Gegužės 1-ąją JAV organizuojamas nuomos streikas – ar nereikėtų tokio streiko ir mums?

COVID-19 epidemijos padariniai paliks neišdildomą žymę visų mūsų sąmonėje bei pasaulio istorijoje. Jau dabar yra matomos katastrofinės pasekmės globaliai ekonomikai, nuo kurių daugiausia nukenčia paprasti darbininkai. Milijonams žmonių praradus pragyvenimo šaltinį tenka rinktis tarp būsto ir maitinimosi, o savi-izoliacija tampa ne būtinybe, o privilegija. Nepaisant to, daugumos valstybių atsakas į beprecedentes problemas vargiai kūrybingas – ir vėl išperkamos korporacijos, remiamas stambus verslas, neva „jei išgelbėsim ekonomiką, ji išgelbės ir žmones“. Taip norima ir suvalgyti pyragą, ir jį turėti – išlaikyti ekonominį augimą pasmerkiant darbuotojus, be kurių ekonomika neegzistuotų.

Valdžios institucijoms negebant adekvačiai pasirūpinti piliečiais, atsiranda vis daugiau tarpusavio pagalbos iniciatyvų. Per pastarąjį mėnesį JAV darbą prarado jau virš 16 milijonų darbuotojų. Šioje šalyje, anot 2017 m. atlikto darbo paieškos portalo CareerBuilder tyrimo, 78% piliečių gyvena „nuo algos iki algos“ ir 3 iš 4 darbuotojų yra įsiskolinę, To pasėkoje, nepateisinamai milžiniškas žmonių kiekis patiria neadekvačiai didesnę egzistencinę riziką – apsikrėsti mirtinu virusu, negauti prieigos prie medicininių paslaugų, tapti benamiais, badauti. 

„Amazon“ ir „Instacart“ kompanijose, ir kitose stambiausiose kompanijose paplitę streikai atkreipė dėmesį į privačių kompanijų aplaidumą užtikrinant darbuotojų ir klientų saugumą, bei teisingą užmokestį už atliekamą darbą ekstremaliomis sąlygomis. Į reikalavimus valdžiai įsikišti gelbstint savo piliečius, politikai atsakė didžiausiu stambaus verslo išpirkimu šalies istorijoje, o likusiems numetė „ekonominio stimulo“ paramą, kuri didžiojoje daugumoje JAV miestų nedengia net vidutinės nuomos sumos. Besitęsiančios Amerikos gyventojų pastangos bei augantis solidarumas kristalizavosi „Rent Strike 2020“ peticija, kuri surinko jau 3 milijonus parašų. Pastarųjų reikalavimai aiškūs ir paprasti: uždrausti darbuotojų atleidimą krizės metu, įšaldyti nuomos, komunalinius ir banko paskolų mokesčius užtikrinant žmonėms stogą virš galvos, o taip pat mažinti darbo krūvį.

Gegužės 1-ąją, tarptautinę darbuotojų solidarumo dieną, „Rent Strike 2020“ peticijos kūrėjai, kartu su įvairiomis kitomis žmogaus teisių organizacijomis, kviečia Amerikos piliečius nemokėti nuomos, su šūkiu „Jie negali iškraustyti visų mūsų“ – primenant, kad solidarumas yra stipriausias žmonių ginklas, kuriuo galime iškovoti sau gyvybę ir orumą.

JAV patirtys neturėtų atrodyti tolimos – Lietuvoje situacija pernelyg panaši: „Girteka“ neigia darbuotojų streiką ir mažina atlyginimus nepaisant ilgus metus sparčiai augusio pelno. Prekybos centrai savo darbuotojams klijuoja „herojaus“ žvaigždutes, tikėdamiesi nukreipti dėmesį nuo skurdo atlyginimų ir vergiškai ilgų darbo valandų. Vyriausybė teikia lengvatas ne žmonėms, o stambiems komerciniams nuomotojams. Verslo lobistai stumia darbo kodekso pakeitimus siekdami dar labiau prailginti darbo valandas ir palengvinti darbuotojų atleidimą.

Prieš turtingųjų pinigus ir galią, mes turime tik vieną ginklą – solidarumą.

Kviečiame pasirašyti peticiją: Pasirūpinkime visais: Reikalaujame žmonių poreikius kelti aukščiau pelno

 

 

DIDIEJI MAITINIMO TINKLAI NEMOKA ATLYGINIMŲ – KĄ DARYTI DARBUOTOJAMS?

Į 15min kreipėsi „Čili pica“ darbuotoja dėl neišmokamų atlyginimų. Anot jos, picerijos vadovybė paskelbė, jog atlyginimų už vasarį teks palaukti bent dvi savaites. Šią informaciją patvirtino ir „Čili picos“ vadovai, anot jų, įmonė prarado apyvartines lėšas ir neturi iš ko sumokėti atlyginimų. Dėl to įmonės vadovai peikia Lietuvos valdžią ir prašosi pagalbos.
Mūsų žiniomis, atlyginimai neišmokami ne tik „Čili picoje“, bet ir kitose stambiose tinklinėse įmonėse, pvz., „Vero cafe“. Reikia pabrėžti, jog šiame sektoriuje didžioji dalis darbuotojų yra jauni žmonės, kurie nuomojasi būstą. Taip pat, dalį šių darbuotojų atlyginimo sudaro arbatpinigiai ir dažnai jie yra įdarbinti nepilnu etatu (nors dirba visą laiką), dėl ko jie gaus ir mažesnę valstybės paramą. Žmonės yra stumiami į beviltišką padėtį – šios įmonės palieka „ant ledo“ savo darbuotojus, vietoj atlyginimų, siūlo kalbėtis su nuomotojais, kad atidėtų nuomos mokėjimą, nurėžia premijas ir karpo atlyginimus.
Šie maitinimo tinklai verkia, kad „vasarį visada einama į minusą ir atsistatoma tik vasarą“ – bet pažiūrėjus bendrai, pastarieji metai „Čili Picai“ atnešė nemenkus pelnus. Kaip rašo delfi, įmonės „pajamos 2019 m. pirmą ketvirtį augo 23 proc., palyginti su 2018 m. pradžia. Augimas fiksuotas ir visus praėjusius metus – palyginti su 2017 m., rezultatai geresni 12,5 proc. 2018 metus „Čili Pica“ baigė pajamas Lietuvoje padidinusi nuo 15,8 mln. (2017 m.) iki 17,8 mln. eurų.“ Pažiūrėkime, kas valdo „Čili picą“ – tai, Jonas Karosas, buvusio „VP Market“ akcininko Tado Karoso sūnus. Šie žmonės papuola į Lietuvos turtingiausiųjų žmonių sąrašus – Tado Karoso turtas vertinamas 32 mln. eurų.
Tai kur dabar tie sukaupti pelnai? Kaip „Čili picos“ darbuotoja rašo, „Mums pranešė, kad įmonė visus kauptus pinigus panaudojo „Čili picos“ renovacijai ir dar kažkokiai veiklai“. Kitais žodžiais, šiuos pinigus įmonė naudoja toliau plėsti kapitalą ir didinti pelną. Tai ir yra problema! Daugelis įmonių visus savo pelnus investavo į augimą, o darbuotojams paliko tą patį minimalų atlygį. Įmonės plėtėsi, o darbuotojai gyveno nuo algos iki algos. Dėl to mes reikalaujame valstybę remti ne tokius virkaujančius turtuolius, o žmones, kurie nebegali sudurti galo su galu.
 
Taigi, ką šiuo momentu daryti darbuotojams? Pirmiausia, nepamirškit, kad už kiekvieną pavėluotą dieną išmokėti atlyginimą (kaip nurodyta jūsų sutartyje) darbdavys turi mokėti 0,07 proc. delspinigių nuo neišmokėtos sumos. Jeigu atlyginimai ar jų dalis vėluoja ilgiau nei du mėnesius, darbuotojai gali sustabdyti darbą ir laukti, kol su jais bus pilnai atsiskaityta (už šį laiką mokamas tas pats atlyginimas).
Tačiau akivaizdu, kad darbdaviai „savo noru“ nemokės šių delspinigių. Dėl to šiuo momentu už viską svarbiau yra ne laukti, kol darbdaviai teiksis išmokėti atlyginimus, o susiburti kolektyviai į vieną grupę – jokie įstatymai, darbo inspekcijos ar net profesinės sąjungos jūsų tiek neapsaugos, kaip stiprus darbuotojų kolektyvas.
Kreipkitės į mus, jeigu susiduriate su panašiomis problemomis – mes patarsime, kokių veiksmų galite imtis, kad ne tik susigrąžintumėte atlyginimus, bet ir išsikovotumėte priklausančius delspinigius.