Kviečiame pasirašyti peticiją

#Pasirūpinkime visais: Reikalaujame žmonių poreikius kelti aukščiau pelno

Pasirašyti peticiją galite papaudę šią nuorodą: #Pasirūpinkime visais: Reikalaujame žmonių poreikius kelti aukščiau pelno.

Koronaviruso pandemija išryškino, kad mūsų ekonominė sistema nesugeba pasirūpinti daugumos gerove ir sveikata.

Šiuo metu daugelis nerimaujame dėl išgyvenimo, susiduriame su slegiančiomis įmokomis už nuomą, komunalines paslaugas ir paskolas. Darbuose daugelis patiriame išaugusį spaudimą iš darbdavių, esame verčiami savo noru išeiti iš darbo, sumažinti atlyginimus ar atidėti jų mokėjimą. Visuomenei būtinus darbus atliekantys žmonės – prekybos, aptarnavimo, logistikos ir rūpybos sektoriaus darbuotojai – turi dirbti dar labiau įtemptomis sąlygomis už tą patį minimalų atlyginimą.

Valstybės teikiama parama neapsaugo daugumos nuo skurdo. Vietoje to, kad padėtų sunkiausiai išgyvenantiems, valstybė remia kasmet milijonus pelno uždirbančias įmones. Dar labiau pyktį kelia į seimą plūstantys verslo lobistų pasiūlymai ilginti darbo dienos trukmę iki 12 valandų ir naikinti darbuotojus saugančius įstatymus.

Dėl to negalime tylėti ir kviečiame kelti daugumos poreikius atspindinčius reikalavimus. Reikalaujame išplėsti darbuotojų garantijas darbe, neturintiems pajamų be išlygų mokėti mėnesinę paramą, įšaldyti mokesčius už nuomą, komunalines paslaugas ir paskolas bankams bei smulkiesiems kreditams, užtikrinti nemokamą sveikatos apsaugą ir kitas socialines paslaugas. Reikalaujame solidarumo iš stambaus verslo – laikas grąžinti visuomenei, kuri suteikė verslui visas sąlygas uždirbti, jai priderantį atlygį.

Reikalaujame politikus rūpintis mūsų gerovės ir saugumo užtikrinimu, o ne didžiųjų kompanijų pelnais!

Kviečiame prisijunkti prie renginio feisbuke: Pasirūpinkime visais!

MES REIKALAUJAME:

1. GARANTIJŲ DIRBANTIEMS ŽMONĖMS

– Garantuoti bazines pajamas visiems be išlygų –
Neturintiems pajamų ir uždirbantiems mažiau nei minimalią algą mokėti 257 eurų išmoką kas mėnesį.

– Už svarbiausius visuomenei darbus mokėti orius atlyginimus ir užtikrinti deramas darbo sąlygas –
Karantino metu padidintos rizikos sąlygomis dirbantiems darbuotojams, kaip pvz., prekybos centruose, trumpinti darbo dieną iki 6 valandų, 30 val. per savaitę, išlaikant tą patį atlyginimą kaip ir už 40 val., o už darbą viršijantį 6 val. per dieną mokėti viršvalandžių tarifu.

– Visus vykstančius streikus laikyti teisėtais –
Pagal Darbo kodekso 50 straipsnį suteikti teisę informuoti darbdavį ir tą pačią dieną palikti darbo vietą kol nebus užtikrintos darbuotojų saugumas, teisės ir priklausantis atlyginimas.

2. UŽTIKRINTI TEISĘ Į BŪSTĄ, SVEIKATOS IR SOCIALINES PASLAUGAS

– Įšaldyti būsto nuomos, komunalinius mokesčius ir paskolų bankams bei smulkiesiems kreditams mokėjimą –
Valstybė turi užtikrinti, kad nepaisant dingusių ar sumažėjusių pajamų, žmonės turės kur gyventi, nenutrūks esminės buitinės paslaugos ir antstoliai negalės kėsintis į išgyvenimui būtiniausias lėšas ar turtą. Žmonių teisė į būstą yra aukščiau finansinių įsipareigojimų, įmonių ar privačių individų pelno.

– Reguliuoti būtiniausių prekių kainas –
Nustatyti būtiniausių maisto ir buities prekių kainų ribas užkertant kelią manipuliacijoms kainomis krizės laikotarpiu. Reikalingiausios prekės privalo būti prieinamos visiems.

– Užtikrinti nemokamas sveikatos ir rūpybos paslaugas visiems –
Atšaukti privalomojo sveikatos draudimo įmokas neturintiems darbo ir pajamų. Už mokesčių mokėtojų pinigus neberemti privačių įstaigų, darželių, mokyklų, sveikatos klinikų, o lėšas skirti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų kėlimui ir paslaugų prieinamumo plėtimui. Visiems Lietuvoje dirbantiems užsienio piliečiams išduoti leidimus gyventi Lietuvoje, suteikti visas socialines garantijas, teises į prastovų ir nedarbo išmokas, sveikatos apsaugą, nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių įšaldymą karantino laikotarpiu.

3. ATSAKOMYBĖS IŠ TURTINGIAUSIŲJŲ IR DAUGIAUSIAI PELNO UŽDIRBUSIŲ ĮMONIŲ

– Subsidijuoti tik mažus verslus –
Reikalaujame neskirti subsidijų didžiosioms verslo įmonėms, kurių mėnesinė apyvarta siekia 1 mln. eurų. Vietoje subsidijų stambiesiems verslams, reikalaujame šiuos pinigus skirti sveikatos sistemai ir žmonių socialinei gerovei krizės metu.

– Investuoti, o ne dovanoti mokesčių mokėtojų pinigus –
Jeigu stambiam verslui reikia valstybės paramos, tai ši remia ne dovanodama lėšas, o į jį investuodama. Už investicijas — t. y., už mokesčių mokėtojų pinigus, — valstybė turi gauti dalį įmonės akcijų, į kaip bet koks kitas investuotojas. Po krizės šias akcijas galima parduoti ir taip sumokėti dalį išaugusios valstybės skolos.

– Skatinti demokratišką įmonių valdymą –
Panaikinti perdėtai biurokratizuotus darbo kodekso įstatymus, ribojančius darbuotojų teisę į streikus ir kolektyvines derybas. Valstybė turi padėti darbuotojams užsitikrinti tolygesnį įmonių pajamų pasiskirstymą, mažinti atotrūkį tarp daugiausiai ir mažiausiai gaunančių darbuotojų, užtikrinti įmonių valdymo skaidrumą teikiant informaciją darbuotojams apie įmonės pelną, išmokamus dividendus akcininkams ir atlyginimų skirtumus.

DIDIEJI MAITINIMO TINKLAI NEMOKA ATLYGINIMŲ – KĄ DARYTI DARBUOTOJAMS?

Į 15min kreipėsi „Čili pica“ darbuotoja dėl neišmokamų atlyginimų. Anot jos, picerijos vadovybė paskelbė, jog atlyginimų už vasarį teks palaukti bent dvi savaites. Šią informaciją patvirtino ir „Čili picos“ vadovai, anot jų, įmonė prarado apyvartines lėšas ir neturi iš ko sumokėti atlyginimų. Dėl to įmonės vadovai peikia Lietuvos valdžią ir prašosi pagalbos.
Mūsų žiniomis, atlyginimai neišmokami ne tik „Čili picoje“, bet ir kitose stambiose tinklinėse įmonėse, pvz., „Vero cafe“. Reikia pabrėžti, jog šiame sektoriuje didžioji dalis darbuotojų yra jauni žmonės, kurie nuomojasi būstą. Taip pat, dalį šių darbuotojų atlyginimo sudaro arbatpinigiai ir dažnai jie yra įdarbinti nepilnu etatu (nors dirba visą laiką), dėl ko jie gaus ir mažesnę valstybės paramą. Žmonės yra stumiami į beviltišką padėtį – šios įmonės palieka „ant ledo“ savo darbuotojus, vietoj atlyginimų, siūlo kalbėtis su nuomotojais, kad atidėtų nuomos mokėjimą, nurėžia premijas ir karpo atlyginimus.
Šie maitinimo tinklai verkia, kad „vasarį visada einama į minusą ir atsistatoma tik vasarą“ – bet pažiūrėjus bendrai, pastarieji metai „Čili Picai“ atnešė nemenkus pelnus. Kaip rašo delfi, įmonės „pajamos 2019 m. pirmą ketvirtį augo 23 proc., palyginti su 2018 m. pradžia. Augimas fiksuotas ir visus praėjusius metus – palyginti su 2017 m., rezultatai geresni 12,5 proc. 2018 metus „Čili Pica“ baigė pajamas Lietuvoje padidinusi nuo 15,8 mln. (2017 m.) iki 17,8 mln. eurų.“ Pažiūrėkime, kas valdo „Čili picą“ – tai, Jonas Karosas, buvusio „VP Market“ akcininko Tado Karoso sūnus. Šie žmonės papuola į Lietuvos turtingiausiųjų žmonių sąrašus – Tado Karoso turtas vertinamas 32 mln. eurų.
Tai kur dabar tie sukaupti pelnai? Kaip „Čili picos“ darbuotoja rašo, „Mums pranešė, kad įmonė visus kauptus pinigus panaudojo „Čili picos“ renovacijai ir dar kažkokiai veiklai“. Kitais žodžiais, šiuos pinigus įmonė naudoja toliau plėsti kapitalą ir didinti pelną. Tai ir yra problema! Daugelis įmonių visus savo pelnus investavo į augimą, o darbuotojams paliko tą patį minimalų atlygį. Įmonės plėtėsi, o darbuotojai gyveno nuo algos iki algos. Dėl to mes reikalaujame valstybę remti ne tokius virkaujančius turtuolius, o žmones, kurie nebegali sudurti galo su galu.
 
Taigi, ką šiuo momentu daryti darbuotojams? Pirmiausia, nepamirškit, kad už kiekvieną pavėluotą dieną išmokėti atlyginimą (kaip nurodyta jūsų sutartyje) darbdavys turi mokėti 0,07 proc. delspinigių nuo neišmokėtos sumos. Jeigu atlyginimai ar jų dalis vėluoja ilgiau nei du mėnesius, darbuotojai gali sustabdyti darbą ir laukti, kol su jais bus pilnai atsiskaityta (už šį laiką mokamas tas pats atlyginimas).
Tačiau akivaizdu, kad darbdaviai „savo noru“ nemokės šių delspinigių. Dėl to šiuo momentu už viską svarbiau yra ne laukti, kol darbdaviai teiksis išmokėti atlyginimus, o susiburti kolektyviai į vieną grupę – jokie įstatymai, darbo inspekcijos ar net profesinės sąjungos jūsų tiek neapsaugos, kaip stiprus darbuotojų kolektyvas.
Kreipkitės į mus, jeigu susiduriate su panašiomis problemomis – mes patarsime, kokių veiksmų galite imtis, kad ne tik susigrąžintumėte atlyginimus, bet ir išsikovotumėte priklausančius delspinigius.

 

Skirkite 0.6 procento G1PS!

Iki šių metų liepos 1-os dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai galima pateikti prašymus skirti 0.6 proc. profesinėms sąjungoms nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Ši parama atskira nuo 1.2 proc. paramos – galite skirti ir profsąjungai ir kitom VŠĮ atskirai. Jei dar neparėmėte, kviečiame paremti G1PS! 

Šiuos pinigus G1PS naudoja tiesiogiai su darbuotojų teisėmis susijusioms veikloms: padengti nemokamų darbo teisių konsultacijų reklamos išlaidoms, apmokėti profesinės sąjungos organizatoriams ir aktyvistams už kelionių išlaidas Lietuvoje, taip pat, teisiškai bei materialiai padėti žmonėms nukentėjusiems nuo nesažiningų darbdavių. Primename, kad G1PS veikla vykdoma savanoriškai pagrindais ir atlyginimai už vadovavimą profsąjungai nėra mokami.

Formą galite rasti:

Prisijukite prie „Mano VMI“ –> dešinėje pusėje spauskite EDS –> meniu kairėje pusėje spauskite „Pildyti formą“ –> spauskite „Prašymas skirti paramą“ –> „Pildyti formą tiesiogiai portale“.

Formos pildymo instrukcija:

1) pasirinkite 2019 m. mokestinį laikotarpį; 2) Pažymėkite kvadratėlį 9s 3) Pasirinkite „3“ pirmame laukelyje; 4) įveskite kodą: 304866811; 5) pažymėtame trečiajame lauke įrašykite 0,6 (vidurinį lauką galima praleisti); 6) Spauskite „Pateikti deklaraciją“ viršuje.

Dėl Valstybės saugumo departamento prevencinių išsikvietimų

Žiniasklaida pranešė, kad praeitą savaitę Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininkas, Jurgis Valiukevičius, buvo pakviestas neoficialiam pokalbiui su VSD pareigūnu. Nors pačio pokalbio nesureiškiname, norime pareikšti viešą poziciją dėl tokių valstybės saugumo institucijų veiksmų.

Mūsų žiniomis, tai ne pirmas kartas, kai Valstybės saugumo departamentas kviečia žmones, kurie aktyviai kovoja už dirbančiųjų teises. Nors konkretūs kaltinimai dažniausiai nėra pareiškiami ir tariamai norima „tik įspėti” dėl galimų priešiškos valstybės veiksmų, bet negalime apsimesti, kad tai yra tiesiog draugiški pokalbiai. Jie atskleidžia, kokiame politiniame kontekste gyvename.

Neoficialūs prevenciniai išsikvietimai rodo kad tie, kurie kovoja už savo ir kitų teises, laikomi „įtartinais”, potencialiai valstybei kenkiančiais žmonėmis. Šie žmonės ir organizacijos nuolatos įtarinėjami turintys „paslėptų” kėslų – neva tie, kurie protestuoja, nori pasinaudoti mūsų bendros gerovės priedanga siekdami savo priešiškų tikslų. Nors dabar politikai jau nedrįsta taip dažnai nurašyti protestų ar streikų pasitelkdami „rusų kortą”, bet iki šiol apkaltinimas esant „užsienio agentu” yra dažnas būdas diskredituoti darbo judėjimą.

Be abejonės, tokias kontroliavimo priemones įvairių valstybių institucijos naudoja visame pasaulyje ir dažna valstybė turi savo „užsienio priešus”. Norime pabrėžti, kad dažniausiai policinės priemonės nėra tiesioginė represija, bet aplinkinių žmonių bauginimas ir atbaidymas nuo aktyvaus įsijungimo į organizaciją ar judėjimą. Būtent tokie pokalbiai su VSD ir šios temos eksplotavimas žiniasklaidoje prisideda prie baimės atmosferos kūrimo – kiekvienas žmogus, kuris svarsto apie kovą prieš neteisybę, žino, kad gali sulaukti teisėsaugos dėmesio.

Griežtai pasisakome prieš VSD įgaliojimų plėtrą prezidento siūlomame įstatyme dėl žvalgybos. Mes esame už saugią aplinką šioje valstybėje, bet manome, kad saugumo pagrindas yra skaidrumas ir pasitikėjimas, o ne represinių valdžios galių ekspansija. Mūsų netenkina valdžios atstovų pasiteisinimai, esą jei nepadarei nieko blogo, tai nėra ko bijoti. Pasisakome prieš valstybės policinę kontrolę piliečių atžvilgiu. Mes žinome, kad tokie įstatymai kuria baimės atmosferą, kurioje žmogus visada verčiamas jaustis įtariamas ir sekamas. Vienintelė priemonė pasipriešinti tokiai baimei yra solidarumas ir viešumas – būtent šiais principais ir vadovaujasi Gegužės 1-osios profesinė sąjunga.

Išvyksta turkų darbuotojai – streikas nutraukiamas, kova tęsis.

Pranešame, jog šiandien namo išvažiavo paskutiniai likę 30 turkų darbuotojų. Nors dalis darbuotojų žadėjo likti Lietuvoje, išvarginti neužtikrintumo ir išsiilgę savo šeimų, jie apsisprendė grįžti namo. Nepaisant šio fakto kviečiame ir toliau aukoti lėšas! Kol darbuotojai nesusiras kitų darbų, tol jų šeimų finansinė padėtis bus ypatingai sudėtinga. Darbuotojai išvažiavo tuščiomis kišenėmis ir daugumai iš jų dėl visų apgavysčių ir iki šiol neišmokėtų atlyginimų reikės skolintis tam, kad galėtų paprasčiausiai išsimaitinti. Tikriausiai ne vienam emigrantui iš Lietuvos tą teko patirti, kai dėl darbdavių kaltės reikia grįžti namo tuščiomis. Mūsų visų parama šiems Turkijos darbuotojams, tai solidarumo ženklas, kuris pažymi mūsų vienybę su prieš išnaudojimą kovojančiais viso pasaulio piliečiais.

“Mes padarėme viską, ką galėjome. Net jei savo atlyginimų ir neatgausime, nesigailime, kad kovojome – apie šią kompaniją išgirdo ne tik Lietuva, bet ir visa Europa. Jie daugiau nebegaus jokių užsakymų. Mes didžiuojamės tuo, ką padarėme ir esame labai dėkingi visiems neabejingiems žmonėms, kurie mus palaikė” – tokius žodžius nori perduoti vienas iš darbuotojų, kuris nuo pat streiko pradžios palaikė kolegų dvasią kovoti ir nepasiduoti.

Nors darbuotojai išvyko į Turkiją, mes toliau juos atstovaujame ir siekiame išsikovoti jiems priklausančius atlyginimus. Kasdien į teritorinę Darbo ginčų komisiją priduodame naujus dokumentus, o po mėnesio prasidės pirmieji posėdžiai, kuriuose susitiks darbdavio ir darbuotojų atstovai. Mes aktyviai informuosime apie šiuos posėdžius ir jų eigą.

Taip pat norime atskirai padėkoti Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija ir ypač teisininkai Daliai Jakutavičei už pastangas ir atsidavimą. Nedaug teisininkų pasirenka ginti darbuotojus, nes, kitaip nei didieji verslininkai, darbuotojai negali mokėti didelių sumų už teisines paslaugas. Neretai nesąžiningi darbdaviai tvirtina neturintys pinigų sumokėti darbuotojams atlyginimų, bet nesunkiai randa tūkstančius eurų brangiems teisininkams, kad šie gintų jų interesus. Dėl to darbuotojai dažnai bijo kreiptis į teismą arba pralaimi bylas, kuriose teisybė yra akivaizdžiai jų pusėje. Teisininkai, pasirinkę ginti darbuotojus, atiduoda daug savo laiko, pastangų ir jėgų ir daro tai ne dėl finansinių paskatų, o iš pašaukimo ir atsidavimo! Dėkojame už jūsų darbą ir džiaugiamės, galėdami kartu dirbti su tokiais profesionaliais teisininkais.

Norime padėkoti visiems žmonėms, kurie iki šiol atsiliepė į mūsų prašymą finansiškai paremti darbuotojus. Už paramą ypatingai dėkojame Vilniaus viešojo transporto profesinei sąjungai. Surinkti pinigai bus pervesti darbuotojams į jų asmenines banko sąskaitas.  

Lėšas pervesti galite į:

Banko sąskaitos numeris: LT304010051005202548
Luminor/DNB bankas
Gavėjas: Gegužės 1-osios profesinė sąjunga
Paskirtis: Parama „Kayi construction“ darbuotojams“.

Protestuojantys darbuotojai iš Turkijos – pavargę dėl nežinios ir be geriamojo vandens

Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadioną statantiems darbuotojams iš Turkijos, kurie jau 9 mėnesius negauna pažadėtų atlyginimų – sunkios dienos: pervargę nuo nežinios ir psichologiškai palūžę būdami toli nuo  šeimų, nors ir maitinami (tiesa, pagrasinant, kad maitinimas bus nutrauktas), tačiau neturintys pajamų nusipirkti net geriamam vandeniui. Juos įdarbinusi Turkijos bendrovės „Kayi construction“ Lietuvos filialo įmonė, kuri darbus vykdo Kauno miesto savivaldybės užsakymu, kiekvienam iš 52-jų darbuotojų skolinga nuo 7 iki 12 tūkst. eurų.

Šiems darbuotojams atstovaujanti Gegužės 1-osios profesinė sąjunga šį šeštadienį, sausio 11 d., rengia solidarumo protestą. Akcija prasidės 13 val. prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo sporto gatvėje, o  po to kolona pajudės link Kauno miesto savivaldybės.

Dar praeitos savaitės pabaigoje įmonės atstovams buvo pranešta, kad darbuotojai yra pasirengę derėtis ir, sutarus dėl atlyginimų išmokėjimo, nedelsiant pradėtų darbus. Tačiau iki šiol įmonės atstovai vengia bendrauti su profesine sąjunga. Šį antradienį, pas darbuotojus atvykus Turkijos konsului, buvo paskambinta kompanijos atstovams Turkijoje. Vienas iš darbuotojų, Halil Ibrahim Bengül sako, kad darbdavys deda visas pastangas tik tam, kad įkalbėtų darbuotojus grįžti į tėvynę, kur neva ir bus sprendžiamas šis ginčas: „skambučio metu įmonės atstovas mums siūlė grįžti į Turkiją, kurioje pažadėjo nedelsiant sumokėti 400 eurų, o kitą sumą išmokėti vėliau. Tai yra pasityčiojimas iš mūsų – mes dirbome kiekvieną dieną po 14 valandų ir už šį darbą mums siūlo tik 400 eurų!? Jis žino, kad mes ir mūsų šeimos nebeturime už ką gyventi ir dėl to bando sugundyti tokiais nieko nereiškiančiais pažadais“.

Kompanijos atstovai tikina, kad darbuotojai neturi pagrindo reikšti pretenzijų Lietuvoje. Tačiau profsąjungos atstovai tvirtina, jog tai tik darbdavių išsisukinėjimas: visi pažeidimai yra įvykdyti dirbant Lietuvoje ir už juos turi atsakyti kompanija, kuri ir įdarbino šiuos darbuotojus Lietuvoje, o ne Turkijoje – teigia darbuotojos atstovaujančios profesinės sąjungos pirmininkas, Jurgis Valiukevičius.

Turkijos darbuotojų streiką ir solidarumo akciją palaiko ir remia Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), kurios viena didžiausių narių – Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija – teikia visokeriopą pagalbą apgautiems darbuotojams. Taip pat rengiamas kreipimasis į tarptautines organizacijas.

LPSK pirmininkė Inga Ruginienė, kuri neseniai yra išrinkta Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos Paneuropinės regioninės tarybos (ITUC-PERC) viceprezidente, sako, jog LPSK artimiausiu  metu informuos savo partneres visame Europos žemyne apie tokį Turkijos bendrovės „Kayi construction“ elgesį su darbuotojais bei neatsakingą Kauno miesto savivaldybės požiūrį į visa tai. „Yra mažų mažiausiai nedovanotina, kai visos visuomenės pinigai keliauja abejotinos reputacijos įmonėms, o valstybės institucijoms ir savivaldybei, atrodo, dėl to nei šilta, nei šalta.  Kreipėmės į miesto merą Visvaldą Matijošaitį prašydami, kad prisiimtų atsakomybę už tai, jog savivaldybės pasirinkta įmonė užtikrintų paslaugą teikiančių darbuotojų garantijas ir saugumą, o milijoninės valstybės lėšos būtų naudojamos sąžiningai ir skaidriai, tačiau reakcijos praktiškai jokios“, – komentuoja I. Ruginienė.

Prieš savaitę tyrimą bendrovėje pradėjo Valstybinė darbo inspekcija (VDI), tačiau dar jokios informacijos apie jo detales nėra. Tai pat Seimo narys Tomas Tomilinas šios savaitės pradžioje kreipėsi į Teisingumo, Socialinės apsaugos ir darbo reikalų bei Užsienio ministerijas, kad šios ištirtų situaciją iš teisinės pusės.

Anot solidarumo akciją organizuojančios ir darbuotojus atstovaujančios „Gegužės 1-osios” profesinės sąjungos atstovo Jurgio Valiukevičiaus, šis protestas skirtas ne tik palaikyti streikuojančius darbuotojus, bet ir paskatinti valstybės institucijas ir miesto savivaldybę imtis priemonių, kad visuomeninės lėšos nebūtų leidžiamos kompanijoms, kurios nesilaiko jokių darbuotojų teisių: „Norėtume, kad savivaldybė pasiaiškintų, kodėl mūsų visų pinigai nukeliavo kompanijai ir nepasiekė tų žmonių, kurie iš tikrųjų stato stadioną. Iki šiol savivaldybė kratėsi atsakomybės, bet manom, kad ji turėtų aktyviai padėti darbuotojams atgauti savo pinigus. Mes esam tikri, kad Lietuvoje egzistuoja ir daugiau panašių atvejų, tik kol darbuotojai neprotestuoja, tol niekam neįdomu.“

Apie „Kayi construction“ darbuotojų streiką Kaune jau rašė ir Turkijos žiniasklaida. Šios kompanijos darbuotojai taip pat streikuoja Alžyre, kur apie 150 darbuotojų reikalauja atlyginimų. Ši Turkijos kompanija stato stadionus, prekybos centrus, industrinius kompleksus ir kitus stambius objektus Turkijoje, Rusijoje, Kazakstane ir Irake.

Kauno stadioną statantys turkų darbuotojai pradeda bado streiką dėl nesumokėtų algų

Jau devynis mėnesius algų nesulaukiantys Kauno stadioną statantys turkų darbuotojai imasi naujų protesto veiksmų. Šiandien, gruodžio 31 d., 14 val. Kauno miesto sode, priešais savivaldybę darbuotojai pradeda bado streikas. Jie žada badauti tol, kol atgaus visus jiems priklausančius pinigus. 

Šiuo metu streikuoja 53 darbuotojai, iš kurių kiekvienam įmonė „Kayi construction“, laimėjusi Kauno stadiono statybos konkursą, skolinga nuo 7 iki 12 tūkst. eurų. Prieš Kalėdas šios įmonės atstovai teigė, jog su darbuotojais yra pilnai atsiskaitę, tačiau nei vienas iš streikuojančių darbuotojų pinigų negavo. Anot jų, įmonė siūlė išmokėti tik po 500 eurų, tačiau darbuotojai reikalauja visos jiems priklausančios sumos.

Iki šiol darbuotojai galėjo gyventi šalia stadiono statybvietės pastatytuose konteineriuose, jiems kasdien buvo tiekiamas maitinimas. Tačiau, anot darbuotojų, dabar įmonės vadovai grasina, kad gyvenamieji konteineriai bus nugriauti, nutrauktas maitinimas. Pasak jų, įmonė siekia, kad jie paliktų Lietuvą ir siūlo konfliktą spręsti Turkijoje, kreipiantis į tos šalies institucijas. Vienas darbuotojų teigia, kad taip kompanijai būtų lengviau išvengti konflikto: „Iš esmės mes nelabai ir pasitikime Turkijos teisine sistema, nes ten kas stipresnis, tas teisingesnis. Dėl to norim čia išsikovoti savo teises, nes jei grįšim į Turkiją, mes žinom, kad neaišku, kiek metų užtruks, kol atgausim savo pinigus..“ 

Turkų darbuotojus atstovaujančios ir bado streiką padedančios organizuoti Gegužės 1-osios profesinės sąjungos atstovas Jurgis Valiukevičius teigia, jog įmonė ne tik neatsiskaičius su darbuotojais, bet ir pažeidusi aibę kitų darbuotojų teisių: Jie ne tik nesumokėjo pinigų, bet iki šiol jiems nėra davę darbo sutarčių kopijų, tinkamai neapdraudę. Vienas iš darbuotojų, brigados vadovas, dėl nelaimingo atsitikimo darbe turėjo atsigulti į ligoninę, kurioje jam atlikta operacija. Ligoninėje jis ir sužinojo, kad jis neapdraustas. Kiti darbuotojai tvirtino, jog statant stadioną ne vienas darbuotojas susižeidė, o įmonės vadovai kaltino pačius darbuotojus ir liepė nesikreipti į medikus. O jeigu to pavykti neišvengdavo, atvykus policijai darbuotojai būdavo verčiami tvirtinti, jog susižeidė ne darbo metu.”

Gegužės 1-osios profesinė sąjunga kartu su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, reikalaudamosi imtis visų įmanomų priemonių, kad su darbininkais būtų atsiskaityta. Rašte atkreipiamas dėmesys, jog už pigiausią kainą pasiūlyti projektai ne visada yra tinkamiausi ir savivaldybė turėtų atsižvelgti į viešuosiuose konkursuose dalyvaujančių įmonių socialinę atsakomybę. 

Kauno miesto savivaldybė teigė su „Kayi construction“ pilnai atsiskaičiusi gruodžio 20 d. Tačiau, anot darbuotojų, įmonės atstovai iki šiol teisinosi, kad neturi iš ko sumokėti atlyginimų, nes vėluoja atsiskaitymai iš užsakovų. Šiuo metu „Kayi construction“ susiduria su darbuotojų pasipriešinimu ir Alžyre. Čia streikuoja per 150 darbuotojų statančių karinę ligoninę. Pastarieji tvirtina, jog iš kompanijos atlyginimų negauna jau 13 mėnesių. 

2018 m. „Kayi Construction“ laimėjus statybų projektą, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis teigė, jog pats asmeniškai prižiūrės statybų eigą ir užtikrins, kad viskas vyktų sklandžiai: „Ar Kaune gali taip strigti statybos? Nebent prasidėtų karas“, – tuomet teigė V. Matijošaitis. Pasak streikuojančių darbuotojų, statybos sustojo dar prieš gruodžio 20 d. – paskutinį kartą, kai savivaldybė pervedė pinigus kompanijai. 

Šiuo metu dėl nemokamų atlyginimų Kauno miesto savivaldybė kratosi atsakomybės ir teigia negalinti kištis į rangovo santykius su darbininkais: „Komentuoti rangovo santykius su darbininkais ir vidinę įmonės tvarką iš mūsų pusės būtų neetiška ir neatsakinga. Savivaldybei, kaip užsakovui, svarbiausia, kad darbai vyktų pagal grafiką ir kokybiškai. Šiuo metu jokių skolų rangovui savivaldybė neturi, viskas vyksta pagal sutartį, todėl pretenzijoms reikšti nėra jokio pagrindo… Tikimės, kad vidiniai klausimai bus greitai išspręsti ir tai netaps kliūtimi sėkmingai tęsti darbus – teigė miesto savivaldybės administracijos Statybos valdymo skyriaus vedėjas Vigimantas Abramavičius

 

Dėl translyčių asmenų žmogaus teisių užtikrinimo Lietuvoje

Tarptautinės Žmogaus teisių dienos proga Seime registravome peticiją, reikalaujančią į Darbo kodeksą ir Lygių galimybių įstatymą prie draudžiamų diskriminavimo pagrindų įtraukti ir lytinę tapatybę bei lyties raišką.

Translyčiai žmonės yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių Lietuvoje ir itin dažnai susiduria su diskriminacija darbo santykiuose, tačiau teisinė apsauga nuo diskriminacijos lytinės tapatybės pagrindu nėra įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

Daugiausiai problemų kyla iš to, kad įstatymuose translyčiai žmonės tarytum neegzistuoja. Nors Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi užtikrinti teisę pakeisti lytį – ši teisė įtvirtina ir Civiliniame kodekse – tai iki šiol nėra niekaip reglamentuota. Jau 2007 metais Europos Žmogaus teisių teismas byloje L. prieš Lietuvą nutarė, kad delsdama priimti teisės aktus dėl lyties keitimo Lietuvos Respublika pažeidė Europos Žmogaus teisių konvenciją. Lietuvai nevykdant savo įsipareigojimų, 2014 metais Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje byloje priimto sprendimo įgyvendinimo procesui pritaikė sustiprintos priežiūros procedūrą. Tačiau vietoj to, kad užtikrintų translyčių asmenų teises, Lietuva iki šiol kasmet moka tūkstantines baudas.

Dėl teisinio lytinės tapatybės pripažinimo neprieinamumo, ieškant darbo ir įsidarbinus translyčiai asmenys susiduria su įvairiais sunkumais. Tam, kad gautų jų lytinę tapatybę atitinkančius dokumentus, translyčiai asmenys privalo kreiptis į teismą ir ten įrodinėti savo lytinę tapatybę, pateikdami psichiatrinę transseksualumo diagnozę. Tai – daug laiko, finansinių ir emocinių resursų reikalaujantis procesas, prieinamas toli gražu ne visiems. Tačiau neturint atnaujintų asmens tapatybės dokumentų, translyčiams asmenims sunku įsidarbinti ir išsaugoti darbo vietą bei užsidirbti pakankamai, kad užtektų ne tik pragyvenimui, bet ir visoms finansinėms išlaidoms, susijusioms su lytinės tapatybės keitimu. Taigi, susidaro uždaras ratas, iš kurio ištrūkti gyvenant Lietuvoje yra sunku. Nemažai translyčių asmenų yra priversti išvykti į užsienio valstybes, kuriose užtikrinamos jų žmogaus teisės ir orumas.

Teisinės spragos taip pat trukdo užtikrinti translyčių asmenų teisę į asmens duomenų apsaugą, o tai dar labiau sustiprina diskriminacijos riziką. Translyčiai asmenys, kurie nėra pasikeitę dokumentų, įsidarbindami turi pateikti duomenis, kurie dažnai neatitinka jų lytinės tapatybės, tik asmens tuometinę teisinę padėtį. Norėdami, kad jų tapatybė ir lytinė raiška būtų gerbiama, translyčiai žmonės dažnai yra priversti atskleisti privačią asmeninę informaciją, įskaitant medicininę informaciją ir translytiškumo faktą. Tuo atveju, kai darbdavys ar kiti darbuotojai į translyčio asmens tapatybę reaguoja neigiamai, yra sudaromos sąlygos neapykantos nusikaltimams, priekabiavimui ir diskriminacijai.

Kviečiame pasirašyti peticiją, kuria reikalaujame, kad valstybinės institucijos vykdytų savo įsipareigojimus ir užtikrintų translyčių asmenų žmogaus teisių apsaugą:

https://www.peticijos.lt/visos/75686/del-translyciu-asmenu-zmogaus-teisiu-uztikrinimo-lietuvoje/

Ar kas bent kartą mūsų atsiklausė ar norime parduoti paštą?

Gruodžio 9 d. priešais Kauno miesto savivaldybę vyko protestas už Kauno centrinio pašto išsaugojimą. Protestą organizavo pašto darbuotojai kartu su Gegužės 1-osios profesine sąjunga. Kviečiame skaityti profsąjungos atstovo, Jurgio Valiukevičiaus, proteste sakytą kalbą:

Pirmiausia, norėčiau padėkoti pašto darbuotojams, dėl kurių iniciatyvos ši akcija įvyko. Iš asmeninės patirties organizuojant protestus žinau, kad priešintis neteisybei ar netgi paprasčiausiai viešai išsakyti savo nuomonę reikalauja daug jėgų ir pasiryžimo. Ir dėl to man džiugu, kad jūs nepabijojot ir nusprendėt surengti šią akciją.

Kaip žinia, bendrovė „Paštas“, kurios pagrindinė akcininkė yra valstybė, nusprendė parduoti centrinius Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus paštus, nes šių pastatų išlaikymas kainuoja per daug. Kitais žodžiais, šie pastatai yra parduodami siekiant optimizuoti paštą.

Šis stebuklingas ekonominis žodis – optimizavimas – naudojamas visada, kai reikia pateisinti viešo turto ir paslaugų privatizavimą. Žadama, kad taip bus suteiktos kokybiškesnės paslaugos, o valstybė sutaupys pinigų.

Tačiau net jei ir sutaupoma, tai tie pinigai niekados nepasiekia dirbančiųjų – atvirkščiai, optimizuojama visada darbuotojų sąskaita, užkraunant dar daugiau darbo už tą patį atlyginimą. Jeigu paklaustumėt paštininkų, tai jie papasakotų, kaip per paskutinius dešimtmečius vykdyta įmonės optimizacija lėmė vis didesnį darbo krūvį, o atlyginimai išliko tokie pat vargani. Lygiai taip pat pašto iškeldinimas iš centro yra ne tik žala miestui, bet ir pašto darbuotojams, nes jiems tai reikš išaugusį atstumą išnešiojant siuntas.

Ir šiandien vėl girdime, kaip niekas – nei paštas, nei savivaldybė, nei valstybė – neturi pinigų išlaikyti šiuos pastatus. Bet sunku nepastebėti, kaip tas pats meras, kuris skundžiasi lėšų trūkumu ir neįsivaizduoja, kaip savivaldybė galėtų panaudoti Kauno paštą, tuo pat metu gali sau leisti statyti naujus verslo centrus, išplėsti savo sklypus užpilant žemėmis karjerą ir važinėti su Ferariu, kuris įregistruotas Estijoje, kad išvengtų turto mokesčių.

Ir tiesa – išlaikyti paštą metalo ir stiklo dėžutėje, Akropolyje, bus kur kas pigiau. Bet šiandien matome, kaip pagal kaštų mažinimo logiką viešasis sektorius optimizuotas tiek, kad neišsikentę mokytojai, dėstytojai, gydytojai, gaisrininkai ir kiti darbuotojai pradeda streikuoti.

Šie protestai reikalingi visų pirma tam, kad tvarkant mūsų gyvenimus būtų atsižvelgta ne tik į kaštų mažinimą ir pelną, o į mūsų nuomonę ir poreikius. Ar kas bent kartą atsiklausė mūsų, miesto gyventojų, ar norime parduoti paštą? Ar kas atsiklausė pašto darbuotojų, ar šie nori dar labiau apsunkinto darbo?

Todėl linkiu, kad šis protestas prisidėtų ne tik prie Kauno centrinio pašto išsaugojimo, bet ir paskatintų burtis jūsų kolegas, pašto darbuotojus, reikalauti aukštesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų. Tikiuosi, kad greitai jūs prisijungsit prie vis garsiau kylančių protestų dėl oraus darbo ir išgyvenimo.