Streikuoti nedrįstame ar negalime? Trumpa streiko istorija Lietuvoje

Įprasta teigti, jog lietuviai nenoriai gina savo teises. Dažniausiai kaltinamas mūsų mentalitetas, esą, kaip tauta esame įpratę kentėti ir verčiau renkamės emigruoti ar keisti darbą, nei susivienyti ir kovoti už geresnes sąlygas čia ir dabar.

Tačiau ar tikrai kaltas mūsų mentalitetas? Ar nėra taip, kad mentalitetas nėra priežastis, bet pastoviai kartojamas „visuotinis melas“, kuris ir atgraso žmones nuo kolektyvinio veiksmo. Kiek kartų kalbantis su žmonėmis apie streiką ar kolektyvinį pasipriešinimą išgirsti pasiteisinimą: „aš tai už, bet daugiau niekas iš darbuotojų nesiryš“. Iš tikrųjų, daugelis iš mūsų palaikome streiką, bet aktyviai to nereiškiame, nes manome, kad visi kiti tam nepritars.

Galima ilgai filosofuoti, ieškoti kultūrinių tautos bruožų siekiant paaiškinti, kodėl Lietuvoje nevyksta streikai. Tačiau retai kada atkreipiamas dėmesys į konkrečius įstatymus, kurie stipriai riboja šią darbuotojų teisę ir suteikia priemones valstybei bei darbdaviams pažaboti streikus. Nors po nepriklausomybės atgavimo streikai ir asociacijų laisvė buvo pripažįstama kaip viena iš pagrindinių demokratinių laisvių, bet praktiškai ją įgyvendinti pagal galiojančius įstatymus yra neįmanoma.

Pirmasis kolektyvinius ginčus ir streikus apibrėžiantis įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleistas 1992 m. Šiame įstatyme suformuluotos pagrindinės nuostatos, kurios iki šiol yra praktiškai nepakitusios. Streikas apibrėžiamas kaip išskirtinai ginčas tarp darbuotojų ir darbdavių, kai šiems nepavyko susitarti pasitelkiant taikinimo komisiją, teismą ar darbo arbitražą. Pirmiausia streiką galėjo kelti tiek profesinės sąjungos, tiek laisva forma susibūrę darbuotojų kolektyvai. Bet 1994 m. ši teisė buvo apribota ir organizuoti streiką leista tik profesinėms sąjungoms.

Apie streiko rengimą įpareigota informuoti darbdavį prieš 7 dienas, o kai kurioms profesijoms, laikomoms ypač svarbiomis visuomenei, prieš 21 dieną. Teisėtam streikui rengti reikėjo ne mažiau kaip pusės įmonės darbuotojų pritarimo. Taip pat, paskelbus streiką, streiko komitetai yra įpareigoti užtikrinti minimalius visuomenės poreikius ir saugoti darbdavio turtą nuo sugadinimo. Bendrai pažvelgus, įstatymai įpareigoja streikuotojus nepažeisti darbdavio ir visuomenės teisių bei interesų.

Pirmiausia, ką riboja apibrėžimas, nurodantis, kad streikai yra išskirtinai tik „ginčas tarp darbdavio ir darbuotojų“? Streikai yra ypač veiksminga priemonė ne tik užsitikrinti didesnius atlyginimus konkrečioje įmonėje, bet ir ginti platesnes dirbančiųjų teises ar netgi pilietines demokratines laisves. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, streikai dažnai pasitelkiami kovojant prieš nepopuliarius vyriausybės įstatymus, kurie nebūtinai yra tiesiogiai susiję su atlyginimais ar darbo valandomis. Taip pat, streikai neretai tampa solidarumo išraiška, kai sukilus vienos įmonės ar pramonės šakos darbuotojams, kitos sferos darbuotojai prisijungia prie streiko, sukeldami dar didesnį spaudimą darbdaviams gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas. Visus tokius streikus lietuviški įstatymai laikytų nelegaliais ir už tai galimai būtų paskirtos nemenkos baudos. Trumpai tariant, mums draudžiama pasitelkti streiku kaip populiarią protesto formą ir ši teisė palikta tik siauriesiems individualiems ginčams spręsti.

Lietuvoje streikas laikomas lyg tam tikra nuodėmė, nuo kurios ginamasi pasitelkiant įvairiausias derybų instancijas. Šias procedūras privaloma pereiti, prieš skelbiant streiką. Be jau minėtų procedūrų kaip taikinimo komisija, trečiųjų teismas ir darbo arbitražas, 2008 m. buvo įvesta dar ir ketvirtoji forma – tarpininkas. Streikas iš tiesų yra kraštutinė priemonė, t.y., natūralu, kad pirmiausia bus deramasi su darbdaviu ir tik po to imamasi veiksmų, jeigu šis nesiteikia nusileisti. Tačiau teisinis įpareigojimas pereiti visas derybų procedūras suteikia darbdaviui ir kitoms institucijoms pakankamai laiko pasiruošti ar sutrukdyti streiką – parengti gamybinius pakitimus, rasti teisinių priekabių ar tiesiog suardyti darbuotojų pasiryžimą kovoti, atleisti aktyvistus ar kitaip sukliudyti streiko organizavimui dar prieš jam įvykstant.

Be šių būtinųjų procedūrų ir iš ankstinių įspėjimo terminų, darbdaviai visada gali kreiptis į teismą ir prašyti streiką pripažinti neteisėtu arba atidėti jį mėnesio laikotarpiui. Kad geriau suprastume, kaip smarkiai yra apriboti streikai, verta prisiminti 2000 m. vykusio Vilniaus viešojo transporto darbuotojų streiko istoriją, kuri vėliau nukeliavo iki pat Tarptautinės darbo organizacijos (TDO).

Ginčas tarp Vilniaus visuomeninio transporto darbuotojų ir Vilniaus savivaldybės (darbdavio) prasidėjo 1999 m. balandį dėl nurėžtų viršvalandžių (dėl ko sumažėjo atlyginimai) ir vėluojančių atlyginimų išmokėjimo. Profesinei sąjungai surinkus reikiamų balsų skaičių, Liepos 3 d. Vilniaus savivaldybė buvo informuota apie įspėjamuosius streikus, kurie turėjo vykti nuo 4 iki 6 val. ryto. Jeigu reikalvimai nebūtų patenkinti, tikrasis neterminuotas streikas turėjo prasidėti rugsėjo 9 d.

Kadangi streiko įstatyme yra aptakiai nurodyta, jog vykstant streikui turi būti užtikrinti minimalieji visuomenės poreikiai, tai Vilniaus savivaldybė, likus penkioms dienoms iki streiko, priėmė potvarkį, kuriame nusprendė, jog dėl minimaliųjų visuomenės poreikių užtikrinimo streiko metu turi važinėti 70 proc. normalaus transporto. Tai iš esmės streikė padarė bereikšmiu, dėl ko jis buvo atidėtas iki sausio mėnesio. Per šį laiką profesinė sąjunga bandė derėtis su savivaldybe, bet nepasiekus rezultatų ir atlyginimams toliau vėluojant, darbuotojai vėl nutarė skelbti 1 dienos streiką, kuris turėjo įvykti 2000 m. Sausio 27 d.

Tačiau sausio mėnesį likus kelioms dienoms iki streiko, savivaldybė kreipėsi į teismą, o šis nusprendė atidėti streiką 30 dienų, vadovaujantis įstatymu, leidžiančiu atidėti streiką dėl ypač svarbių priežasčių, t.y., neapibrėžiant, kokios gali būti priežastys. Ir vėl streikui neįvykus, po kelių mėnesių darbuotojai nusprendė streikuoti Gegužės 17 d.. Lygiai taip pat, prieš prasidedant streikui, teismas vėl atidėjo streiką 30 dienų. Tačiau šį kartą įpykę darbuotojai nusprendė nepaisyti streiko draudimo ir gegužės 18 d., praėjus daugiau negu metams nuo pirmojo ginčo iškėlimo, įvyko vienos dienos streikas. Tą dieną iš 500 transporto priemonių, tik du troleibusai ir keletas autobusų išvažiavo į gatves. Tą pačią dieną Vilniaus savivaldybė sutarė atnaujinti derybas ir kitą dieną viešasis transportas vėl veikė pilnu pajėgumu.

Tačiau derybos taip ir neprasidėjo, o miesto meras, streiko metu pažadėjęs atsiimti pareiškimą teismui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, to taip ir nepadarė. Kaip vėliau paaiškėjo, savivaldybė nesiteikė derėtis gera valia. Tik 2000 m. rugsėjį, profesinei sąjungai pateikus apeliaciją, teismas atmetė savivaldybės pareiškimą ir panaikino pirmesniojo teismo nuosprendį, pripažinusį, kad streikas buvo nelegalus. Jeigu šis sprendimas nebūtų buvęs pakeistas, darbuotojams ir jų profesinei sąjungai grėsė didelės baudos, žalos atlyginimas ir netgi baudžiamoji atsakomybė, kurios maksimali bausmė – kalėjimas iki 10 metų (vėliau buvo pripažinta, kad negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už streiką).

Ši byla nukeliavo iki Tarptautinės darbo organizacijos, kurioje buvo nuspręsta, jog tokie streiko apribojimai prieštarauja laisvos asociacijos ir laisvės streikuoti principams. Lietuvos vyriausybė buvo raginama peržiūrėti streiko įstatymus, bet nei 2003 m. priėmus naują Lietuvos darbo kodeksą, nei 2016 m. priėmus liberalizuotą Darbo kodeksą, esminių pakeitimų neįvyko.

Tiesa, priimant 2016 m. darbo kodeksą, streikų įstatymai liberalizuoti, bet ne darbuotojų naudai. Ankstesniame darbo kodekse lokautai buvo draudžiami, bet nuo 2016 m. šis draudimas buvo panaikintas. Lokautas – tai darbdavių priemonė nukenksminti streiką, į streikuojančiųjų vietas priimant kitus darbuotojus. Galima numanyti, kad šis įstatymas buvo įteisintas tenkinant prekybos gigantų interesus, nes būtent šiame sektoriuje, sustreikavus darbuotojams, juos būtų galima greitai ir be didelių apmokymo kaštų pakeisti laikinųjų įdarbinimo agentūrų darbuotojais.

Vilniaus transporto darbuotojų streiko istorija nėra vienintelė – panašiai, pasitelkiant teisinius apribojimus, buvo susitvarkyta ir su krizės laikotarpiu 2009 m. streikavusias Kauno troleibusų vairuotojais. Pastarųjų darbuotojų įspėjamasis streikas, trukęs dvi valandas nuo 4 iki 6 val. ryto, taip pat buvo pripažintas neteisėtu, nes streiko komitetas neužtikrino minimaliųjų visuomenės poreikių. Tai parodo, kad net ir tokie, palyginus, mažai grėsmės sukeliantys streikai, yra maksimaliai ribojami pasitelkiant teisines priemones. Ir tai yra įmonės, kuriose profesinės sąjungos yra palyginus stiprios – o ką kalbėti apie prekybos centrus, kurie nedelsiant randa priežastį atleisti darbuotojus vos tik išgirdus nepasitenkimą ar siekius organizuotis su kolegomis.

Galima retoriškai klausti – jeigu iš tikrųjų lietuviai nenori streikuoti, tai kodėl turime taip smarkiai streikus ribojančius įstatymus? Anot teisės ir sociologijos profesoriaus Charles Woolfson, Lietuvos darbuotojų pasyvumą geriau paaiškina ne mūsų mentalitetas ar iš sovietmečio kylantis priešiškumas profesinėms sąjungoms. Pasak Woolfson, „labiau tikėtinas paaiškinimas paprasčiausiai būtų tas, kad darbuotojai nemato tokių struktūrų [profesinių sąjungų] svarbos, ypač kai pastarųjų pagrindinis ginamasis vaidmuo demokratinėje civilinėje visuomenėje yra teisiškai apribotas.“ (2003).

Taigi, lietuviškas mentalitetas yra verčiau atpirkimo ožys, o ne priežastis, dėl kurios nesugebame pasipriešinti išnaudojimui ir skurdo politikai. Paradoksalu, bet tikriausiai vienintelis kelias, kuriuo galime užsitikrinti teisę į streiką, tai sulaužyti šią teisę – streikuoti nepaisant draudimų ir apribojimų. Kaip įrodė paskutinis mokytojų streikas, vos tik streikas peržengia įprastas ribas, jis įgauna didesnę politinę galią, prieš kurią nei politikai, nei vietiniai direktoriai negali pasipriešinti baksnodami į jiems patogius teisinius straipsnius. Kol tai neįvyks, bet koks darbuotojų kolektyvinis pasipriešinimas bus laikomas neteisėtu, nes streiko ir kolektyvinių ginčų įstatymai yra skirti pažaboti dirbančiųjų galią, o ne suteikti priemones užsitikrinti geresnį gyvenimą.

Kviečiame pasirašyti peticiją

#Pasirūpinkime visais: Reikalaujame žmonių poreikius kelti aukščiau pelno

Pasirašyti peticiją galite papaudę šią nuorodą: #Pasirūpinkime visais: Reikalaujame žmonių poreikius kelti aukščiau pelno.

Koronaviruso pandemija išryškino, kad mūsų ekonominė sistema nesugeba pasirūpinti daugumos gerove ir sveikata.

Šiuo metu daugelis nerimaujame dėl išgyvenimo, susiduriame su slegiančiomis įmokomis už nuomą, komunalines paslaugas ir paskolas. Darbuose daugelis patiriame išaugusį spaudimą iš darbdavių, esame verčiami savo noru išeiti iš darbo, sumažinti atlyginimus ar atidėti jų mokėjimą. Visuomenei būtinus darbus atliekantys žmonės – prekybos, aptarnavimo, logistikos ir rūpybos sektoriaus darbuotojai – turi dirbti dar labiau įtemptomis sąlygomis už tą patį minimalų atlyginimą.

Valstybės teikiama parama neapsaugo daugumos nuo skurdo. Vietoje to, kad padėtų sunkiausiai išgyvenantiems, valstybė remia kasmet milijonus pelno uždirbančias įmones. Dar labiau pyktį kelia į seimą plūstantys verslo lobistų pasiūlymai ilginti darbo dienos trukmę iki 12 valandų ir naikinti darbuotojus saugančius įstatymus.

Dėl to negalime tylėti ir kviečiame kelti daugumos poreikius atspindinčius reikalavimus. Reikalaujame išplėsti darbuotojų garantijas darbe, neturintiems pajamų be išlygų mokėti mėnesinę paramą, įšaldyti mokesčius už nuomą, komunalines paslaugas ir paskolas bankams bei smulkiesiems kreditams, užtikrinti nemokamą sveikatos apsaugą ir kitas socialines paslaugas. Reikalaujame solidarumo iš stambaus verslo – laikas grąžinti visuomenei, kuri suteikė verslui visas sąlygas uždirbti, jai priderantį atlygį.

Reikalaujame politikus rūpintis mūsų gerovės ir saugumo užtikrinimu, o ne didžiųjų kompanijų pelnais!

Kviečiame prisijunkti prie renginio feisbuke: Pasirūpinkime visais!

MES REIKALAUJAME:

1. GARANTIJŲ DIRBANTIEMS ŽMONĖMS

– Garantuoti bazines pajamas visiems be išlygų –
Neturintiems pajamų ir uždirbantiems mažiau nei minimalią algą mokėti 257 eurų išmoką kas mėnesį.

– Už svarbiausius visuomenei darbus mokėti orius atlyginimus ir užtikrinti deramas darbo sąlygas –
Karantino metu padidintos rizikos sąlygomis dirbantiems darbuotojams, kaip pvz., prekybos centruose, trumpinti darbo dieną iki 6 valandų, 30 val. per savaitę, išlaikant tą patį atlyginimą kaip ir už 40 val., o už darbą viršijantį 6 val. per dieną mokėti viršvalandžių tarifu.

– Visus vykstančius streikus laikyti teisėtais –
Pagal Darbo kodekso 50 straipsnį suteikti teisę informuoti darbdavį ir tą pačią dieną palikti darbo vietą kol nebus užtikrintos darbuotojų saugumas, teisės ir priklausantis atlyginimas.

2. UŽTIKRINTI TEISĘ Į BŪSTĄ, SVEIKATOS IR SOCIALINES PASLAUGAS

– Įšaldyti būsto nuomos, komunalinius mokesčius ir paskolų bankams bei smulkiesiems kreditams mokėjimą –
Valstybė turi užtikrinti, kad nepaisant dingusių ar sumažėjusių pajamų, žmonės turės kur gyventi, nenutrūks esminės buitinės paslaugos ir antstoliai negalės kėsintis į išgyvenimui būtiniausias lėšas ar turtą. Žmonių teisė į būstą yra aukščiau finansinių įsipareigojimų, įmonių ar privačių individų pelno.

– Reguliuoti būtiniausių prekių kainas –
Nustatyti būtiniausių maisto ir buities prekių kainų ribas užkertant kelią manipuliacijoms kainomis krizės laikotarpiu. Reikalingiausios prekės privalo būti prieinamos visiems.

– Užtikrinti nemokamas sveikatos ir rūpybos paslaugas visiems –
Atšaukti privalomojo sveikatos draudimo įmokas neturintiems darbo ir pajamų. Už mokesčių mokėtojų pinigus neberemti privačių įstaigų, darželių, mokyklų, sveikatos klinikų, o lėšas skirti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų kėlimui ir paslaugų prieinamumo plėtimui. Visiems Lietuvoje dirbantiems užsienio piliečiams išduoti leidimus gyventi Lietuvoje, suteikti visas socialines garantijas, teises į prastovų ir nedarbo išmokas, sveikatos apsaugą, nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių įšaldymą karantino laikotarpiu.

3. ATSAKOMYBĖS IŠ TURTINGIAUSIŲJŲ IR DAUGIAUSIAI PELNO UŽDIRBUSIŲ ĮMONIŲ

– Subsidijuoti tik mažus verslus –
Reikalaujame neskirti subsidijų didžiosioms verslo įmonėms, kurių mėnesinė apyvarta siekia 1 mln. eurų. Vietoje subsidijų stambiesiems verslams, reikalaujame šiuos pinigus skirti sveikatos sistemai ir žmonių socialinei gerovei krizės metu.

– Investuoti, o ne dovanoti mokesčių mokėtojų pinigus –
Jeigu stambiam verslui reikia valstybės paramos, tai ši remia ne dovanodama lėšas, o į jį investuodama. Už investicijas — t. y., už mokesčių mokėtojų pinigus, — valstybė turi gauti dalį įmonės akcijų, į kaip bet koks kitas investuotojas. Po krizės šias akcijas galima parduoti ir taip sumokėti dalį išaugusios valstybės skolos.

– Skatinti demokratišką įmonių valdymą –
Panaikinti perdėtai biurokratizuotus darbo kodekso įstatymus, ribojančius darbuotojų teisę į streikus ir kolektyvines derybas. Valstybė turi padėti darbuotojams užsitikrinti tolygesnį įmonių pajamų pasiskirstymą, mažinti atotrūkį tarp daugiausiai ir mažiausiai gaunančių darbuotojų, užtikrinti įmonių valdymo skaidrumą teikiant informaciją darbuotojams apie įmonės pelną, išmokamus dividendus akcininkams ir atlyginimų skirtumus.

Protestuojantys darbuotojai iš Turkijos – pavargę dėl nežinios ir be geriamojo vandens

Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadioną statantiems darbuotojams iš Turkijos, kurie jau 9 mėnesius negauna pažadėtų atlyginimų – sunkios dienos: pervargę nuo nežinios ir psichologiškai palūžę būdami toli nuo  šeimų, nors ir maitinami (tiesa, pagrasinant, kad maitinimas bus nutrauktas), tačiau neturintys pajamų nusipirkti net geriamam vandeniui. Juos įdarbinusi Turkijos bendrovės „Kayi construction“ Lietuvos filialo įmonė, kuri darbus vykdo Kauno miesto savivaldybės užsakymu, kiekvienam iš 52-jų darbuotojų skolinga nuo 7 iki 12 tūkst. eurų.

Šiems darbuotojams atstovaujanti Gegužės 1-osios profesinė sąjunga šį šeštadienį, sausio 11 d., rengia solidarumo protestą. Akcija prasidės 13 val. prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo sporto gatvėje, o  po to kolona pajudės link Kauno miesto savivaldybės.

Dar praeitos savaitės pabaigoje įmonės atstovams buvo pranešta, kad darbuotojai yra pasirengę derėtis ir, sutarus dėl atlyginimų išmokėjimo, nedelsiant pradėtų darbus. Tačiau iki šiol įmonės atstovai vengia bendrauti su profesine sąjunga. Šį antradienį, pas darbuotojus atvykus Turkijos konsului, buvo paskambinta kompanijos atstovams Turkijoje. Vienas iš darbuotojų, Halil Ibrahim Bengül sako, kad darbdavys deda visas pastangas tik tam, kad įkalbėtų darbuotojus grįžti į tėvynę, kur neva ir bus sprendžiamas šis ginčas: „skambučio metu įmonės atstovas mums siūlė grįžti į Turkiją, kurioje pažadėjo nedelsiant sumokėti 400 eurų, o kitą sumą išmokėti vėliau. Tai yra pasityčiojimas iš mūsų – mes dirbome kiekvieną dieną po 14 valandų ir už šį darbą mums siūlo tik 400 eurų!? Jis žino, kad mes ir mūsų šeimos nebeturime už ką gyventi ir dėl to bando sugundyti tokiais nieko nereiškiančiais pažadais“.

Kompanijos atstovai tikina, kad darbuotojai neturi pagrindo reikšti pretenzijų Lietuvoje. Tačiau profsąjungos atstovai tvirtina, jog tai tik darbdavių išsisukinėjimas: visi pažeidimai yra įvykdyti dirbant Lietuvoje ir už juos turi atsakyti kompanija, kuri ir įdarbino šiuos darbuotojus Lietuvoje, o ne Turkijoje – teigia darbuotojos atstovaujančios profesinės sąjungos pirmininkas, Jurgis Valiukevičius.

Turkijos darbuotojų streiką ir solidarumo akciją palaiko ir remia Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), kurios viena didžiausių narių – Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija – teikia visokeriopą pagalbą apgautiems darbuotojams. Taip pat rengiamas kreipimasis į tarptautines organizacijas.

LPSK pirmininkė Inga Ruginienė, kuri neseniai yra išrinkta Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos Paneuropinės regioninės tarybos (ITUC-PERC) viceprezidente, sako, jog LPSK artimiausiu  metu informuos savo partneres visame Europos žemyne apie tokį Turkijos bendrovės „Kayi construction“ elgesį su darbuotojais bei neatsakingą Kauno miesto savivaldybės požiūrį į visa tai. „Yra mažų mažiausiai nedovanotina, kai visos visuomenės pinigai keliauja abejotinos reputacijos įmonėms, o valstybės institucijoms ir savivaldybei, atrodo, dėl to nei šilta, nei šalta.  Kreipėmės į miesto merą Visvaldą Matijošaitį prašydami, kad prisiimtų atsakomybę už tai, jog savivaldybės pasirinkta įmonė užtikrintų paslaugą teikiančių darbuotojų garantijas ir saugumą, o milijoninės valstybės lėšos būtų naudojamos sąžiningai ir skaidriai, tačiau reakcijos praktiškai jokios“, – komentuoja I. Ruginienė.

Prieš savaitę tyrimą bendrovėje pradėjo Valstybinė darbo inspekcija (VDI), tačiau dar jokios informacijos apie jo detales nėra. Tai pat Seimo narys Tomas Tomilinas šios savaitės pradžioje kreipėsi į Teisingumo, Socialinės apsaugos ir darbo reikalų bei Užsienio ministerijas, kad šios ištirtų situaciją iš teisinės pusės.

Anot solidarumo akciją organizuojančios ir darbuotojus atstovaujančios „Gegužės 1-osios” profesinės sąjungos atstovo Jurgio Valiukevičiaus, šis protestas skirtas ne tik palaikyti streikuojančius darbuotojus, bet ir paskatinti valstybės institucijas ir miesto savivaldybę imtis priemonių, kad visuomeninės lėšos nebūtų leidžiamos kompanijoms, kurios nesilaiko jokių darbuotojų teisių: „Norėtume, kad savivaldybė pasiaiškintų, kodėl mūsų visų pinigai nukeliavo kompanijai ir nepasiekė tų žmonių, kurie iš tikrųjų stato stadioną. Iki šiol savivaldybė kratėsi atsakomybės, bet manom, kad ji turėtų aktyviai padėti darbuotojams atgauti savo pinigus. Mes esam tikri, kad Lietuvoje egzistuoja ir daugiau panašių atvejų, tik kol darbuotojai neprotestuoja, tol niekam neįdomu.“

Apie „Kayi construction“ darbuotojų streiką Kaune jau rašė ir Turkijos žiniasklaida. Šios kompanijos darbuotojai taip pat streikuoja Alžyre, kur apie 150 darbuotojų reikalauja atlyginimų. Ši Turkijos kompanija stato stadionus, prekybos centrus, industrinius kompleksus ir kitus stambius objektus Turkijoje, Rusijoje, Kazakstane ir Irake.

G1PS palaiko studentus ir dėstytojus

Ilgą laiką Lietuvos ekonominė politika formuojama pagal paprastą logiką: investuojama į tai, kas „kuria pelną” ir taupoma ten, „kas yra nuostolinga“. Dėl to pirmiausia dėmesys yra sutelktas į verslo sąlygų gerinimą, o kokybiškas švietimas, sveikatos apsauga bei kitos visuomenei gyvybiškai svarbios sferos yra nuolatos pamirštamos – iš jų nei pelno bus, nei BVP pakels. Į jas investuoti – lyg „į balą pinigus išmesti“.

Vietoj atitinkamo finansavimo politikai dažniausiai ragina „ieškoti lėšų viduje“ ir „efektyvizuoti“ valstybinių įstaigų darbą. Pagal šią logiką buvo reformuojami universitetai, mokyklos ir darželiai, kitos viešosios paslaugos, bet vietoj kokybiškesnių paslaugų ir geresnių darbo sąlygų, tai atnešė tik dar didesnę biurokratiją, pasireiškiančią nesibaigiančiais projektų rašymais, ataskaitomis ir papildomu popierizmu. Tokių reformų rezultatas – dar didesnė darbuotojų laiko dalis skiriama beprasmiui darbui už tą patį varganą atlyginimą.

Šią savaitę dėstytojai ir studentai pradeda protesto akcijas reikalaudami didinti dėstytojų atlyginimus, skirti daugiau lėšų švietimui. Prie šio protesto tikriausiai pirmą kartą jungiasi ir studentų atstovybės – jos prisiminė, kad valstybės teikiama socialinė parama studentams tolygi „Čili“ picos nuolaidų kuponams. Šios akcijos padeda išjudinti ir iškelti į viešąją erdvę ilgą laiką pamirštas temas.

Mes, kaip profesinė sąjunga, kurios nemaža dalis narių studijuoja arba dėsto universitetuose, remiam bei prisidedam prie šių protestų. Tikimės, kad tai leis išsikovoti kokybiškas darbo vietas švietimo srityje dirbantiems žmonėms, o studentams – kokybišką švietimą ir socialinę apsaugą. Mes nusipelnėm deramos socialinės apsaugos visais atvejais, o ne tik tada, kai būnam naudingi verslui.

Jei nebus sulaukta atitinkamo dėmesio ir reakcijos iš vyriausybės, mes palaikytume tolimesnius protestus ir universiteto bendruomenės streiko organizavimą. O šiandien kviečiame palaikyti protestus ir dalinamės šios savaitės renginiais:

• Lapkričio 26 d., antradienį, 18.30 val. VU TSPMI vyks susitikimas su Švietimo, mokslo ir sporto ministru A. Monkevičiumi: https://www.facebook.com/events/481598029116135/
• Lapkričio 27 d., trečiadienį, 12.30 val. prie Vyriausybės, V. Kudirkos aikštėje, planuojama Vilniaus universiteto socialinė akcija-demonstracija „Diplomas už Ačių“: https://www.facebook.com/events/2593904760842333/
• Lapkričio 27 d., trečiadienį, 14.30 val. dėstytojų ir mokslininkų judėjimas Paskutinis prioritetas organizuoja akciją „Nunešk Seimo nariui savo straipsnį“: https://www.facebook.com/events/2593904760842333/
• Lapkričio 28 d., ketvirtadienį, 08.30–10.30 val. LLTI darbuotojų profesinė sąjunga jungiasi prie vyksiančio Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga mokytojų įspėjamojo streiko: https://www.facebook.com/events/576156873136981/