Šiandien G1PS dalyvaus akcijoje Vilniuje protestuodama prieš Turkijos agresiją Šiaurės Sirijoje.
Turkijos puolimas prieš kurdus nėra grįstas tik etniniu ar ekonominiu pagrindu – Erdoganas siekia užgniaužti kurdų keliamas progresyvias politines idėjas tiek Šiaurės Sirijoje, tiek Turkijoje ir kitose valstybėse. Nežinantiems, kokios yra kurdų revoliucijos šaknys, siūlome perskaityti LRT publikuotą straipsnį: https://revoliucijasirijoje.lrt.lt/#/chapter/1. Nors šiandien revoliucinės kurdų judėjimo idėjos nuslopo dėl metų metus trunkančių antpuolių iš ISIS ir Turkijos, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jos yra pamirštos! Atvirkščiai, šiandien kurdų feministinės, ekologinės ir demokratinės revoliucinės idėjos yra ypatingai aktualios visame pasaulyje, kuriame vienas po kito kyla autoritariniai nacionalistiniai režimai. Dešiniųjų autoritarinių režimų galia slypi etninių ir nacionalinių konfliktų kurstyme, patriarchalinės retorikos ir smurto skatinime, įvairias visuomenės grupes melagingai apkaltinant dėl socialinių problemų.
Kurdai įrodė ne tik tai, kad skirtingų tikėjimų ir tautybių žmonės gali kartu tartis ir kurti bendrą gyvenimą, bet ir tai, kad progresyvios feministinės, socialinės ir ekologinės idėjos nėra tik Europos ir JAV, labiausiai ekonomiškai pažengusių Vakarų valstybių, nuosavybė. Šios idėjos gali atsirasti tose šalyse, kurios tarptautinėje erdvėje laikomos „atsilikusiomis“ ir turinčiomis nuolatos ekonomiškai ir kultūriškai vytis Vakarų valstybes. Tai svarbu Lietuvai ir kitoms rytų Europos šalims, kuriose jau kelis dešimtmečius kartojama žinutė, kad „pirmiausia turime pasiekti vakarietišką ekonominį išsivystymą“ ir tik tada galėsime reikalauti socialinės gerovės. Šis, elito palaikomas, bet daugelio žmonių internalizuotas (įsisavintas ir nepastebimas) savęs laikymas „nepakankamai išsivysčiusiais“ riboja progresyvius socialinius judėjimus, pateisina neoliberalią ekonominę politiką ir kuria dirvą plisti nacionalistinėms autoritarinėms idėjoms.
Kaip profesinė sąjunga, į kurdų demokratinio konfederalizmo idėją žvelgiame kaip į pavyzdį, kuris turi būti skleidžiamas politinėse ir ekonominėse srityse. Jeigu visi sprendimai ir kontrolė atiduodama valdžiai, net jei ši renkama demokratiniu balsavimu, atveriama erdvė piktnaudžiavimui galia, išnaudojimui ir priespaudai. Viešumoje mes įpratę pastebėti politikų piktnaudžiavimą ir savivalę, tačiau retai kada atkreipiame dėmesį į ekonominę sritį – darbovietėse, kuriose praleidžiame didžiąją savo aktyvaus gyvenimo dalį, gyvuoja, praktiškai, autoritarinė valdžia. Darbuotojai neturi jokio balso sprendžiant, kaip vyks darbas, kur keliaus jų sukurtas pelnas, o vadovams panorėjus, juos bus galima atleisti.
Kad ir kiek būtų išleidžiama naujų lyčių lygybės įstatymų, tokiomis darbo sąlygomis lygybė tarp moterų ir vyrų bus neįmanoma – darbdaviai visada kratysis socialinės atsakomybės, nes žmonės, auginantys vaikus ar besirūpinantys artimaisiais, bus visada mažiau „naudingi“ nei tie, kurie visą savo visą energiją gali sukoncentruoti į įmonei pelną nešantį darbą. Lygiai taip pat „ekologiniai mokesčiai“ ir kiti ekologiniai įstatymai tokioje struktūroje bus tik fasadiniai pataisymai, nepanaikinantys gamtos išnaudojimo, milžiniško resursų švaistymo, gilėjančios socialinės nelygybės. Profesinės sąjungos turi perimti pavyzdį iš Kurdų ir kartu prie kovų už geresnes darbo sąlygas – didesnį atlyginimą ir trumpesnes darbo valandas – reikalauti ir darbuotojų demokratinio balso užtikrinimo. Taip sprendimai darbo vietose būtų priimami atsižvelgiant į visų socialinę, ekologinę ir materialinę gerovę, o ne tik vadovų asmeninę kišenę ar įmonės pelno augimą.
Kurdų iškeltos idėjos apie iš apačios demokratiškai valdomas politines ir ekonomines institucijas yra aktualios visoms progresyvių socialinių tikslų siekiančioms organizacijoms. Skaudu matyti kaip vėl ir vėl progresyvūs judėjimai yra žlugdomi pasitelkiant galingiausią pasaulyje karinę techniką, nepaisant jokių tarptautinių įstatymų, skleidžiant melą ir apgaulę. Kadangi esame toli nuo konflikto, mūsų išreiškiama parama kurdams yra simbolinė. Bet raginame Lietuvos profesines sąjungas nelikti abejingomis, pasisakyti prieš Turkijos invaziją į šiaurės Siriją. O didžiausia parama ir palaikymas kyla iš mūsų pačių kovos savo šalyse prieš išnaudojimą ir nelygybę darbo vietose, namuose ir viešumoje.