Kodėl turime dirbti vis ilgiau? Trumpai apie tai, kaip keitėsi darbo laiko normos per pastaruosius 30 metų.

Šį ketvirtadienį, balandžio 23 d., seimas pritarė liberalų inicijuotoms Darbo kodekso pataisoms, kurios ištęstų suminės darbo laiko apskaitos periodą iki penkių mėnesių ir leistų mažų įmonių vadovams vienašališkai įvesti suminę darbo laiko apskaitą. Taip pat siūlyta įvesti nulinę darbo laiko sutartį, bet kol kas šis pasiūlymas buvo nediskutuojamas.

Jeigu šie įstatymai bus priimti, jie leistų darbdaviams lengviau išnaudoti darbuotojus nemokant jiems už viršvalandžius. Šiuo metu valstybė skiria paramą verslui suteikdama lengvatines pąskolas ir apmokėdama didžiąją dalį atlyginimų bei kitus kaštus, tačiau verslas siekia dar labiau išnaudoti krizinę situaciją sumažinant darbuotojų atlyginimus.

Trumpam atsitraukime nuo šiandienos aktualijų ir pažvelkime, kaip keitėsi darbo laiko normų, viršvalandžių ir darbo laiko apskaitos įstatymai nuo nepriklausomybė pradžios. Bendra tendencija tokia, kad darbo laikas tendencingai ilgėjo mažinant viršvalandžių apribojimus ir darbdaviams suteikiant daugiau svertų išnaudoti darbuotojus nepaisant žmogiškųjų poreikių.

Iki pat 2002 m. galiojusiame receptuotame „tarybiniame“ kodekse buvo nurodyta, jog suminė darbo laiko apskaita gali būti įvesta tik su profesinės sąjungos leidimu įmonėse, kuriose negalima taikyti įprasto savaitinio grafiko. Tačiau nurodyta, kad darbo laikas negali viršyti dienos ir savaitės normų per apskaitinį laikotarpį. Viršvalandžiai buvo neleidžiami, nebent susidarė būtina situacija. Visais atvejais viršvalandžius turi patvirtinti profesinė sąjunga, o bendrai, viršvalandžiai negali viršyti keturių valandų per dvi dienas ir 120 val. per metus. Nepertraukiamas poilsis turi trukti ne mažiau nei 42 val. per savaitę.

2003 m., ruošiantis prisijungimui prie Europos Sąjungos, buvo priimtas naujas Darbo kodeksas. Jau tuo metu liberalų partija siūlė drąstiškai liberalizuoti darbo santykius, bet tą kartą kodeksas priimtas gana palankus darbuotojams, suteikiant, palyginus, nemažai teisinių garantijų dėl išeitinių išmokų ir atleidimo.

Tačiau darbo laiko normos buvo liberalizuotos. Suminės darbo laiko apskaitos periodas numatytas keturiems mėnesiams. Darbuotojų, dirbančių pagal suminę darbo laiką, darbo laikas per dieną negalėjo trukti ilgiau nei 12 val. Panaikintas apribojimas skirti viršvalandžius tik su profesinės sąjungos leidimu – nuo šiol tam reikėjo tik darbuotojo raštiško sutikimo. Viršvalandžių normos išlaikytos tos pačios kaip ir „tarybiniame“ kodekse. Taip pat, susiaurinta nuostata, įpareigojanti sutrumpinti darbo laiką viena valandą dirbantiems naktį – šis įstatymas tapo negaliojantis priimtiems dirbti naktį ir dirbantiems nepertraukiamoje gamyboje. Nepertraukiamas poilsis per savaitę buvo sutrumpintas 7 valandomis iki 35 val. per savaitę.

Tačiau tikroji “revoliucija” darbo laiko apskaitoje buvo įgyvendinta priėmus dabartinį, liberalizuotą Darbo kodeksą. Nors įprasta darbo laiko norma per visą Lietuvos nepriklausomybės laiką išliko tokia pati – 40 val per savaitę – tačiau atsirado daugiau galimybių darbdaviams ištęsti šį laiką. Dabartiniame kodekse, absoliuti maksimali darbo laiko trukmė per savaitę ištęsta 12 valandų daugiau, iki 60 val. – tokį darbo laiką galima turėti dirbant pagrindinį darbą ir sudarant dar papildomą sutartį su darbdaviu dėl papildomo darbo.

Kadras iš protesto prieš naująjį darbo kodeksą 2016 m.

Skaičiuojant darbo laiką be viršvalandžių, dabar leidžiama dirbti 8 valandomis ilgiau, t.y., 48 val. per savaitę (toks darbo laikas dažniausiai taikomas kasininkėms, kurios dirba po 12 val. per dieną). Prie šio darbo laiko galima pridėti dar 4 val. viršvalandžių – skaičiuojant su jais, darbo savaitės trukmė išsitęsia iki 52 val. Skaičiuojant pagal suminę darbo laiką, darbdaviams leidžiama mokėti už viršvalandžius kas tris mėnesius. Nors reikia pastebėti, jog dažniausiai grafikai sudėliojami taip, kad net ir dirbant po dvylika valandų per dieną, viršvalandžiai nesusidaro.

Viršvalandžių leidžiama norma atitinkamai išsiplėtė. Dabar viršvalandžiai ribojami ne dviejų dienų laike, o savaitės, per kurią galima dirbti 8 papildomas valandas, o su papildomu darbuotoju sutikimu – net 12 val. per savaitę. Bendra viršvalandžių trukmė per metus taip pat išaugo – viršvalandžiai gali sudaryti ne daugiau nei 180 val. per metus, taigi, 60 val. daugiau nei anksčiau.

Taigi, tendencija tokia, kad iš darbuotojų yra reikalaujama vis ilgiau dirbi. Verslo atstovai ir verslo interesams tarnaujantys politikai dažniausiai tokį augantį išnaudojimą bando pateisinti, kad taip žmonėms leidžiama daugiau užsidirbti. Tačiau šie teiginiai visados remiasi į prielaidą, kad mes esame pasiryžę arti kaip arkliai vardan galėjimo daugiau nusipirkti – turėti kelis namus, naujausias mašinas, telefonus ir t.t. Net nekalbant apie tai, kokią didelę žalą toks vartotojiškumo skatinimas turi gamtai, verta abejoti, jog visų troškimai sutelkti į pinigus – galbūt iš tikrųjų ko daugeliui žmonių trūksta, tai ne milijonų sąskaitose, o daugiau laisvo laiko rūpintis savimi ir artimaisiais?

Tačiau ir žvelgiant ekonomiškai, net jei trumpuoju periodu darbo laiko ištęsimas suteikia daugiau galimybių užsidirbti individualiai, bet ilgainiui, tai reiškia bendrą darbo kainos mažėjimą ir prastesnes gyvenimo sąlygas. Ilgos įtempto darbo valandos didina susižalojimo riziką ir neapdairumą darbe, o ilguoju laikotarpiu, tai smarkiai atsiliepia sveikatai (o šią naštą vėliau turi apmokėti valstybė). Taigi, tokios liberalizuotos darbo laiko nuostatos tenkina ne darbuotojų, o verslo poreikius – būtent verslui yra naudinga išspausti kuo daugiau darbo laiko iš darbuotojų, nes taip vienas žmogus atidirba už du ir tai leidžia sutaupyti darbuotojų sąskaita bei didinti įmonės pelną.

Jeigu galėtume pasirinkti, įdomu, ką rinktumėtės jūs – ar padvigubintą atlyginimą už tas pačias darbo valandas ar dvigubai sutrumpintą darbo laiką už tą patį atlyginimą?

Savo ruožtu, mes siūlome tokias įstatymų pataisas teikiantiems politikams pirmiausia patiems išbandyti tokį darbo pobūdį. Konservatoriams ir liberalams, balsavusiems už šias įstatymų pataisas, reikėtų bent vieną mėnesį padirbėti prekybos centrų kasoje po dvylika valandų į dieną. Akivaizdu, kad šie politikai nesuvokia, kaip sunkiai dirba didžioji dalis darbuotojų Lietuvoje.