Besidomintiems darbo judėjimo istorija – LRT radijo dokumentika apie inkariečių bado streiką

Ieškodami dirbančiųjų pasipriešinimo pavyzdžių, dažniausiai žvelgiame į Vakarų valstybių istoriją, taip lyg patvirtindami populiarią nuomonę, kad žmonės Lietuvoje nedrįsta kovoti ir verčiau nuleidžia galvas prieš išnaudojimą. Bet ar tokie paaiškinimai nėra tiesiog „save išpildanti pranašystė“? Galbūt negebėjimas pasipriešinti skurdo politikai kyla ne iš mūsų „mentaliteto“, o po 90-ųjų išgyventos ekonominės „šoko-terapijos“, kuri sukūrė visuomeninį nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą?
 
Bandydami atsikratyti šio jausmo, turime atrasti ir prisiminti savo pasipriešinimo istorijas. Tačiau šios istorijos yra iki šiol išstumtos į paraštes, nes jos nepatogiai ardo šiuolaikinį valstybės pasakojimą, padalina istoriją į „juodą ir baltą“, žmonių pasipriešinimą priskiria išskirtinai sovietinei sistemai, o vėliau mato tik mūsų laisvę ir džiaugsmą.
 
Džiaugiamės galėdami pasidalinti žurnalistės Vaidos Pilibaitytės sukurta radijo dokumentika apie prieš 20 metų Kaune vykusį „Inkaro” fabriko darbuotojų bado streiką. Čia išgirsite ne tik streike dalyvavusių žmonių pasakojimus, bet ir apie šiuos įvykius rašusio G1PS atstovo Jurgio Valiukevičiaus komentarus, kodėl šiandien svarbu prisiminti tokias istorijas.
 
Norėdami paklausyti radijo dokumentiką, spauskite šią nuorodą: „19 parų. Vieno bado streiko istorija

Ar kas bent kartą mūsų atsiklausė ar norime parduoti paštą?

Gruodžio 9 d. priešais Kauno miesto savivaldybę vyko protestas už Kauno centrinio pašto išsaugojimą. Protestą organizavo pašto darbuotojai kartu su Gegužės 1-osios profesine sąjunga. Kviečiame skaityti profsąjungos atstovo, Jurgio Valiukevičiaus, proteste sakytą kalbą:

Pirmiausia, norėčiau padėkoti pašto darbuotojams, dėl kurių iniciatyvos ši akcija įvyko. Iš asmeninės patirties organizuojant protestus žinau, kad priešintis neteisybei ar netgi paprasčiausiai viešai išsakyti savo nuomonę reikalauja daug jėgų ir pasiryžimo. Ir dėl to man džiugu, kad jūs nepabijojot ir nusprendėt surengti šią akciją.

Kaip žinia, bendrovė „Paštas“, kurios pagrindinė akcininkė yra valstybė, nusprendė parduoti centrinius Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus paštus, nes šių pastatų išlaikymas kainuoja per daug. Kitais žodžiais, šie pastatai yra parduodami siekiant optimizuoti paštą.

Šis stebuklingas ekonominis žodis – optimizavimas – naudojamas visada, kai reikia pateisinti viešo turto ir paslaugų privatizavimą. Žadama, kad taip bus suteiktos kokybiškesnės paslaugos, o valstybė sutaupys pinigų.

Tačiau net jei ir sutaupoma, tai tie pinigai niekados nepasiekia dirbančiųjų – atvirkščiai, optimizuojama visada darbuotojų sąskaita, užkraunant dar daugiau darbo už tą patį atlyginimą. Jeigu paklaustumėt paštininkų, tai jie papasakotų, kaip per paskutinius dešimtmečius vykdyta įmonės optimizacija lėmė vis didesnį darbo krūvį, o atlyginimai išliko tokie pat vargani. Lygiai taip pat pašto iškeldinimas iš centro yra ne tik žala miestui, bet ir pašto darbuotojams, nes jiems tai reikš išaugusį atstumą išnešiojant siuntas.

Ir šiandien vėl girdime, kaip niekas – nei paštas, nei savivaldybė, nei valstybė – neturi pinigų išlaikyti šiuos pastatus. Bet sunku nepastebėti, kaip tas pats meras, kuris skundžiasi lėšų trūkumu ir neįsivaizduoja, kaip savivaldybė galėtų panaudoti Kauno paštą, tuo pat metu gali sau leisti statyti naujus verslo centrus, išplėsti savo sklypus užpilant žemėmis karjerą ir važinėti su Ferariu, kuris įregistruotas Estijoje, kad išvengtų turto mokesčių.

Ir tiesa – išlaikyti paštą metalo ir stiklo dėžutėje, Akropolyje, bus kur kas pigiau. Bet šiandien matome, kaip pagal kaštų mažinimo logiką viešasis sektorius optimizuotas tiek, kad neišsikentę mokytojai, dėstytojai, gydytojai, gaisrininkai ir kiti darbuotojai pradeda streikuoti.

Šie protestai reikalingi visų pirma tam, kad tvarkant mūsų gyvenimus būtų atsižvelgta ne tik į kaštų mažinimą ir pelną, o į mūsų nuomonę ir poreikius. Ar kas bent kartą atsiklausė mūsų, miesto gyventojų, ar norime parduoti paštą? Ar kas atsiklausė pašto darbuotojų, ar šie nori dar labiau apsunkinto darbo?

Todėl linkiu, kad šis protestas prisidėtų ne tik prie Kauno centrinio pašto išsaugojimo, bet ir paskatintų burtis jūsų kolegas, pašto darbuotojus, reikalauti aukštesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų. Tikiuosi, kad greitai jūs prisijungsit prie vis garsiau kylančių protestų dėl oraus darbo ir išgyvenimo.