Darbo savaitė Lietuvoje: paskui Graikiją ar paskui Lenkiją?

Kontroversiškame įstatyme netrūksta išimčių ir žvaigždučių. Jis galioja tik tam tikroms ekonomikos šakoms – pramonės įmonėms ir visą parą paslaugas teikiančioms įstaigoms. Maitinimo ir turizmo įmonėms pridėti šeštąją dieną prie darbo savaitės leista jau anksčiau. Įstatymas nėra privalomas – verslai gali patys rinktis, taikyti jį ar ne. Bet jei taiko, turi taikyti lygiai visiems darbuotojams. Be to, už šeštąją dieną darbuotojui mokamas 40 proc. didesnis atlygis. Kitaip tariant, jeigu per penkias dienas uždirbdavai 500 eurų, per šešias uždirbsi 640.

Vis dėlto, nepaisant lengvatų ir priemokų, kertinė įstatymo žinutė – darbuotojas negalės rinktis, kas jam svarbiau: papildomi pinigai ar normalus savaitgalis. Jei viršininkas nutarė, kad dirbsi šeštadienį – reiškia, dirbsi. Arba ieškosiesi kito darbo įmonėje ar sektoriuje, kurie šešių dienų darbo savaitės taikyti nenori ar negali.

Dešinioji Graikijos vyriausybė tokį sprendimą teisino įvairiopai. Graikijos visuomenė sensta, kvalifikuotų darbuotojų šalyje itin trūksta. Patys graikai nuo 2010-ųjų, po šalį nusiaubusios finansų krizės ir nekaip pasibaigusio derybų su ES trilerio, šimtais tūkstančių palieka šalį.

Atimtas pasirinkimas, kaip derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, teisinamas ir, deja, įprasta kliše „taigi jums patiems bus geriau“. Kyriako Mitsotakio vyriausybė mato vien privalumus: ir nelegalaus darbo gi pamažės, ir darbuotojai juk daugiau uždirbs, „win-win“ tiesiog.

Vis dėlto pasaulio, o ypač Europos darbo kultūrai toks Graikijos ėjimas žirgu yra milžiniškas žingsnis atgal. Darbo savaitės trukmė, o tiksliau, kiek galime sau leisti nedirbti, kad galėtume kokybiškai gyventi, yra vienas iš žmonijos progreso rodiklių. Trumpai tariant, kam mums tie robotai ir tas dirbtinis intelektas, jei plušame ne mažiau, o netgi daugiau nei mūsų tėvai ar seneliai?

Penkių dienų darbo savaitė taip pat neatsirado vien iš darbdavių bei vyriausybių gerų širdžių. Dėl jos ilgus dešimtmečius kovojo ir profesinės sąjungos, ir pavieniai darbuotojai, ir darbuotojų teises nusiteikę ginti politikai. Reikia nepamiršti, kad ir Gegužės 1-osios, Tarptautinės darbo dienos, ištakos – tai 1886 m. Čikagoje kilęs „Heimarketo mūšis“ tarp policijos ir už penkių dienų darbo savaitę protestavusių darbininkų.

Grįžtant prie mažesnio, „žemiškesnio“ mastelio – nemažai ekonomistų perspėja, kad Graikijos eksperimentas ne tik pakenks jos gyventojų fizinei bei psichikos sveikatai, bet ir, ilguoju laikotarpiu, nepadės jos ekonomikai išbristi iš nesibaigiančios krizės.

Pervargusių ir „išdegusių“, neturinčių laiko sveikata pasirūpinti darbuotojų gydymas atsieis šaliai ateityje. Vis dar gan tradicinėje Graikijos visuomenėje, kurioje vaikais, žmonėmis su negalia bei senjorais daugiausia rūpinasi moterys, šis įstatymas privers šeimas svarstyti, ar verta dirbti abiem tėvams. Taip mažės šeimos pajamos ir blogės lyčių lygybės situacija.

O bene svarbiausias argumentas – kad tai niekaip nespręs pagrindinės Graikijos ekonomikos problemos, t. y., žemo jos darbuotojų produktyvumo. Graikai ir dabar jau praleidžia daugiausiai valandų darbe palyginus su kitais ES gyventojais – vidutiniškai 40 valandų per savaitę (įskaitant atostogas, nedarbo dienas ir t. t.). ES vidurkis – apie 36 valandas.

Bet mes juk puikiai žinome – darbe sėdėti gali ir nieko neveikdamas. Darbo valanda nėra lygi darbo valandai, o produktyvumas skaičiuojamas būtent per valandą nudirbtu darbu – ne per mėnesį ir ne per savaitę. Išsekę, persidirbę, pikti darbuotojai šio rodiklio taip pat nekelia. Jam kelti reikia technologinio progreso, protingos ir išsamios darbo politikos, kvalifikuotos ir motyvuotos darbo jėgos. Ilgesnė darbo savaitė šito neparūpins.

O kitame Europos gale – visiškai kitokie planai. Šios savaitės pradžioje pasaulį apskriejo kita žinia: Lenkijos vyriausybė iki savo kadencijos pabaigos 2027 m. žada įvesti arba keturių dienų, arba 35 valandų darbo savaitę!

Akivaizdu, kad politikų pažadais pasitikėti pernelyg nereikėtų. Be to, šiuos pakeitimus „stumia“ kairysis itin margos dabartinės Lenkijos valdančiosios koalicijos sparnas, įskaitant ir „Razem“ partijos narę, Šeimos, darbo ir socialinės politikos ministrę Agnieszką Dziemanowicz-Bąk. O kaip būna su didžiųjų koalicijos partnerių pažadais mažiesiems, mes Lietuvoje taip pat puikiai žinome ir jau kelerius metus stebime iš arti.

Vis dėlto, pažadas viešas ir aiškus, su terminais ir veiksmų planu. Kaip seksis jį vykdyti – matysime. Viena aišku – penkių darbo dienų savaitė, didžiojoje dalyje pasaulio besilaikiusi virš šimto metų, savo amželį atgyveno.

Gyvename itin įdomiu metu, kai neišvengiamai teks rinktis – daugiau dirbsime ar daugiau gyvensime. Kad ir kaip būtų keista, darbuotojų teisių ir protestų kultūra garsėjanti Graikija mums siūlo prastesnį variantą, nei „konservatyvioji“ Lenkija. Ką pasirinks Lietuva – atostogas Zakopanėje ar juodą darbą prie Egėjo jūros?