fbpx

istorija

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.

Monumentas diktatoriui: dvejopi standartai ir karpomi naratyvai

Monumentas diktatoriui: dvejopi standartai ir karpomi naratyvai

Kai kurie rinkimai praeina tyliai. 2019 metų pabaigoje Vyriausybė atgaivino kalbas apie paminklo prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje poreikį, o šių metų rugsėjį be didelių kalbų pristatyti projektai, dalyvaujantys konkurse. Jie nesulaukė didesnio visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio ir netgi paskelbus nugalėtoją: nuskambėjo vos keli kuklūs nusistebėjimai, kad skulptūra neestetiška. Taip nebylomis atiduodamas viešųjų erdvių ir atminties politikos formavimas į Vyriausybės rankas.

Kultūros istorikė V. Davoliūtė: tremtys buvo sulietuvintos ir „sukatalikintos“

Kultūros istorikė V. Davoliūtė: tremtys buvo sulietuvintos ir „sukatalikintos“

„Daug kas yra girdėję mokykliniuose vadovėliuose cituojamos tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės istoriją. Bet mažai kam žinoma, kad tremtyje ji susipažino su žydaite Liuba Segal. Ten paauglės merginos tapo geromis draugėmis. D. Grinkevičiūtės istorija tapo vadovėline, L. Segal Lietuvoje beveik nežinoma. Šis pavyzdys parodo, kad Lietuvos žydų tremčių istorija dar yra iš esmės nepapasakota.“

Lietuviški feminizmai ieško savo istorijos

Lietuviški feminizmai ieško savo istorijos

Šiemet, deja, nepavyko dalyvauti Nacionalinės emancipacijos dienoje (NED), vykusioje, kaip ir kasmet, vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje. Prieš trejus metus pirmą kartą suorganizuotas renginys (tuomet teko garbė prisidėti prie iniciatyvinės grupės, o praėjusiais metais – skaityti pranešimą) siekia atkreipti dėmesį į moterų ištrynimą iš viešosios erdvės, jų nustūmimą į Lietuvos valstybingumo projekto paraštes. Šiemet renginys orientavosi į protestų kultūros apžvalgą, apimdamas ne tik moterų, bet ir kitų marginalizuotų grupių problemas, išsamiau analizavo motinystės reprezentaciją bei diskutavo apie „lietuviškus feminizmus“.

„Inkaro“ darbuotojų streikas: nešventiškos nepriklausomybės istorijos

„Inkaro“ darbuotojų streikas: nešventiškos nepriklausomybės istorijos

Dažnai Lietuvos istorija yra pasakojama kaip priešprieša tarp sovietmečio ir nepriklausomos, laisvos Lietuvos. Visa, kas progresyvu ir teigiama, atsiranda nepriklausomoje Lietuvoje. Visa, kas blogai, – kančia, skurdas ir nelaisvė, yra pilka sovietmečio praeitis. Ši praeitis nenutrūko atkūrus nepriklausomybę. Šių dienų socialinė nelygybė, politinis pasyvumas taip pat aiškinami kaip sovietinės santvarkos, ekonomikos ir kultūros palikimas. Kaip sakoma, „jei ne sovietmetis, mes gyventume kaip Švedijoje“. Bet gal pateikiant tokį vadovėlinį istorijos pasakojimą ir suverčiant visą kaltę buvusiai ir jau neegzistuojančiai santvarkai, tik išsisukama nuo klausimų apie šiandieninių problemų šaknis?