Posted on Streikuoti nedrįstame ar negalime? Trumpa streiko istorija Lietuvoje komentarų: 0

Streikuoti nedrįstame ar negalime? Trumpa streiko istorija Lietuvoje

Įprasta teigti, jog lietuviai nenoriai gina savo teises. Dažniausiai kaltinamas mūsų mentalitetas, esą, kaip tauta esame įpratę kentėti ir verčiau renkamės emigruoti ar keisti darbą, nei susivienyti ir kovoti už geresnes sąlygas čia ir dabar.

Tačiau ar tikrai kaltas mūsų mentalitetas? Ar nėra taip, kad mentalitetas nėra priežastis, bet pastoviai kartojamas „visuotinis melas“, kuris ir atgraso žmones nuo kolektyvinio veiksmo. Kiek kartų kalbantis su žmonėmis apie streiką ar kolektyvinį pasipriešinimą išgirsti pasiteisinimą: „aš tai už, bet daugiau niekas iš darbuotojų nesiryš“. Iš tikrųjų, daugelis iš mūsų palaikome streiką, bet aktyviai to nereiškiame, nes manome, kad visi kiti tam nepritars.

Galima ilgai filosofuoti, ieškoti kultūrinių tautos bruožų siekiant paaiškinti, kodėl Lietuvoje nevyksta streikai. Tačiau retai kada atkreipiamas dėmesys į konkrečius įstatymus, kurie stipriai riboja šią darbuotojų teisę ir suteikia priemones valstybei bei darbdaviams pažaboti streikus. Nors po nepriklausomybės atgavimo streikai ir asociacijų laisvė buvo pripažįstama kaip viena iš pagrindinių demokratinių laisvių, bet praktiškai ją įgyvendinti pagal galiojančius įstatymus yra neįmanoma.

Pirmasis kolektyvinius ginčus ir streikus apibrėžiantis įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleistas 1992 m. Šiame įstatyme suformuluotos pagrindinės nuostatos, kurios iki šiol yra praktiškai nepakitusios. Streikas apibrėžiamas kaip išskirtinai ginčas tarp darbuotojų ir darbdavių, kai šiems nepavyko susitarti pasitelkiant taikinimo komisiją, teismą ar darbo arbitražą. Pirmiausia streiką galėjo kelti tiek profesinės sąjungos, tiek laisva forma susibūrę darbuotojų kolektyvai. Bet 1994 m. ši teisė buvo apribota ir organizuoti streiką leista tik profesinėms sąjungoms.

Apie streiko rengimą įpareigota informuoti darbdavį prieš 7 dienas, o kai kurioms profesijoms, laikomoms ypač svarbiomis visuomenei, prieš 21 dieną. Teisėtam streikui rengti reikėjo ne mažiau kaip pusės įmonės darbuotojų pritarimo. Taip pat, paskelbus streiką, streiko komitetai yra įpareigoti užtikrinti minimalius visuomenės poreikius ir saugoti darbdavio turtą nuo sugadinimo. Bendrai pažvelgus, įstatymai įpareigoja streikuotojus nepažeisti darbdavio ir visuomenės teisių bei interesų.

Pirmiausia, ką riboja apibrėžimas, nurodantis, kad streikai yra išskirtinai tik „ginčas tarp darbdavio ir darbuotojų“? Streikai yra ypač veiksminga priemonė ne tik užsitikrinti didesnius atlyginimus konkrečioje įmonėje, bet ir ginti platesnes dirbančiųjų teises ar netgi pilietines demokratines laisves. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, streikai dažnai pasitelkiami kovojant prieš nepopuliarius vyriausybės įstatymus, kurie nebūtinai yra tiesiogiai susiję su atlyginimais ar darbo valandomis. Taip pat, streikai neretai tampa solidarumo išraiška, kai sukilus vienos įmonės ar pramonės šakos darbuotojams, kitos sferos darbuotojai prisijungia prie streiko, sukeldami dar didesnį spaudimą darbdaviams gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas. Visus tokius streikus lietuviški įstatymai laikytų nelegaliais ir už tai galimai būtų paskirtos nemenkos baudos. Trumpai tariant, mums draudžiama pasitelkti streiku kaip populiarią protesto formą ir ši teisė palikta tik siauriesiems individualiems ginčams spręsti.

Lietuvoje streikas laikomas lyg tam tikra nuodėmė, nuo kurios ginamasi pasitelkiant įvairiausias derybų instancijas. Šias procedūras privaloma pereiti, prieš skelbiant streiką. Be jau minėtų procedūrų kaip taikinimo komisija, trečiųjų teismas ir darbo arbitražas, 2008 m. buvo įvesta dar ir ketvirtoji forma – tarpininkas. Streikas iš tiesų yra kraštutinė priemonė, t.y., natūralu, kad pirmiausia bus deramasi su darbdaviu ir tik po to imamasi veiksmų, jeigu šis nesiteikia nusileisti. Tačiau teisinis įpareigojimas pereiti visas derybų procedūras suteikia darbdaviui ir kitoms institucijoms pakankamai laiko pasiruošti ar sutrukdyti streiką – parengti gamybinius pakitimus, rasti teisinių priekabių ar tiesiog suardyti darbuotojų pasiryžimą kovoti, atleisti aktyvistus ar kitaip sukliudyti streiko organizavimui dar prieš jam įvykstant.

Be šių būtinųjų procedūrų ir iš ankstinių įspėjimo terminų, darbdaviai visada gali kreiptis į teismą ir prašyti streiką pripažinti neteisėtu arba atidėti jį mėnesio laikotarpiui. Kad geriau suprastume, kaip smarkiai yra apriboti streikai, verta prisiminti 2000 m. vykusio Vilniaus viešojo transporto darbuotojų streiko istoriją, kuri vėliau nukeliavo iki pat Tarptautinės darbo organizacijos (TDO).

Ginčas tarp Vilniaus visuomeninio transporto darbuotojų ir Vilniaus savivaldybės (darbdavio) prasidėjo 1999 m. balandį dėl nurėžtų viršvalandžių (dėl ko sumažėjo atlyginimai) ir vėluojančių atlyginimų išmokėjimo. Profesinei sąjungai surinkus reikiamų balsų skaičių, Liepos 3 d. Vilniaus savivaldybė buvo informuota apie įspėjamuosius streikus, kurie turėjo vykti nuo 4 iki 6 val. ryto. Jeigu reikalvimai nebūtų patenkinti, tikrasis neterminuotas streikas turėjo prasidėti rugsėjo 9 d.

Kadangi streiko įstatyme yra aptakiai nurodyta, jog vykstant streikui turi būti užtikrinti minimalieji visuomenės poreikiai, tai Vilniaus savivaldybė, likus penkioms dienoms iki streiko, priėmė potvarkį, kuriame nusprendė, jog dėl minimaliųjų visuomenės poreikių užtikrinimo streiko metu turi važinėti 70 proc. normalaus transporto. Tai iš esmės streikė padarė bereikšmiu, dėl ko jis buvo atidėtas iki sausio mėnesio. Per šį laiką profesinė sąjunga bandė derėtis su savivaldybe, bet nepasiekus rezultatų ir atlyginimams toliau vėluojant, darbuotojai vėl nutarė skelbti 1 dienos streiką, kuris turėjo įvykti 2000 m. Sausio 27 d.

Tačiau sausio mėnesį likus kelioms dienoms iki streiko, savivaldybė kreipėsi į teismą, o šis nusprendė atidėti streiką 30 dienų, vadovaujantis įstatymu, leidžiančiu atidėti streiką dėl ypač svarbių priežasčių, t.y., neapibrėžiant, kokios gali būti priežastys. Ir vėl streikui neįvykus, po kelių mėnesių darbuotojai nusprendė streikuoti Gegužės 17 d.. Lygiai taip pat, prieš prasidedant streikui, teismas vėl atidėjo streiką 30 dienų. Tačiau šį kartą įpykę darbuotojai nusprendė nepaisyti streiko draudimo ir gegužės 18 d., praėjus daugiau negu metams nuo pirmojo ginčo iškėlimo, įvyko vienos dienos streikas. Tą dieną iš 500 transporto priemonių, tik du troleibusai ir keletas autobusų išvažiavo į gatves. Tą pačią dieną Vilniaus savivaldybė sutarė atnaujinti derybas ir kitą dieną viešasis transportas vėl veikė pilnu pajėgumu.

Tačiau derybos taip ir neprasidėjo, o miesto meras, streiko metu pažadėjęs atsiimti pareiškimą teismui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, to taip ir nepadarė. Kaip vėliau paaiškėjo, savivaldybė nesiteikė derėtis gera valia. Tik 2000 m. rugsėjį, profesinei sąjungai pateikus apeliaciją, teismas atmetė savivaldybės pareiškimą ir panaikino pirmesniojo teismo nuosprendį, pripažinusį, kad streikas buvo nelegalus. Jeigu šis sprendimas nebūtų buvęs pakeistas, darbuotojams ir jų profesinei sąjungai grėsė didelės baudos, žalos atlyginimas ir netgi baudžiamoji atsakomybė, kurios maksimali bausmė – kalėjimas iki 10 metų (vėliau buvo pripažinta, kad negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už streiką).

Ši byla nukeliavo iki Tarptautinės darbo organizacijos, kurioje buvo nuspręsta, jog tokie streiko apribojimai prieštarauja laisvos asociacijos ir laisvės streikuoti principams. Lietuvos vyriausybė buvo raginama peržiūrėti streiko įstatymus, bet nei 2003 m. priėmus naują Lietuvos darbo kodeksą, nei 2016 m. priėmus liberalizuotą Darbo kodeksą, esminių pakeitimų neįvyko.

Tiesa, priimant 2016 m. darbo kodeksą, streikų įstatymai liberalizuoti, bet ne darbuotojų naudai. Ankstesniame darbo kodekse lokautai buvo draudžiami, bet nuo 2016 m. šis draudimas buvo panaikintas. Lokautas – tai darbdavių priemonė nukenksminti streiką, į streikuojančiųjų vietas priimant kitus darbuotojus. Galima numanyti, kad šis įstatymas buvo įteisintas tenkinant prekybos gigantų interesus, nes būtent šiame sektoriuje, sustreikavus darbuotojams, juos būtų galima greitai ir be didelių apmokymo kaštų pakeisti laikinųjų įdarbinimo agentūrų darbuotojais.

Vilniaus transporto darbuotojų streiko istorija nėra vienintelė – panašiai, pasitelkiant teisinius apribojimus, buvo susitvarkyta ir su krizės laikotarpiu 2009 m. streikavusias Kauno troleibusų vairuotojais. Pastarųjų darbuotojų įspėjamasis streikas, trukęs dvi valandas nuo 4 iki 6 val. ryto, taip pat buvo pripažintas neteisėtu, nes streiko komitetas neužtikrino minimaliųjų visuomenės poreikių. Tai parodo, kad net ir tokie, palyginus, mažai grėsmės sukeliantys streikai, yra maksimaliai ribojami pasitelkiant teisines priemones. Ir tai yra įmonės, kuriose profesinės sąjungos yra palyginus stiprios – o ką kalbėti apie prekybos centrus, kurie nedelsiant randa priežastį atleisti darbuotojus vos tik išgirdus nepasitenkimą ar siekius organizuotis su kolegomis.

Galima retoriškai klausti – jeigu iš tikrųjų lietuviai nenori streikuoti, tai kodėl turime taip smarkiai streikus ribojančius įstatymus? Anot teisės ir sociologijos profesoriaus Charles Woolfson, Lietuvos darbuotojų pasyvumą geriau paaiškina ne mūsų mentalitetas ar iš sovietmečio kylantis priešiškumas profesinėms sąjungoms. Pasak Woolfson, „labiau tikėtinas paaiškinimas paprasčiausiai būtų tas, kad darbuotojai nemato tokių struktūrų [profesinių sąjungų] svarbos, ypač kai pastarųjų pagrindinis ginamasis vaidmuo demokratinėje civilinėje visuomenėje yra teisiškai apribotas.“ (2003).

Taigi, lietuviškas mentalitetas yra verčiau atpirkimo ožys, o ne priežastis, dėl kurios nesugebame pasipriešinti išnaudojimui ir skurdo politikai. Paradoksalu, bet tikriausiai vienintelis kelias, kuriuo galime užsitikrinti teisę į streiką, tai sulaužyti šią teisę – streikuoti nepaisant draudimų ir apribojimų. Kaip įrodė paskutinis mokytojų streikas, vos tik streikas peržengia įprastas ribas, jis įgauna didesnę politinę galią, prieš kurią nei politikai, nei vietiniai direktoriai negali pasipriešinti baksnodami į jiems patogius teisinius straipsnius. Kol tai neįvyks, bet koks darbuotojų kolektyvinis pasipriešinimas bus laikomas neteisėtu, nes streiko ir kolektyvinių ginčų įstatymai yra skirti pažaboti dirbančiųjų galią, o ne suteikti priemones užsitikrinti geresnį gyvenimą.

Posted on Kodėl turime dirbti vis ilgiau? Trumpai apie tai, kaip keitėsi darbo laiko normos per pastaruosius 30 metų. komentarų: 0

Kodėl turime dirbti vis ilgiau? Trumpai apie tai, kaip keitėsi darbo laiko normos per pastaruosius 30 metų.

Šį ketvirtadienį, balandžio 23 d., seimas pritarė liberalų inicijuotoms Darbo kodekso pataisoms, kurios ištęstų suminės darbo laiko apskaitos periodą iki penkių mėnesių ir leistų mažų įmonių vadovams vienašališkai įvesti suminę darbo laiko apskaitą. Taip pat siūlyta įvesti nulinę darbo laiko sutartį, bet kol kas šis pasiūlymas buvo nediskutuojamas.

Jeigu šie įstatymai bus priimti, jie leistų darbdaviams lengviau išnaudoti darbuotojus nemokant jiems už viršvalandžius. Šiuo metu valstybė skiria paramą verslui suteikdama lengvatines pąskolas ir apmokėdama didžiąją dalį atlyginimų bei kitus kaštus, tačiau verslas siekia dar labiau išnaudoti krizinę situaciją sumažinant darbuotojų atlyginimus.

Trumpam atsitraukime nuo šiandienos aktualijų ir pažvelkime, kaip keitėsi darbo laiko normų, viršvalandžių ir darbo laiko apskaitos įstatymai nuo nepriklausomybė pradžios. Bendra tendencija tokia, kad darbo laikas tendencingai ilgėjo mažinant viršvalandžių apribojimus ir darbdaviams suteikiant daugiau svertų išnaudoti darbuotojus nepaisant žmogiškųjų poreikių.

Iki pat 2002 m. galiojusiame receptuotame „tarybiniame“ kodekse buvo nurodyta, jog suminė darbo laiko apskaita gali būti įvesta tik su profesinės sąjungos leidimu įmonėse, kuriose negalima taikyti įprasto savaitinio grafiko. Tačiau nurodyta, kad darbo laikas negali viršyti dienos ir savaitės normų per apskaitinį laikotarpį. Viršvalandžiai buvo neleidžiami, nebent susidarė būtina situacija. Visais atvejais viršvalandžius turi patvirtinti profesinė sąjunga, o bendrai, viršvalandžiai negali viršyti keturių valandų per dvi dienas ir 120 val. per metus. Nepertraukiamas poilsis turi trukti ne mažiau nei 42 val. per savaitę.

2003 m., ruošiantis prisijungimui prie Europos Sąjungos, buvo priimtas naujas Darbo kodeksas. Jau tuo metu liberalų partija siūlė drąstiškai liberalizuoti darbo santykius, bet tą kartą kodeksas priimtas gana palankus darbuotojams, suteikiant, palyginus, nemažai teisinių garantijų dėl išeitinių išmokų ir atleidimo.

Tačiau darbo laiko normos buvo liberalizuotos. Suminės darbo laiko apskaitos periodas numatytas keturiems mėnesiams. Darbuotojų, dirbančių pagal suminę darbo laiką, darbo laikas per dieną negalėjo trukti ilgiau nei 12 val. Panaikintas apribojimas skirti viršvalandžius tik su profesinės sąjungos leidimu – nuo šiol tam reikėjo tik darbuotojo raštiško sutikimo. Viršvalandžių normos išlaikytos tos pačios kaip ir „tarybiniame“ kodekse. Taip pat, susiaurinta nuostata, įpareigojanti sutrumpinti darbo laiką viena valandą dirbantiems naktį – šis įstatymas tapo negaliojantis priimtiems dirbti naktį ir dirbantiems nepertraukiamoje gamyboje. Nepertraukiamas poilsis per savaitę buvo sutrumpintas 7 valandomis iki 35 val. per savaitę.

Tačiau tikroji “revoliucija” darbo laiko apskaitoje buvo įgyvendinta priėmus dabartinį, liberalizuotą Darbo kodeksą. Nors įprasta darbo laiko norma per visą Lietuvos nepriklausomybės laiką išliko tokia pati – 40 val per savaitę – tačiau atsirado daugiau galimybių darbdaviams ištęsti šį laiką. Dabartiniame kodekse, absoliuti maksimali darbo laiko trukmė per savaitę ištęsta 12 valandų daugiau, iki 60 val. – tokį darbo laiką galima turėti dirbant pagrindinį darbą ir sudarant dar papildomą sutartį su darbdaviu dėl papildomo darbo.

Kadras iš protesto prieš naująjį darbo kodeksą 2016 m.

Skaičiuojant darbo laiką be viršvalandžių, dabar leidžiama dirbti 8 valandomis ilgiau, t.y., 48 val. per savaitę (toks darbo laikas dažniausiai taikomas kasininkėms, kurios dirba po 12 val. per dieną). Prie šio darbo laiko galima pridėti dar 4 val. viršvalandžių – skaičiuojant su jais, darbo savaitės trukmė išsitęsia iki 52 val. Skaičiuojant pagal suminę darbo laiką, darbdaviams leidžiama mokėti už viršvalandžius kas tris mėnesius. Nors reikia pastebėti, jog dažniausiai grafikai sudėliojami taip, kad net ir dirbant po dvylika valandų per dieną, viršvalandžiai nesusidaro.

Viršvalandžių leidžiama norma atitinkamai išsiplėtė. Dabar viršvalandžiai ribojami ne dviejų dienų laike, o savaitės, per kurią galima dirbti 8 papildomas valandas, o su papildomu darbuotoju sutikimu – net 12 val. per savaitę. Bendra viršvalandžių trukmė per metus taip pat išaugo – viršvalandžiai gali sudaryti ne daugiau nei 180 val. per metus, taigi, 60 val. daugiau nei anksčiau.

Taigi, tendencija tokia, kad iš darbuotojų yra reikalaujama vis ilgiau dirbi. Verslo atstovai ir verslo interesams tarnaujantys politikai dažniausiai tokį augantį išnaudojimą bando pateisinti, kad taip žmonėms leidžiama daugiau užsidirbti. Tačiau šie teiginiai visados remiasi į prielaidą, kad mes esame pasiryžę arti kaip arkliai vardan galėjimo daugiau nusipirkti – turėti kelis namus, naujausias mašinas, telefonus ir t.t. Net nekalbant apie tai, kokią didelę žalą toks vartotojiškumo skatinimas turi gamtai, verta abejoti, jog visų troškimai sutelkti į pinigus – galbūt iš tikrųjų ko daugeliui žmonių trūksta, tai ne milijonų sąskaitose, o daugiau laisvo laiko rūpintis savimi ir artimaisiais?

Tačiau ir žvelgiant ekonomiškai, net jei trumpuoju periodu darbo laiko ištęsimas suteikia daugiau galimybių užsidirbti individualiai, bet ilgainiui, tai reiškia bendrą darbo kainos mažėjimą ir prastesnes gyvenimo sąlygas. Ilgos įtempto darbo valandos didina susižalojimo riziką ir neapdairumą darbe, o ilguoju laikotarpiu, tai smarkiai atsiliepia sveikatai (o šią naštą vėliau turi apmokėti valstybė). Taigi, tokios liberalizuotos darbo laiko nuostatos tenkina ne darbuotojų, o verslo poreikius – būtent verslui yra naudinga išspausti kuo daugiau darbo laiko iš darbuotojų, nes taip vienas žmogus atidirba už du ir tai leidžia sutaupyti darbuotojų sąskaita bei didinti įmonės pelną.

Jeigu galėtume pasirinkti, įdomu, ką rinktumėtės jūs – ar padvigubintą atlyginimą už tas pačias darbo valandas ar dvigubai sutrumpintą darbo laiką už tą patį atlyginimą?

Savo ruožtu, mes siūlome tokias įstatymų pataisas teikiantiems politikams pirmiausia patiems išbandyti tokį darbo pobūdį. Konservatoriams ir liberalams, balsavusiems už šias įstatymų pataisas, reikėtų bent vieną mėnesį padirbėti prekybos centrų kasoje po dvylika valandų į dieną. Akivaizdu, kad šie politikai nesuvokia, kaip sunkiai dirba didžioji dalis darbuotojų Lietuvoje.

Posted on Gegužės 1-ąją JAV organizuojamas nuomos streikas – ar nereikėtų tokio streiko ir mums? komentarų: 0

Gegužės 1-ąją JAV organizuojamas nuomos streikas – ar nereikėtų tokio streiko ir mums?

COVID-19 epidemijos padariniai paliks neišdildomą žymę visų mūsų sąmonėje bei pasaulio istorijoje. Jau dabar yra matomos katastrofinės pasekmės globaliai ekonomikai, nuo kurių daugiausia nukenčia paprasti darbininkai. Milijonams žmonių praradus pragyvenimo šaltinį tenka rinktis tarp būsto ir maitinimosi, o savi-izoliacija tampa ne būtinybe, o privilegija. Nepaisant to, daugumos valstybių atsakas į beprecedentes problemas vargiai kūrybingas – ir vėl išperkamos korporacijos, remiamas stambus verslas, neva „jei išgelbėsim ekonomiką, ji išgelbės ir žmones“. Taip norima ir suvalgyti pyragą, ir jį turėti – išlaikyti ekonominį augimą pasmerkiant darbuotojus, be kurių ekonomika neegzistuotų.

Valdžios institucijoms negebant adekvačiai pasirūpinti piliečiais, atsiranda vis daugiau tarpusavio pagalbos iniciatyvų. Per pastarąjį mėnesį JAV darbą prarado jau virš 16 milijonų darbuotojų. Šioje šalyje, anot 2017 m. atlikto darbo paieškos portalo CareerBuilder tyrimo, 78% piliečių gyvena „nuo algos iki algos“ ir 3 iš 4 darbuotojų yra įsiskolinę, To pasėkoje, nepateisinamai milžiniškas žmonių kiekis patiria neadekvačiai didesnę egzistencinę riziką – apsikrėsti mirtinu virusu, negauti prieigos prie medicininių paslaugų, tapti benamiais, badauti. 

„Amazon“ ir „Instacart“ kompanijose, ir kitose stambiausiose kompanijose paplitę streikai atkreipė dėmesį į privačių kompanijų aplaidumą užtikrinant darbuotojų ir klientų saugumą, bei teisingą užmokestį už atliekamą darbą ekstremaliomis sąlygomis. Į reikalavimus valdžiai įsikišti gelbstint savo piliečius, politikai atsakė didžiausiu stambaus verslo išpirkimu šalies istorijoje, o likusiems numetė „ekonominio stimulo“ paramą, kuri didžiojoje daugumoje JAV miestų nedengia net vidutinės nuomos sumos. Besitęsiančios Amerikos gyventojų pastangos bei augantis solidarumas kristalizavosi „Rent Strike 2020“ peticija, kuri surinko jau 3 milijonus parašų. Pastarųjų reikalavimai aiškūs ir paprasti: uždrausti darbuotojų atleidimą krizės metu, įšaldyti nuomos, komunalinius ir banko paskolų mokesčius užtikrinant žmonėms stogą virš galvos, o taip pat mažinti darbo krūvį.

Gegužės 1-ąją, tarptautinę darbuotojų solidarumo dieną, „Rent Strike 2020“ peticijos kūrėjai, kartu su įvairiomis kitomis žmogaus teisių organizacijomis, kviečia Amerikos piliečius nemokėti nuomos, su šūkiu „Jie negali iškraustyti visų mūsų“ – primenant, kad solidarumas yra stipriausias žmonių ginklas, kuriuo galime iškovoti sau gyvybę ir orumą.

JAV patirtys neturėtų atrodyti tolimos – Lietuvoje situacija pernelyg panaši: „Girteka“ neigia darbuotojų streiką ir mažina atlyginimus nepaisant ilgus metus sparčiai augusio pelno. Prekybos centrai savo darbuotojams klijuoja „herojaus“ žvaigždutes, tikėdamiesi nukreipti dėmesį nuo skurdo atlyginimų ir vergiškai ilgų darbo valandų. Vyriausybė teikia lengvatas ne žmonėms, o stambiems komerciniams nuomotojams. Verslo lobistai stumia darbo kodekso pakeitimus siekdami dar labiau prailginti darbo valandas ir palengvinti darbuotojų atleidimą.

Prieš turtingųjų pinigus ir galią, mes turime tik vieną ginklą – solidarumą.

Kviečiame pasirašyti peticiją: Pasirūpinkime visais: Reikalaujame žmonių poreikius kelti aukščiau pelno

 

 

Posted on Kviečiame pasirašyti peticiją komentarų: 0

Kviečiame pasirašyti peticiją

#Pasirūpinkime visais: Reikalaujame žmonių poreikius kelti aukščiau pelno

Pasirašyti peticiją galite papaudę šią nuorodą: #Pasirūpinkime visais: Reikalaujame žmonių poreikius kelti aukščiau pelno.

Koronaviruso pandemija išryškino, kad mūsų ekonominė sistema nesugeba pasirūpinti daugumos gerove ir sveikata.

Šiuo metu daugelis nerimaujame dėl išgyvenimo, susiduriame su slegiančiomis įmokomis už nuomą, komunalines paslaugas ir paskolas. Darbuose daugelis patiriame išaugusį spaudimą iš darbdavių, esame verčiami savo noru išeiti iš darbo, sumažinti atlyginimus ar atidėti jų mokėjimą. Visuomenei būtinus darbus atliekantys žmonės – prekybos, aptarnavimo, logistikos ir rūpybos sektoriaus darbuotojai – turi dirbti dar labiau įtemptomis sąlygomis už tą patį minimalų atlyginimą.

Valstybės teikiama parama neapsaugo daugumos nuo skurdo. Vietoje to, kad padėtų sunkiausiai išgyvenantiems, valstybė remia kasmet milijonus pelno uždirbančias įmones. Dar labiau pyktį kelia į seimą plūstantys verslo lobistų pasiūlymai ilginti darbo dienos trukmę iki 12 valandų ir naikinti darbuotojus saugančius įstatymus.

Dėl to negalime tylėti ir kviečiame kelti daugumos poreikius atspindinčius reikalavimus. Reikalaujame išplėsti darbuotojų garantijas darbe, neturintiems pajamų be išlygų mokėti mėnesinę paramą, įšaldyti mokesčius už nuomą, komunalines paslaugas ir paskolas bankams bei smulkiesiems kreditams, užtikrinti nemokamą sveikatos apsaugą ir kitas socialines paslaugas. Reikalaujame solidarumo iš stambaus verslo – laikas grąžinti visuomenei, kuri suteikė verslui visas sąlygas uždirbti, jai priderantį atlygį.

Reikalaujame politikus rūpintis mūsų gerovės ir saugumo užtikrinimu, o ne didžiųjų kompanijų pelnais!

Kviečiame prisijunkti prie renginio feisbuke: Pasirūpinkime visais!

MES REIKALAUJAME:

1. GARANTIJŲ DIRBANTIEMS ŽMONĖMS

– Garantuoti bazines pajamas visiems be išlygų –
Neturintiems pajamų ir uždirbantiems mažiau nei minimalią algą mokėti 257 eurų išmoką kas mėnesį.

– Už svarbiausius visuomenei darbus mokėti orius atlyginimus ir užtikrinti deramas darbo sąlygas –
Karantino metu padidintos rizikos sąlygomis dirbantiems darbuotojams, kaip pvz., prekybos centruose, trumpinti darbo dieną iki 6 valandų, 30 val. per savaitę, išlaikant tą patį atlyginimą kaip ir už 40 val., o už darbą viršijantį 6 val. per dieną mokėti viršvalandžių tarifu.

– Visus vykstančius streikus laikyti teisėtais –
Pagal Darbo kodekso 50 straipsnį suteikti teisę informuoti darbdavį ir tą pačią dieną palikti darbo vietą kol nebus užtikrintos darbuotojų saugumas, teisės ir priklausantis atlyginimas.

2. UŽTIKRINTI TEISĘ Į BŪSTĄ, SVEIKATOS IR SOCIALINES PASLAUGAS

– Įšaldyti būsto nuomos, komunalinius mokesčius ir paskolų bankams bei smulkiesiems kreditams mokėjimą –
Valstybė turi užtikrinti, kad nepaisant dingusių ar sumažėjusių pajamų, žmonės turės kur gyventi, nenutrūks esminės buitinės paslaugos ir antstoliai negalės kėsintis į išgyvenimui būtiniausias lėšas ar turtą. Žmonių teisė į būstą yra aukščiau finansinių įsipareigojimų, įmonių ar privačių individų pelno.

– Reguliuoti būtiniausių prekių kainas –
Nustatyti būtiniausių maisto ir buities prekių kainų ribas užkertant kelią manipuliacijoms kainomis krizės laikotarpiu. Reikalingiausios prekės privalo būti prieinamos visiems.

– Užtikrinti nemokamas sveikatos ir rūpybos paslaugas visiems –
Atšaukti privalomojo sveikatos draudimo įmokas neturintiems darbo ir pajamų. Už mokesčių mokėtojų pinigus neberemti privačių įstaigų, darželių, mokyklų, sveikatos klinikų, o lėšas skirti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų kėlimui ir paslaugų prieinamumo plėtimui. Visiems Lietuvoje dirbantiems užsienio piliečiams išduoti leidimus gyventi Lietuvoje, suteikti visas socialines garantijas, teises į prastovų ir nedarbo išmokas, sveikatos apsaugą, nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių įšaldymą karantino laikotarpiu.

3. ATSAKOMYBĖS IŠ TURTINGIAUSIŲJŲ IR DAUGIAUSIAI PELNO UŽDIRBUSIŲ ĮMONIŲ

– Subsidijuoti tik mažus verslus –
Reikalaujame neskirti subsidijų didžiosioms verslo įmonėms, kurių mėnesinė apyvarta siekia 1 mln. eurų. Vietoje subsidijų stambiesiems verslams, reikalaujame šiuos pinigus skirti sveikatos sistemai ir žmonių socialinei gerovei krizės metu.

– Investuoti, o ne dovanoti mokesčių mokėtojų pinigus –
Jeigu stambiam verslui reikia valstybės paramos, tai ši remia ne dovanodama lėšas, o į jį investuodama. Už investicijas — t. y., už mokesčių mokėtojų pinigus, — valstybė turi gauti dalį įmonės akcijų, į kaip bet koks kitas investuotojas. Po krizės šias akcijas galima parduoti ir taip sumokėti dalį išaugusios valstybės skolos.

– Skatinti demokratišką įmonių valdymą –
Panaikinti perdėtai biurokratizuotus darbo kodekso įstatymus, ribojančius darbuotojų teisę į streikus ir kolektyvines derybas. Valstybė turi padėti darbuotojams užsitikrinti tolygesnį įmonių pajamų pasiskirstymą, mažinti atotrūkį tarp daugiausiai ir mažiausiai gaunančių darbuotojų, užtikrinti įmonių valdymo skaidrumą teikiant informaciją darbuotojams apie įmonės pelną, išmokamus dividendus akcininkams ir atlyginimų skirtumus.

Posted on DIDIEJI MAITINIMO TINKLAI NEMOKA ATLYGINIMŲ – KĄ DARYTI DARBUOTOJAMS? komentarų: 0

DIDIEJI MAITINIMO TINKLAI NEMOKA ATLYGINIMŲ – KĄ DARYTI DARBUOTOJAMS?

Į 15min kreipėsi „Čili pica“ darbuotoja dėl neišmokamų atlyginimų. Anot jos, picerijos vadovybė paskelbė, jog atlyginimų už vasarį teks palaukti bent dvi savaites. Šią informaciją patvirtino ir „Čili picos“ vadovai, anot jų, įmonė prarado apyvartines lėšas ir neturi iš ko sumokėti atlyginimų. Dėl to įmonės vadovai peikia Lietuvos valdžią ir prašosi pagalbos.
Mūsų žiniomis, atlyginimai neišmokami ne tik „Čili picoje“, bet ir kitose stambiose tinklinėse įmonėse, pvz., „Vero cafe“. Reikia pabrėžti, jog šiame sektoriuje didžioji dalis darbuotojų yra jauni žmonės, kurie nuomojasi būstą. Taip pat, dalį šių darbuotojų atlyginimo sudaro arbatpinigiai ir dažnai jie yra įdarbinti nepilnu etatu (nors dirba visą laiką), dėl ko jie gaus ir mažesnę valstybės paramą. Žmonės yra stumiami į beviltišką padėtį – šios įmonės palieka „ant ledo“ savo darbuotojus, vietoj atlyginimų, siūlo kalbėtis su nuomotojais, kad atidėtų nuomos mokėjimą, nurėžia premijas ir karpo atlyginimus.
Šie maitinimo tinklai verkia, kad „vasarį visada einama į minusą ir atsistatoma tik vasarą“ – bet pažiūrėjus bendrai, pastarieji metai „Čili Picai“ atnešė nemenkus pelnus. Kaip rašo delfi, įmonės „pajamos 2019 m. pirmą ketvirtį augo 23 proc., palyginti su 2018 m. pradžia. Augimas fiksuotas ir visus praėjusius metus – palyginti su 2017 m., rezultatai geresni 12,5 proc. 2018 metus „Čili Pica“ baigė pajamas Lietuvoje padidinusi nuo 15,8 mln. (2017 m.) iki 17,8 mln. eurų.“ Pažiūrėkime, kas valdo „Čili picą“ – tai, Jonas Karosas, buvusio „VP Market“ akcininko Tado Karoso sūnus. Šie žmonės papuola į Lietuvos turtingiausiųjų žmonių sąrašus – Tado Karoso turtas vertinamas 32 mln. eurų.
Tai kur dabar tie sukaupti pelnai? Kaip „Čili picos“ darbuotoja rašo, „Mums pranešė, kad įmonė visus kauptus pinigus panaudojo „Čili picos“ renovacijai ir dar kažkokiai veiklai“. Kitais žodžiais, šiuos pinigus įmonė naudoja toliau plėsti kapitalą ir didinti pelną. Tai ir yra problema! Daugelis įmonių visus savo pelnus investavo į augimą, o darbuotojams paliko tą patį minimalų atlygį. Įmonės plėtėsi, o darbuotojai gyveno nuo algos iki algos. Dėl to mes reikalaujame valstybę remti ne tokius virkaujančius turtuolius, o žmones, kurie nebegali sudurti galo su galu.
 
Taigi, ką šiuo momentu daryti darbuotojams? Pirmiausia, nepamirškit, kad už kiekvieną pavėluotą dieną išmokėti atlyginimą (kaip nurodyta jūsų sutartyje) darbdavys turi mokėti 0,07 proc. delspinigių nuo neišmokėtos sumos. Jeigu atlyginimai ar jų dalis vėluoja ilgiau nei du mėnesius, darbuotojai gali sustabdyti darbą ir laukti, kol su jais bus pilnai atsiskaityta (už šį laiką mokamas tas pats atlyginimas).
Tačiau akivaizdu, kad darbdaviai „savo noru“ nemokės šių delspinigių. Dėl to šiuo momentu už viską svarbiau yra ne laukti, kol darbdaviai teiksis išmokėti atlyginimus, o susiburti kolektyviai į vieną grupę – jokie įstatymai, darbo inspekcijos ar net profesinės sąjungos jūsų tiek neapsaugos, kaip stiprus darbuotojų kolektyvas.
Kreipkitės į mus, jeigu susiduriate su panašiomis problemomis – mes patarsime, kokių veiksmų galite imtis, kad ne tik susigrąžintumėte atlyginimus, bet ir išsikovotumėte priklausančius delspinigius.

 

Posted on Skirkite 0.6 procento G1PS! komentarų: 0

Skirkite 0.6 procento G1PS!

Iki šių metų liepos 1-os dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai galima pateikti prašymus skirti 0.6 proc. profesinėms sąjungoms nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Ši parama atskira nuo 1.2 proc. paramos – galite skirti ir profsąjungai ir kitom VŠĮ atskirai. Jei dar neparėmėte, kviečiame paremti G1PS! 

Šiuos pinigus G1PS naudoja tiesiogiai su darbuotojų teisėmis susijusioms veikloms: padengti nemokamų darbo teisių konsultacijų reklamos išlaidoms, apmokėti profesinės sąjungos organizatoriams ir aktyvistams už kelionių išlaidas Lietuvoje, taip pat, teisiškai bei materialiai padėti žmonėms nukentėjusiems nuo nesažiningų darbdavių. Primename, kad G1PS veikla vykdoma savanoriškai pagrindais ir atlyginimai už vadovavimą profsąjungai nėra mokami.

Formą galite rasti:

Prisijukite prie „Mano VMI“ –> dešinėje pusėje spauskite EDS –> meniu kairėje pusėje spauskite „Pildyti formą“ –> spauskite „Prašymas skirti paramą“ –> „Pildyti formą tiesiogiai portale“.

Formos pildymo instrukcija:

1) pasirinkite 2019 m. mokestinį laikotarpį; 2) Pažymėkite kvadratėlį 9s 3) Pasirinkite „3“ pirmame laukelyje; 4) įveskite kodą: 304866811; 5) pažymėtame trečiajame lauke įrašykite 0,6 (vidurinį lauką galima praleisti); 6) Spauskite „Pateikti deklaraciją“ viršuje.

Posted on Dėl Valstybės saugumo departamento prevencinių išsikvietimų komentarų: 4

Dėl Valstybės saugumo departamento prevencinių išsikvietimų

Žiniasklaida pranešė, kad praeitą savaitę Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininkas, Jurgis Valiukevičius, buvo pakviestas neoficialiam pokalbiui su VSD pareigūnu. Nors pačio pokalbio nesureiškiname, norime pareikšti viešą poziciją dėl tokių valstybės saugumo institucijų veiksmų.

Mūsų žiniomis, tai ne pirmas kartas, kai Valstybės saugumo departamentas kviečia žmones, kurie aktyviai kovoja už dirbančiųjų teises. Nors konkretūs kaltinimai dažniausiai nėra pareiškiami ir tariamai norima „tik įspėti” dėl galimų priešiškos valstybės veiksmų, bet negalime apsimesti, kad tai yra tiesiog draugiški pokalbiai. Jie atskleidžia, kokiame politiniame kontekste gyvename.

Neoficialūs prevenciniai išsikvietimai rodo kad tie, kurie kovoja už savo ir kitų teises, laikomi „įtartinais”, potencialiai valstybei kenkiančiais žmonėmis. Šie žmonės ir organizacijos nuolatos įtarinėjami turintys „paslėptų” kėslų – neva tie, kurie protestuoja, nori pasinaudoti mūsų bendros gerovės priedanga siekdami savo priešiškų tikslų. Nors dabar politikai jau nedrįsta taip dažnai nurašyti protestų ar streikų pasitelkdami „rusų kortą”, bet iki šiol apkaltinimas esant „užsienio agentu” yra dažnas būdas diskredituoti darbo judėjimą.

Be abejonės, tokias kontroliavimo priemones įvairių valstybių institucijos naudoja visame pasaulyje ir dažna valstybė turi savo „užsienio priešus”. Norime pabrėžti, kad dažniausiai policinės priemonės nėra tiesioginė represija, bet aplinkinių žmonių bauginimas ir atbaidymas nuo aktyvaus įsijungimo į organizaciją ar judėjimą. Būtent tokie pokalbiai su VSD ir šios temos eksplotavimas žiniasklaidoje prisideda prie baimės atmosferos kūrimo – kiekvienas žmogus, kuris svarsto apie kovą prieš neteisybę, žino, kad gali sulaukti teisėsaugos dėmesio.

Griežtai pasisakome prieš VSD įgaliojimų plėtrą prezidento siūlomame įstatyme dėl žvalgybos. Mes esame už saugią aplinką šioje valstybėje, bet manome, kad saugumo pagrindas yra skaidrumas ir pasitikėjimas, o ne represinių valdžios galių ekspansija. Mūsų netenkina valdžios atstovų pasiteisinimai, esą jei nepadarei nieko blogo, tai nėra ko bijoti. Pasisakome prieš valstybės policinę kontrolę piliečių atžvilgiu. Mes žinome, kad tokie įstatymai kuria baimės atmosferą, kurioje žmogus visada verčiamas jaustis įtariamas ir sekamas. Vienintelė priemonė pasipriešinti tokiai baimei yra solidarumas ir viešumas – būtent šiais principais ir vadovaujasi Gegužės 1-osios profesinė sąjunga.

Posted on Išvyksta turkų darbuotojai – streikas nutraukiamas, kova tęsis. komentarų: 0

Išvyksta turkų darbuotojai – streikas nutraukiamas, kova tęsis.

Pranešame, jog šiandien namo išvažiavo paskutiniai likę 30 turkų darbuotojų. Nors dalis darbuotojų žadėjo likti Lietuvoje, išvarginti neužtikrintumo ir išsiilgę savo šeimų, jie apsisprendė grįžti namo. Nepaisant šio fakto kviečiame ir toliau aukoti lėšas! Kol darbuotojai nesusiras kitų darbų, tol jų šeimų finansinė padėtis bus ypatingai sudėtinga. Darbuotojai išvažiavo tuščiomis kišenėmis ir daugumai iš jų dėl visų apgavysčių ir iki šiol neišmokėtų atlyginimų reikės skolintis tam, kad galėtų paprasčiausiai išsimaitinti. Tikriausiai ne vienam emigrantui iš Lietuvos tą teko patirti, kai dėl darbdavių kaltės reikia grįžti namo tuščiomis. Mūsų visų parama šiems Turkijos darbuotojams, tai solidarumo ženklas, kuris pažymi mūsų vienybę su prieš išnaudojimą kovojančiais viso pasaulio piliečiais.

“Mes padarėme viską, ką galėjome. Net jei savo atlyginimų ir neatgausime, nesigailime, kad kovojome – apie šią kompaniją išgirdo ne tik Lietuva, bet ir visa Europa. Jie daugiau nebegaus jokių užsakymų. Mes didžiuojamės tuo, ką padarėme ir esame labai dėkingi visiems neabejingiems žmonėms, kurie mus palaikė” – tokius žodžius nori perduoti vienas iš darbuotojų, kuris nuo pat streiko pradžios palaikė kolegų dvasią kovoti ir nepasiduoti.

Nors darbuotojai išvyko į Turkiją, mes toliau juos atstovaujame ir siekiame išsikovoti jiems priklausančius atlyginimus. Kasdien į teritorinę Darbo ginčų komisiją priduodame naujus dokumentus, o po mėnesio prasidės pirmieji posėdžiai, kuriuose susitiks darbdavio ir darbuotojų atstovai. Mes aktyviai informuosime apie šiuos posėdžius ir jų eigą.

Taip pat norime atskirai padėkoti Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija ir ypač teisininkai Daliai Jakutavičei už pastangas ir atsidavimą. Nedaug teisininkų pasirenka ginti darbuotojus, nes, kitaip nei didieji verslininkai, darbuotojai negali mokėti didelių sumų už teisines paslaugas. Neretai nesąžiningi darbdaviai tvirtina neturintys pinigų sumokėti darbuotojams atlyginimų, bet nesunkiai randa tūkstančius eurų brangiems teisininkams, kad šie gintų jų interesus. Dėl to darbuotojai dažnai bijo kreiptis į teismą arba pralaimi bylas, kuriose teisybė yra akivaizdžiai jų pusėje. Teisininkai, pasirinkę ginti darbuotojus, atiduoda daug savo laiko, pastangų ir jėgų ir daro tai ne dėl finansinių paskatų, o iš pašaukimo ir atsidavimo! Dėkojame už jūsų darbą ir džiaugiamės, galėdami kartu dirbti su tokiais profesionaliais teisininkais.

Norime padėkoti visiems žmonėms, kurie iki šiol atsiliepė į mūsų prašymą finansiškai paremti darbuotojus. Už paramą ypatingai dėkojame Vilniaus viešojo transporto profesinei sąjungai. Surinkti pinigai bus pervesti darbuotojams į jų asmenines banko sąskaitas.  

Lėšas pervesti galite į:

Banko sąskaitos numeris: LT304010051005202548
Luminor/DNB bankas
Gavėjas: Gegužės 1-osios profesinė sąjunga
Paskirtis: Parama „Kayi construction“ darbuotojams“.

Posted on Protestuojantys darbuotojai iš Turkijos – pavargę dėl nežinios ir be geriamojo vandens komentarų: 0

Protestuojantys darbuotojai iš Turkijos – pavargę dėl nežinios ir be geriamojo vandens

Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadioną statantiems darbuotojams iš Turkijos, kurie jau 9 mėnesius negauna pažadėtų atlyginimų – sunkios dienos: pervargę nuo nežinios ir psichologiškai palūžę būdami toli nuo  šeimų, nors ir maitinami (tiesa, pagrasinant, kad maitinimas bus nutrauktas), tačiau neturintys pajamų nusipirkti net geriamam vandeniui. Juos įdarbinusi Turkijos bendrovės „Kayi construction“ Lietuvos filialo įmonė, kuri darbus vykdo Kauno miesto savivaldybės užsakymu, kiekvienam iš 52-jų darbuotojų skolinga nuo 7 iki 12 tūkst. eurų.

Šiems darbuotojams atstovaujanti Gegužės 1-osios profesinė sąjunga šį šeštadienį, sausio 11 d., rengia solidarumo protestą. Akcija prasidės 13 val. prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo sporto gatvėje, o  po to kolona pajudės link Kauno miesto savivaldybės.

Dar praeitos savaitės pabaigoje įmonės atstovams buvo pranešta, kad darbuotojai yra pasirengę derėtis ir, sutarus dėl atlyginimų išmokėjimo, nedelsiant pradėtų darbus. Tačiau iki šiol įmonės atstovai vengia bendrauti su profesine sąjunga. Šį antradienį, pas darbuotojus atvykus Turkijos konsului, buvo paskambinta kompanijos atstovams Turkijoje. Vienas iš darbuotojų, Halil Ibrahim Bengül sako, kad darbdavys deda visas pastangas tik tam, kad įkalbėtų darbuotojus grįžti į tėvynę, kur neva ir bus sprendžiamas šis ginčas: „skambučio metu įmonės atstovas mums siūlė grįžti į Turkiją, kurioje pažadėjo nedelsiant sumokėti 400 eurų, o kitą sumą išmokėti vėliau. Tai yra pasityčiojimas iš mūsų – mes dirbome kiekvieną dieną po 14 valandų ir už šį darbą mums siūlo tik 400 eurų!? Jis žino, kad mes ir mūsų šeimos nebeturime už ką gyventi ir dėl to bando sugundyti tokiais nieko nereiškiančiais pažadais“.

Kompanijos atstovai tikina, kad darbuotojai neturi pagrindo reikšti pretenzijų Lietuvoje. Tačiau profsąjungos atstovai tvirtina, jog tai tik darbdavių išsisukinėjimas: visi pažeidimai yra įvykdyti dirbant Lietuvoje ir už juos turi atsakyti kompanija, kuri ir įdarbino šiuos darbuotojus Lietuvoje, o ne Turkijoje – teigia darbuotojos atstovaujančios profesinės sąjungos pirmininkas, Jurgis Valiukevičius.

Turkijos darbuotojų streiką ir solidarumo akciją palaiko ir remia Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), kurios viena didžiausių narių – Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija – teikia visokeriopą pagalbą apgautiems darbuotojams. Taip pat rengiamas kreipimasis į tarptautines organizacijas.

LPSK pirmininkė Inga Ruginienė, kuri neseniai yra išrinkta Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos Paneuropinės regioninės tarybos (ITUC-PERC) viceprezidente, sako, jog LPSK artimiausiu  metu informuos savo partneres visame Europos žemyne apie tokį Turkijos bendrovės „Kayi construction“ elgesį su darbuotojais bei neatsakingą Kauno miesto savivaldybės požiūrį į visa tai. „Yra mažų mažiausiai nedovanotina, kai visos visuomenės pinigai keliauja abejotinos reputacijos įmonėms, o valstybės institucijoms ir savivaldybei, atrodo, dėl to nei šilta, nei šalta.  Kreipėmės į miesto merą Visvaldą Matijošaitį prašydami, kad prisiimtų atsakomybę už tai, jog savivaldybės pasirinkta įmonė užtikrintų paslaugą teikiančių darbuotojų garantijas ir saugumą, o milijoninės valstybės lėšos būtų naudojamos sąžiningai ir skaidriai, tačiau reakcijos praktiškai jokios“, – komentuoja I. Ruginienė.

Prieš savaitę tyrimą bendrovėje pradėjo Valstybinė darbo inspekcija (VDI), tačiau dar jokios informacijos apie jo detales nėra. Tai pat Seimo narys Tomas Tomilinas šios savaitės pradžioje kreipėsi į Teisingumo, Socialinės apsaugos ir darbo reikalų bei Užsienio ministerijas, kad šios ištirtų situaciją iš teisinės pusės.

Anot solidarumo akciją organizuojančios ir darbuotojus atstovaujančios „Gegužės 1-osios” profesinės sąjungos atstovo Jurgio Valiukevičiaus, šis protestas skirtas ne tik palaikyti streikuojančius darbuotojus, bet ir paskatinti valstybės institucijas ir miesto savivaldybę imtis priemonių, kad visuomeninės lėšos nebūtų leidžiamos kompanijoms, kurios nesilaiko jokių darbuotojų teisių: „Norėtume, kad savivaldybė pasiaiškintų, kodėl mūsų visų pinigai nukeliavo kompanijai ir nepasiekė tų žmonių, kurie iš tikrųjų stato stadioną. Iki šiol savivaldybė kratėsi atsakomybės, bet manom, kad ji turėtų aktyviai padėti darbuotojams atgauti savo pinigus. Mes esam tikri, kad Lietuvoje egzistuoja ir daugiau panašių atvejų, tik kol darbuotojai neprotestuoja, tol niekam neįdomu.“

Apie „Kayi construction“ darbuotojų streiką Kaune jau rašė ir Turkijos žiniasklaida. Šios kompanijos darbuotojai taip pat streikuoja Alžyre, kur apie 150 darbuotojų reikalauja atlyginimų. Ši Turkijos kompanija stato stadionus, prekybos centrus, industrinius kompleksus ir kitus stambius objektus Turkijoje, Rusijoje, Kazakstane ir Irake.