes valstybinės įmonės tiekiamos elektros kaina būtų dirbtinai pakelta 25 proc., būtų kuriamos valstybinės komisijos „pirkėjų teisėms užtikrinti“ ir t.t. Toliau, pridėtinę vertę gauti gali ne klientas, o tik verslas, vienaip ar kitaip išnaudojantis darbo jėgą bei kitus resursus ir taip uždirbantis pelną. Net jei norima pasakyti, kad gyventojai sutaupys, toks teiginys akivaizdžiai prieštarauja pateiktoms elektros kainų augimo prognozėms. Apie kokią “pridėtinę vertę” kalba A. Ketlerius galime spręsti iš pastarojo žodžių:
„Jei šalyje vis dar egzistuotų „Lietuvos telekomo“ arba „Lietuvos kuro“ monopolis, vartotojai negautų papildomų kokybiškų paslaugų, kurias užtikrina konkuruojančios telekomunikacijų bendrovės ir degalinių tinklai. Juk šiais laikais į degalinę vykstame ne vien degalų įsigyti, o ir apsipirkti ar nusiplauti automobilį – be konkurencijos tai būtų vargiai įmanoma.”


Tai ir yra pagrindinis argumentas, kodėl reikia privatizuoti elektros energijos tiekimą – kartu su elektra mums bus pasiūlyta ir papildomų paslaugų (už kurias veikiausiai taip pat reiks susimokėti). Panašiai kaip pašte be laiško išsiuntimo mums siūloma įsigyti dar ir loterijos bilietėlių ar gyvenimo būdo žurnalų, taip veikiausiai ir čia, pirkdami elektrą galėsime įsigyti visokių šaunių, bet gyvybiškai nebūtinų dalykų , pvz., virdulį ar saulės bateriją. O gal ir horoskopų žurnalą – juk laisvos rinkos svyravimus sunku nuspėti, tad kodėl, svarstant kiek už elektrą teks suploti kitą mėnesį, į pagalbą nepasitelkus žvaigždynų išminties?


Nė vienas iš šių argumentų nepaaiškina, kaip paprastas gyventojas išloš iš rinkos liberalizavimo. Nei mokėjimas brangiau, nei privačių tiekėjų reklaminis šantažas nusipirkti dar kokį šūdniekį neatrodo patraukliai. Greičiau jau priešingai – tokie pasiūlymai už „liberalią“ elektrą mokėti brangiau, bet turėti galimybę prisipirkti visokių antraeilės svarbos „fintikliuškų“ šalyje, kurioje trečdalis visuomenės gyvena arti arba žemiau skurdo ribos, skamba mažų mažiausiai kaip atviros patyčios.
Matyt, ministerija pateikdama šį planą sumaišė „gyventojų ekonominius interesus“ su „verslo ekonominiais interesais“. Galbūt, kaip minėtas „Lietuvos telekomas“ po privatizacijos galiausiai atiteko stambesniam užsienio kapitalui, taip ir „Lietuvos energija“, kuri nuo šiol vadinsis „Ignitis Group“, taps dar viena niša užsienio investuotojams. Turėdami skandinaviškus bankus, prezidentą, telekomunikacijas ir, tikėtina, elektros tiekimą, tapsime tikra Šiaurės Europa.“

Ekologiniai mokesčiai – dar vieni mokesčiai dirbantiems?

Pakalbėkime apie vadinamus „ekologinius mokesčius“. Šiandien vyriausybė pritarė naujam automobilių taršos mokesčiui, kurį dar turi patvirtinti Seimas. Tai bene pirmasis tokio tipo ekologinis mokestis Lietuvoje, kuris įvedamas vis didėjančių reikalavimų spręsti klimato atšilimą kontekste. Kadangi klimato krizė vis gilės, tai galime suprasti, kad panašia logika besivadovaujančių mokesčių tik daugės.

Šio mokesčio logika paprasta – kuo didesnė automobilio tarša, tuo daugiau reikės susimokėti. Anot šio mokesčio projekto iniciatorių, taip siekiama priversti žmones rinktis ekologiškesnius automobilius, nes, kaip teigė aplinkos ministras K. Mažeika „automobilių neapmokestinimas lėmė tai, kad šalies automobilių parkas yra senas“.

Vardan ekologijos įvedamas mokestis akivaizdžiai labiausiai palies mažiausias pajamas turinčius žmones. Peticijoje prieš šio mokesčio įvedimą, kurią pasirašė daugiau nei 60 tūkst. žmonių, gan aiškiai išvardijamos problemos: “Vilniuje gyvenantys ponai nesupranta skurdžių rajonų realijų – miesteliuose daug kur nevažiuoja viešasis transportas, apie kaimus nėra net ką kalbėti….Gydymo centrai – tik didesniuose miestuose, darbai – taip pat. O jei dar žmonės nori apsipirkti? Juk Lietuva sensta ir negali penkiasdešimtmečiai ar pensininkai rankose nešti sunkių krovinių per visą miestą.”

Tuo tarpu brangiai kainuojančios “ekologiškos” mašinos yra prieinamos tik pasiturintiems ponams ir ponioms arba palyginus aukštas pajamas gaunantiems ir paskolas galintiems pasiimti žmonėms. Vadovaujantis ekologinio mokesčio logika, būtent šie žmonės mažiausiai teršia aplinką. Pagal tokį „ekologinį“ mąstymą, atsakomybė už klimato atšilimą padalijama pagal mūsų klasinę poziciją. Jei neišgali pirkti brangesnių „ekologiškų“ prekių, esi daugiau nubaudžiamas už taršą.

Bet net ir užsimerkus prieš tokią akivaizdžiai turtinguosius privilegijuojančią politiką verta paklausti, ar tikrai naujų ekologiškų mašinų įsigijimas iš esmės keičia situaciją klimatos krizės atžvilgiu. Juk pats skatinimas pirkti vis naujas mašinas yra neekologiškas, nes, visų pirma, tai reiškia jų nenustojančią gamybą ir atitinkamą CO2 kiekio išmetimą. Taip pat, „ekologiškais“ vadinamų elektra varomų ar hibridinių automobilių gamybai reikalingas vis didesnis ličio metalo kiekis. Anot Guilermo Gonzalez, Čilės Universiteto profesoriaus, ličio išgavimas, „kaip ir bet koks iškasenų išgavimas, yra invazinis, išraižantis landšaftą, užteršiantis vandenį, žemę ir vietinius šulinius. Kaip teigia profesorius, tokie automobiliai ir įrenginiai „nėra žalioji išeitis – tai aplamai nėra jokia išeitis“. (https://www.wired.co.uk/…/lithium-batteries-environment-imp…)

Tokie „ekologiniai mokesčiai“ kuria iliuziją, kad valstybės imasi spręsti klimato krizę, kai iš tikrųjų, ekologija tampa tik dar viena priežastimi apmokestinti dirbančiuosius, o pati taršos problema išlieka, tik pasirodo naujomis formomis. Be abejonės, automobilių išmetamas CO2 kiekis turi būti mažinamas. Dėl to mes pasisakom už nemokamą ir kokybišką viešąjį transportą. Nemokamas visuomeninis transportas ne tik mažintų poreikį įsigyti ir naudotis asmeniniu automobiliu, bet ir mažintų socialinę atskirtį. O vietoj dirbančiųjų apmokestinimo, sukurkime mokesčius naujausiais automobiliais besipuikuojantiems ponams – tokia būtų iš tikrųjų ekologiška ir socialiai atsakinga politika.

„Klimato krizė gali būti sprendžiama tik kartu su kova už lygesnę ir teisingesnę visuomenę“: kalba iš „Eitynių už ateitį“

Dažnai girdime, kad klimato krizė liečia visus. Kylantis vandenynų lygis, beprecendentės modernioje istorijoje karščio bangos, miškų gaisrai ir kitos klimato kaitos sukeliamos problemos paveiks mus visus vienodai – nesvarbu ar tu kompanijos akcininkas, stambus žemvaldys ar eilinis darbuotojas. Juk visi mes, pirmiausiai, žmonės, ar ne?

Įprasta kalbėti, kad visi esame atsakingi už klimato krizę. Aš, tu, ir kiekviena iš mūsų, turime jausti kaltę už šią krizę lyg už pirminę nuodėmę. Teigiama, kad planeta kenčia dėl žmonių godumo ir vartotojiškumo. Todėl visi turime prisiimti vienodą atsakomybę už šios krizės pažabojimą – vartoti ekologiškai, dažniau naudotis viešuoju transportu, nebenaudoti plastikinių šiaudelių ir maišelių, pirkti vietinius produktus, kilniai mokėti automobilių taršos mokestį.

Bet mažiausia, ko mums dabar reikia – tai asmeninės kaltės jausmo. Tiesą pasakius, mes, didžioji pasaulio gyventojų dalis, nesame atsakingi už klimato atšilimą.

Kokia prasmė nerimauti dėl šiaudelių savo gėrimuose, kai kiti nemato problemos skristi privačiu lėktuvu į savo kurortinę vilą savaitgalio atsipalaidavimui? Kiek iš tiesų prasminga rūšiuoti atliekas, kai tarptautinės korporacijos, niekieno netrukdomos, kraunasi pelnus, neįsivaizduojamais mastais teršdamos orą ir žemę besivystančio pasaulio valstybėse? Žinoma, aš kalbu apie pasaulio turtinguosius ir galinguosius.

Remiantis „Oxfam“ atlikto tyrimo duomenimis, 10 procentų pasaulio turtingųjų atsakingi už pusę visos populiacijos sukuriamo anglies dvideginio. Tuo tarpu kitoje piramidės pusėje, 50% planetos gyventojų, paprastų dirbančių žmonių, sukuria vos 10 procentų anglies dvideginio. Ir būtent šie žmonės labiausiai kenčia nuo klimato krizės. Skirtingai nei turtingieji, mes neturime finansinių galimybių pabėgti, kur gera ir saugu.

Vos du trumpi skrydžiai privačiu lėktuvu išskiria apie 6 kartus daugiau anglies dvideginio nei jo sugeneruoja vidutinis britas per metus, o ką jau kalbėti apie žmogų iš, pavyzdžiui, skurdžios Pietų Afrikos respublikos šalies – čia skirtumas būtų net 111 kartų didesnis.

Dabar daug kalbama apie ekologinį mokestį automobiliams. Tie, kurių mašinos yra seniausios ir daugiausiai teršiančios, turės mokėti papildomą ekologinį mokestį. Ir be abejonės, tai bus paprastų, dažnai nepasiturinčių žmonių automobiliai. Tie, kurie negali įsigyti prabangaus elektromobilio, dėl to dar turės ir papildomai susimokėti. Kol turtingieji važinėja ekologiškais automobiliais, paprastiems mirtingiesiems tenka pakloti papildomai vien dėl to, kad jie neturi finansinių galimybių „būti ekologiškais“.

Tiek politinės, tiek ir ekonominės krizės dažnai būna turtingųjų godumo vedinos veiklos pasekmė. Šia prasme, klimato krizė nėra išskirtinė. Begaliniu ekonominiu augimu ir natūraliųjų žemės išteklių eksploatacija paremtas globalus kapitalizmas nėra tvarus. Jis iš pagrindų nesuderinamas su visų gyvybės formų žemėje klestėjimu.

Taigi, klimato krizė gali būti sprendžiama tik kartu su kova už lygesnę ir teisingesnę visuomenę. Pavieniais, abejotinais bei riboto efektyvumo sprendimais grįsta klimato politika krizės neišspręs. Politikai privalo pasiryžti reformoms, kurios siektų tikro klimato teisingumo, o ne tik fasadinių pokyčių. Reikalaujame keisti sistemą, kuri pati save naikina. Nebegalime bet kokia kaina teikti pirmumą amžinam ekonomikos augimui, turime atsižvelgti į pasekmes, kurios su kiekviena diena tampa vis labiau negrįžtamos. Nebegalime leisti korporacijoms pelnytis iš planetos niokojimo. Nebegalime toliau pašėlusiais tempais gaminti ir vartoti vienkartinių daiktų. Nebegalime toliau be saiko deginti iškastinio kuro. Nebegalime toliau kirsti šimtamečių miškų dėl vienadienio pelno. Nebegalime ignoruoti klimato krizės klausimo nacionaliniu bei globaliu politiniu lygmeniu. Taip, lengva nebus, taip, mums teks keistis.

Vietoje automobilių mokesčių skurdiesiems, mes reikalaujame nemokamo ir kokybiško viešojo transporto. Vietoje moralizuojančių ekologinių reklamų, mes reikalaujame tikrų – sisteminių pokyčių ir turtingųjų bei galingųjų atsakomybės. Užteks apsimetinėti, kad visi esame toje pačioje valtyje. Turtingieji turi savo jachtas, o mes vis greičiau skęstame kylančiame vandenyje.

Daugiau apie renginį

Kaip darbuotojams ginti savo teises? Gegužės 1-osios LRT įrašas

Kviečiame klausytis LRT radijo laidos „Aktualijų studija“ apie darbą, darbuotojų teises ir problemas, kurioje kalbėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos atstovas Jurgis Valiukevičius ir Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto vicepirmininkas Tomas Tomilinas. Laidos vedėjas Mindaugas Jackevičius.

 

 

Paremkite G1PS!

Iki šių metų gegužės 1-os dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai galima pateikti prašymus skirti 1 proc. profesinėms sąjungoms nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Ši parama atskira 2% – galite skirti ir profsąjungai ir kitom VŠĮ atskirai.
Kviečiame paremti G1PS! Kaip tai galite padaryti?

Kur rasti formą:

Prisijukit prie „Mano VMI“ –> spauskit dešinėje EDS –> kairėje meniu spauskit „Pildyti formą“ –> spauskite „Prašymas skirti paramą“ –> „Pildyti formą tiesiogiai portale“.

Pildymo instrukcija (parodyta nuotraukoje):

1) pasirinkite 2018 m. mokestinį laikotarpį; 2) Pažymėkite 9s kvadratėlį 3) Pasirinkite „3“ pirmame laukelyje; 4) įveskite kodą: 304866811; 5) galutiniame lauke įrašykite 1,00 (vidurinį lauką galima praleisti); 6) spauskite „pateikti“.

Tarptautinis solidarumas Lietuvos mokytojų streikui

„Gyvenimas per brangus“, kartu su „Gegužės 1-osios“ profesine sąjunga visiškai palaiko besitęsiantį mokytojų streiką ir ragina visus viešai ir materialiai prisijungti prie palaikymo šiomis svarbiomis dienomis. Kreipėmės į profsąjungas ir kitas darbuotojų organizacijas Vidurio ir Rytų Europoje su palaikymo prašymu – čia atsakymai, kurių sulaukėme iš Lenkijos ir Rumunijos. Ateityje papildysime juos solidarumo išraiškomis ir iš kitų regiono šalių.

Papildyta 12 11

#RedforEd (Arizona, JAV)

Palaikymo streikuojantiems Lietuvos mokytojams žinutė iš šiuo metu JAV, Arizonoje veikiančio judėjimo #RedforEd, vienijančio mokytojus ir kitus mokyklų darbuotojus kovoje dėl didesnio finansavimo mokykliniam ugdymui:

Mieli Lietuvos mokytojai,

tęskite savo teisėtą kovą, kaip mes tęsiame Arizonoje su #REDforED. Neatsitraukite su savo reikalavimais ir išlikite stiprūs! Mūsų kova Arizonoje, JAV, taip pat tęsiasi. Solidarumas!

Mokytojai Arizonos valstijoje yra vieni iš mažiausiai apmokamų, o finansavimas mokykloms šioje valstijoje yra vienas iš mažiausių. To priežastis yra jau prieš kelis dešimtmečius respublikonų įvykdyti mokesčių apkarpymai, turėję paskatinti (bet nepaskatinę) ekonomikos augimą. Vėliau, ištikus 2008 m. ekonominei krizei, vietoj mokesčių turtingiausiems padidinimo, buvo sumažintos viešosios išlaidos, su ypač blogomis pasekmėmis valstybiniam švietimui. Dėl menko finansavimo prastai apmokamiems mokytojams šioje valstijoje neretai tenka mokyti klases su 40 mokinių, naudojant pasenusius vadovėlius. Be to, tokia švietimo politika labiausiai palietė neturtingas šeimas, neišgalinčias įpirkti privačių mokyklų paslaugų.

Judėjimas #RedforEd pasižymėjo šių metų balandžio pabaigoje Phoenix’o mieste įvykusia 50000 mokytojų, kitų mokyklų darbuotojų bei jų palaikytojų eisena, lydima kelias dienas trukusių mokyklų streikų beveik pusėje iš visų mokyklų rajonų visoje valstijoje. Nors po šių įvykių biudžete buvo priskirta didesnė suma mokykliniam ugdymui, protestavusiems mokytojams ji nepasirodė pakankama. Vėliau šį judėjimą inicijavusi organizacija Arizona Educators United sukūrė įstatymo pasiūlymą (Investavimo į Švietimą Aktą), turėjusį padidinti mokesčius turtingiausiems Arizonos gyventojams ir taip surinkti 690 milijonų dolerių per metus. Nors ši iniciatyva didelėmis aktyvistų pastangomis greitai surinko pakankamai parašų kad dėl jos būtų balsuojama senate, lapkričio mėnesį aukščiausiojo teismo ji buvo atmesta, kaip priežastis pateikiant tariamą pasiūlymo neaiškumą ir žalą ekonomikai, kurią jis, esą, sukeltų. Nepaisant šio pralaimėjimo, RedforEd nepasiduoda ir auga, tęsdama savo organizavimą.

Papildyta 12.09

Ajovos (JAV) Universiteto doktorantų ir magistrantų profesinė sąjunga (COGS)

COGS palaiko Lietuvos mokytojus kovoje už orias darbo sąlygas. Mes asmeniškai žinome, kad mokytojų darbo diena nesibaigia vos nuskambėjus skambučiui. Jos visą parą remia, padeda ir įkvepia savo mokinius. Dabar Lietuvos mokytojos ir mokytojai rodo profesinių sąjungų ir visuomeninių judėjimų stiprybę. Nėra didesnio pasišventimo nei mokyti savo pavyzdžiu. Todėl šis streikas yra daugiau negu kova už geresnes darbo sąlygas. Tai kova dėl ateities, kurioje žmonės nebijo ginti savo interesų, kurioje sprendimai nėra priimami už uždarų durų, ir kur kiekvienas balsas yra svarbus.

Solidariai,

UE Local 896-COGS 

“Szabad Egyetem” (Vengrija)

“Szabad Egyetem” išvertus iš vengrų kalbos reiškia laisvas universitetas, šio judėjimo dalyviai ir organizatoriai siunčia palaikymą Lietuvos mokytojams! Laisvąjį universitetą organizuoja studentų iš Europos centrinio universiteto, Corvinus ir Eötvös Loránd universitetų koalicija, kuri savaitei nuo Lapkričio 24 d. okupavo Vengrijos parlamento aikštę Budapešte. Baltose palapinėse, apšildomose dujiniais šildytuvais, organizuojamos įvairios paskaitos, pranešimai ir diskusijos. Kodėl visa tai vyksta? Orbano valdžia siekia apriboti universitetų laisvę ir autonomiją: Centrinis Europos universitetas yra priverstas išsikelti iš Budapešto, Lyčių studijos neseniai buvo uždraustos visoje Vengrijoje, valstybė taip pat ketina perimti Vengrijos mokslo akademijos kontrolę. Prie viso to didžiausias Vengrijos Corvinus universitas yra privatizuojamas.Politikos mokslų studentas Levente teigia: “Mano akimis valdžia toliau siekia apriboti aukštąjį mokslą, kuris tampa vis mažiau prieinamas. Taip pat aš manau, kad mūsų ir darbutojų situacija yra panaši – valstybė ne tik privatizuoja ir uždarinėja universitetus, bet tuo pačiu metu jie padvigubina galimus viršvalandžius darbuotojams. Jų politika atstovauja ne visuomenės, o rinkos ir didelių kompanijų interesus. Okupuodami Kossuth aikštę ir organizuodami Laisvąjį universitetą, mes siunčiame žinią, kad nusipelnome žymiai daugiau.”

Centrinio Europos Universiteto studentai ir dėstytojai

Palaikymą mokytojams išreiškė ir studentai bei dėstytojai iš lyčių studijos programos bei buvusios Jugoslavijos regiono tyrimų grupės.

Alternatywa Socjalistyczna (Lenkija)

Alternatywa Socjalistyczna, Lenkijos socialistų grupė, priklausianti Tarptautiniam darbuotojų komitetui (CWI), reiškia solidarumą su streikuojančiais Lietuvos mokytojais ir palaiko jų reikalavimus gerinti darbo sąlygas, mažinti klases ir pakelti algas 20 procentų.

Į rinką orientuotos reformos, Centrinėje ir Rytų Europoje taikomos nuo dešimto dešimtmečio pradžios, nuskurdino plačius socialinius sluoksnius – buvusius sunkiosios pramonės ir žemės ūkio darbuotojus bei viešojo sektoriaus dirbančiuosius, įskaitant mokytojus. Parduotuvėse jau nebetrūksta prekių, trūksta tik pinigų mūsų tuščiose kišenėse, o išgyvenimas reikalauja kasdieninių pastangų. Svajonė pasivyti vakarietiškus gyvenimo standartus subliuško, milijonus žmonių iš mūsų regiono priversdama migruoti į Vakarus. Tuo metu mūsų šalių vyriausybės propaguoja nacionalizmą ir netoleranciją tam, kad nukreiptų dėmesį nuo tikrųjų mūsų problemų priežasčių.
Darbuotojai, drįstantys organizuotis ir priešintis, demonizuojami – taip ir
Lietuvos vyriausybė bei kai kuri žiniasklaida gėdina mokytojus. Lenkijos
mokytojai taip pat kovoja dėl didesnio užmokesčio ir priešinasi paskutinei
švietimo reformai, panaikinusiai nemažai darbo vietų ir pakeitusiai mokyklų
programas, kad šios atitiktų valdančiosios partijos dešiniąją katalikiškojo
nacionalizmo ideologiją. Kita svarbi kova – Lenkijos valstybei priklausančių
oro linijų PLL LOT streikas. Po streiko prieš profsąjungos skaldymą ir
nepakeliamas darbo sąlygas, 46 streikuotojai neteko darbo. Neseniai teismuose
buvo pasiekta dalinė pergalė – atleistus darbuotojus prisakyta priimti atgal į
darbą. Kova prieš prastas sutarčių sąlygas ir už įmonės direktoriaus pašalinimą
iš pareigų tęsiasi.

Dirbantieji mūsų regione turi daugiau bendro
vieni su kitais nei su valdančiaisiais elitais, vadybininkais ir darbdaviais.
Todėl tikime, kad svarbu siekti tarptautinio visų už savo teises kovojančių
darbuotojų solidarumo. Susisieksime su Lenkijos mokytojų profsąjunga ZNP ir jų
federacija OPZZ ir paraginsime ir juos palaikyti streikuojančius Lietuvoje.
Pergalę mokytojams!

Mâna de Lucru (Rumunija)

Kapitalizmo atkūrimo Centrinėje ir Rytų Europoje rezultatai – auganti nelygybė, mažėjantis darbo saugumas, mažos algos ir menkai finansuojamos viešosios paslaugos, įskaitant ir švietimą. Pastaraisiais metais vis daugiau darbuotojų, įskaitant ir dirbančius švietime, ėmė priešintis savo teisių ir gyvenimo standartų menkinimui. Tebesitęsiantis mokytojų streikas Lietuvoje yra puikus tokio pasipriešinimo pavyzdys. Mes, Mâna de Lucru, CWI Rumunijos grupė, visiškai solidarizuojasi su streikuojančiaisiais. Vienybėje stiprybė!

Naujai įkurta kairioji „Gegužės 1-osios“ profsąjunga: darbuotojai ir darbdaviai nėra ir negali būti partneriais

„Nemanome, kad darbdavių ir darbuotojų interesai yra suderinami ir nesiekiame jų santykiuose abipusės naudos“: tokiu pareiškimu Kaune aktyvią veiklą pradeda „Gegužės 1-osios“ profesinė sąjunga (G1PS). Šių metų gegužės 1 d. įkurta organizacija išaugo iš judėjimo „Gyvenimas per brangus“, pagarsėjusio protestais prieš naująjį Darbo kodeksą ir nesumokėtas algas. Atvirai kairiosios profsąjungos atstovai tikina siekiantys užpildyti darbuotojų judėjimo nišas, kuriose Lietuvos profsąjungos veikia silpnai arba iš viso neegzistuoja. „Pagrindinis mūsų tikslas – tapti visų dirbančiųjų organizacija, o dirbančiaisiais mes laikome ir ieškančius darbo, studentus, pensininkus, vaikus auginančius, senelius ar ligonius slaugančius žmones,“ – teigia G1PS pirmininkė Agnė Bagdžiūnaitė. „Lietuvoje profsąjungų aktyvumas vienas žemiausių Europoje – joms priklauso tik apie 8 procentus dirbančiųjų. Manome, kad iš dalies dėl to yra kaltos ir pačios profsąjungos, užsiimančios tik „normalių“ dirbančiųjų, t.y., fabrikų ar valstybinių įstaigų darbuotojų atstovavimu. Tuo tarpu realybėje didžioji dalis mūsų dirba prekybos ir paslaugų sektoriuje, dažnai keičia darbus ir veiklas, migruoja, užsiima individualia veikla, padieniais darbais, dirba namuose ar nelegaliai. Šių žmonių įtraukimas į profsąjungų judėjimą yra vienas prioritetų.“ Naujai įsteigtos profsąjungos principai taip pat numato siekti kuo didesnio saugumo darbuotojams, kovoti už visiems prieinamas viešąsias paslaugas, nevaidinti „socialinio dialogo“, aktyviai įtraukti profsąjungos narius į sprendimų priėmimą, neapsiriboti vien konsultacijomis ir teisiniu atstovavimu. Profsąjungos nariu gali tapti bet kas, nepaisant pilietybės ar teisės dirbti Lietuvoje turėjimo ar neturėjimo – išskyrus darbdavius ir jų atstovus. G1PS atstovų teigimu, kovai prieš diskriminaciją dėl lyties, rasės, kilmės, seksualinės orientacijos ar tikėjimo taip pat bus skiriamas didelis dėmesys, taip bandant aprėpti visą „priespaudos ašių“ spektrą. Judėjimas „Gyvenimas per brangus“ (GPB) prasidėjo 2016 m. protestais prieš kylančias kainas, vėliau peraugusiais į protestus prieš naująjį neoliberalų Darbo kodeksą. Tų pačių metų rudenį buvo įsteigtas neformalus GPB Darbuotojų solidarumo tinklas, kovojęs prieš algų nemokančius ir darbuotojų teisių nepaisančius darbdavius. Ko gero daugiausiai viešumo šiam tinklui atnešė 2017 m. žiemą nutikusi istorija, kai vienam aktyvistų po darbo buvo pasiūlyta „nemutinti vandens“ ir po to vykę protestai prieš algos darbuotojui iš Pakistano nesumokėjusį restoraną „Casa della Pasta“. Daugiau informacijos: g1ps.lt g1ps@g1ps.lt (8-621) 88251 fb: Gegužės 1-osios profesinė sąjunga – G1PS