Su Kovo 8-ąja kolegės ir kolegos✊
Jeigu šiandien gavote ar dovanojote tulpių, tai kviečiame susipažinti, kaip šios tulpės atsirado jūsų rankose.
Kaip žinia, Olandija eksportuoja daugiausiai gėlių pasaulyje, dėl to tikėtina, kad tulpės atkeliavo būtent iš šios šalies. Olandijoje, kaip įprasta vakaruose, pagrindiniai žemės ūkio darbuotojai yra migrantai iš rytų Europos – lenkai, rumunai, bulgarai, tame tarpe ir lietuviai. Olandijos laukuose ir šiltnamiuose kasmet pluša apie 200 tūkst. darbuotojų iš rytų Europos.
Taigi, kaip mūsiškiams ir artimiems kaimynams sekasi dirbti?
Pirmiausia, maždaug penktadalis darbuotojų gauna mažiau nei minimumą, uždirdami maždaug 10 eurų per valandą, t.y., perpus mažiau nei gauna kiti užsienio darbuotojai Olandijoje. Nors esame Europos sąjungos bendrapiliečiai, tai nekliudo taikyti “lankstesnes” darbo sutartis – darbuotojų nuomos agentūros žmones įdarbina ant “nulinių” valandų kontraktų, kas reiškia, kad bet kada gali būti “nuimtas” nuo darbo. Dėl to šie žmonės beveik neserga, nes liga gali baigtis atleidimu iš darbo. Be to, sveikatos reikalų negelbsti įvairios trašos ir chemikalai, kuriais kvėpuojama šiltnamiuose visą dieną. Tačiau šiais „šalutiniais efektais“ rūpinsis jau nebe Olandija ar darbdavys, o gimtosios šalies sveikatos sistema.
Kodėl šiame sektoriuje darbo sąlygos yra bene prasčiausios? Viena iš priežasčių, tai didieji prekybininkai, kurie diktuoja sąlygas gamintojams – produkcijos kaina yra mušama vis žemiau, kad didesnė pelno dalis liktų įvairiausioms “Maximoms”. Tuo tarpu augintojai, norėdami išsaugoti pelnus, ieško kuo pigesnių darbuotojų. Šie kreipiasi į agentūras, o šios specializuojasi pigiausios darbo jėgos paieškose t.y., jos išnaudoja didelius atlyginimų bei socialinės apsaugos skirtumus tarp rytų ir vakarų Europos šalių – žmonės dirba vakaruose, bet socialines apsaugas gauna kaip rytuose.
Be to, šios agentūros dar randa ir kitų būdų kaip pasipelnyti, pvz., sugrūda žmones į prasčiausios kondicijos butelius ir už tai prašo mokėti nemažą nuomą, žinodamos, kad šie žmonės, nemokėdami kalbos ir nepažinodami šalies, neturės galimybių susirasti geresnių gyvenimo sąlygų.
Taigi, tulpės, kurias dovanojame ir gauname, yra užaugintos, nuskintos, supakuotos ir atgabentos eilės nepavydėtinomis sąlygomis dirbančių žmonių. Visa grandinė įmonių pelno yra priklausoma nuo to, kad egzistuos masė žmonių, neturinčių kito pasirinkimo, kaip tik arti aukojant savo sveikatą ir už tai nesulaukti jokių socialinių garantijų.
Šiuo įrašu nenorime jūsų sugėdyti ar paraginti pirkti “teisingesnę” prekę. Kovo 8-osios proga, verčiau pagalvokime, ką turime daryti, kad užkirstume kelią tokiam išnaudojimui.
Žemesnė moterų, migrantų ir kitų dirbančiųjų socialinė padėtis nebus įveikta kovojant vien prieš kultūrinius stereotipus. Mūsų neišgelbės daugiau verslo lyderių moterų, ar politikių, kurioms feministinė politika reiškia daugiau laisvos rinkos.
Mūsų taip pat neišgelbės abstrakčios deklaracijos apie “lygų atlygį už tą patį darbą”. Jau dabar tokia lygybė egzistuoja tarp prekybos centrų darbuotojų – ten didžioji dauguma gauna po tiek pat mažai, nepriklausomai nuo lyties.
Tikriausiai, kad pakeisti šią situaciją galime tik organizuodamiesi ir suteikdami balsą toms ir tiems, kurių darbas yra išstumtas į ekonomikos paraštes. Be abejonės, politikai čia galėtų padėti, pirmiausia paneigdami gajų mitą, kad “verslu, o ne darbuotojais reikia rūpintis”.
Dėl abortų draudimo Lenkijoje
G1PS su nerimu stebi Lenkijoje vis stipriau įsigalėjančią mizoginišką moterų, o taip pat ir LGBT žmonių niekinimu grįstą dešiniųjų politiką, kuri prisidengdama „krikščioniškomis vertybėmis“ ir skelbiama „kova už gyvybę“ įtvirtina savo politinę ir ekonominę galią. Mus ne tik gąsdina kaimyninės šalies padėtis, bet ir tai, kokią įtaką tai turi Lietuvos bei kitų šalių politiniam klimatui. Lietuvos aukščiausių politikų abejingumas ir pasigirstantis tokios politikos palaikymas tik dar kartą primena, kad turime aktyviai reaguoti į tai, kas vyksta Lenkijoje, kad panašus likimas nenutiktų ir mums.
Lenkijos valdžia ne tik atsisako suteikti tokią teisę moterims, bet dabar nori uždrausti abortus net ir vaisiaus sunkaus apsigimimo atveju. Tikimės, kad Lietuvos politikai šį kartą išdrįs netarnauti bažnyčiai, nesislėps po „draugiškų santykių“ su Lenkija šydu ir atvirai pasisakys moterų gerovės labui. Linkėdami išsikovoti pilnas reprodukcines teises, tuo pačiu tikimės, kad Lietuva solidarizuosis su Lenkijos moterimis ir sukurs galimybę pasidaryti abortus mūsų šalyje, kol Lenkijoje situacija išliks tokia kritiška.
——–
Nuotrakoje – riaušių policija stumia protestuotojus nuo Jaroslaw Kaczynski namų.
Gegužės 1-osios profesinė sąjunga solidarizuojasi su kurdais
Šiandien G1PS dalyvaus akcijoje Vilniuje protestuodama prieš Turkijos agresiją Šiaurės Sirijoje.
Turkijos puolimas prieš kurdus nėra grįstas tik etniniu ar ekonominiu pagrindu – Erdoganas siekia užgniaužti kurdų keliamas progresyvias politines idėjas tiek Šiaurės Sirijoje, tiek Turkijoje ir kitose valstybėse. Nežinantiems, kokios yra kurdų revoliucijos šaknys, siūlome perskaityti LRT publikuotą straipsnį: https://revoliucijasirijoje.lrt.lt/#/chapter/1. Nors šiandien revoliucinės kurdų judėjimo idėjos nuslopo dėl metų metus trunkančių antpuolių iš ISIS ir Turkijos, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jos yra pamirštos! Atvirkščiai, šiandien kurdų feministinės, ekologinės ir demokratinės revoliucinės idėjos yra ypatingai aktualios visame pasaulyje, kuriame vienas po kito kyla autoritariniai nacionalistiniai režimai. Dešiniųjų autoritarinių režimų galia slypi etninių ir nacionalinių konfliktų kurstyme, patriarchalinės retorikos ir smurto skatinime, įvairias visuomenės grupes melagingai apkaltinant dėl socialinių problemų.
Kurdai įrodė ne tik tai, kad skirtingų tikėjimų ir tautybių žmonės gali kartu tartis ir kurti bendrą gyvenimą, bet ir tai, kad progresyvios feministinės, socialinės ir ekologinės idėjos nėra tik Europos ir JAV, labiausiai ekonomiškai pažengusių Vakarų valstybių, nuosavybė. Šios idėjos gali atsirasti tose šalyse, kurios tarptautinėje erdvėje laikomos „atsilikusiomis“ ir turinčiomis nuolatos ekonomiškai ir kultūriškai vytis Vakarų valstybes. Tai svarbu Lietuvai ir kitoms rytų Europos šalims, kuriose jau kelis dešimtmečius kartojama žinutė, kad „pirmiausia turime pasiekti vakarietišką ekonominį išsivystymą“ ir tik tada galėsime reikalauti socialinės gerovės. Šis, elito palaikomas, bet daugelio žmonių internalizuotas (įsisavintas ir nepastebimas) savęs laikymas „nepakankamai išsivysčiusiais“ riboja progresyvius socialinius judėjimus, pateisina neoliberalią ekonominę politiką ir kuria dirvą plisti nacionalistinėms autoritarinėms idėjoms.
Kaip profesinė sąjunga, į kurdų demokratinio konfederalizmo idėją žvelgiame kaip į pavyzdį, kuris turi būti skleidžiamas politinėse ir ekonominėse srityse. Jeigu visi sprendimai ir kontrolė atiduodama valdžiai, net jei ši renkama demokratiniu balsavimu, atveriama erdvė piktnaudžiavimui galia, išnaudojimui ir priespaudai. Viešumoje mes įpratę pastebėti politikų piktnaudžiavimą ir savivalę, tačiau retai kada atkreipiame dėmesį į ekonominę sritį – darbovietėse, kuriose praleidžiame didžiąją savo aktyvaus gyvenimo dalį, gyvuoja, praktiškai, autoritarinė valdžia. Darbuotojai neturi jokio balso sprendžiant, kaip vyks darbas, kur keliaus jų sukurtas pelnas, o vadovams panorėjus, juos bus galima atleisti.
Kad ir kiek būtų išleidžiama naujų lyčių lygybės įstatymų, tokiomis darbo sąlygomis lygybė tarp moterų ir vyrų bus neįmanoma – darbdaviai visada kratysis socialinės atsakomybės, nes žmonės, auginantys vaikus ar besirūpinantys artimaisiais, bus visada mažiau „naudingi“ nei tie, kurie visą savo visą energiją gali sukoncentruoti į įmonei pelną nešantį darbą. Lygiai taip pat „ekologiniai mokesčiai“ ir kiti ekologiniai įstatymai tokioje struktūroje bus tik fasadiniai pataisymai, nepanaikinantys gamtos išnaudojimo, milžiniško resursų švaistymo, gilėjančios socialinės nelygybės. Profesinės sąjungos turi perimti pavyzdį iš Kurdų ir kartu prie kovų už geresnes darbo sąlygas – didesnį atlyginimą ir trumpesnes darbo valandas – reikalauti ir darbuotojų demokratinio balso užtikrinimo. Taip sprendimai darbo vietose būtų priimami atsižvelgiant į visų socialinę, ekologinę ir materialinę gerovę, o ne tik vadovų asmeninę kišenę ar įmonės pelno augimą.
Kurdų iškeltos idėjos apie iš apačios demokratiškai valdomas politines ir ekonomines institucijas yra aktualios visoms progresyvių socialinių tikslų siekiančioms organizacijoms. Skaudu matyti kaip vėl ir vėl progresyvūs judėjimai yra žlugdomi pasitelkiant galingiausią pasaulyje karinę techniką, nepaisant jokių tarptautinių įstatymų, skleidžiant melą ir apgaulę. Kadangi esame toli nuo konflikto, mūsų išreiškiama parama kurdams yra simbolinė. Bet raginame Lietuvos profesines sąjungas nelikti abejingomis, pasisakyti prieš Turkijos invaziją į šiaurės Siriją. O didžiausia parama ir palaikymas kyla iš mūsų pačių kovos savo šalyse prieš išnaudojimą ir nelygybę darbo vietose, namuose ir viešumoje.