Kaip gimė profesinės sąjungos ir 8 valandų darbo dienos judėjimas

Jei dirbate, yra už ką padėkoti profsąjungų judėjimui: nepraleidžiate darbe 16 valandų per dieną, turite savaitgalius, mokamas atostogas, apmokamą nedarbingumą ir kitas teises, kurios dažnai laikomos savaime suprantamu dalyku. Tačiau jos buvo ne nuleistos iš aukštybių. Mes visi stovime ant pečių šiems vyrams ir moterims, kurioms išdrįso pasipriešinti tuometiniams reikalavimams ir išsikovoti teises, kurios dabar yra įprastos. Labai svarbu, kad prisimintume jų palikimą ir pamokas, kurias jų kovingumas suteikia mūsų pačių kovoms šiandien.

Pirmosios profesinės sąjungos Didžiojoje Britanijoje susikūrė dar XVII a. devintajame dešimtmetyje, reaguodamos į pramonės revoliuciją, sukūrusią ir „tamsiuosius šėtoniškus malūnus“, ir juose pavergtą darbininkų klasę. Šios pirmosios profsąjungos buvo neteisėtos, tūkstančiams profsąjungų narių buvo įvykdyta mirties bausmė arba jie buvo deportuoti, tačiau darbininkų, susivienijusių reikalauti geresnių sąlygų, judėjimas negalėjo (ir negali) būti nuslopintas valstybine prievarta. XX a. trečiajame dešimtmetyje jis sėkmingai išsikovojo teisinį statusą. Profsąjungos pasiekė naujų aukštumų kartu su čartistų judėjimu – pirmuoju darbininkų klasės politiniu judėjimu, reikalavusiu tokių reformų kaip visuotinė rinkimų teisė ir siekusiu ginkluotų sukilimų Mertyre (1831 m.) – iš kurio ir kilusi raudona vėliava – ir Niuporte (1839 m.).

Tačiau profsąjungų istorija neapsiriboja viena šalimi, iš tiesų ji iš prigimties yra tarptautinė. Visur, kur yra darbininkai ir viršininkai, vyksta klasių kova. Darbuotojai visame pasaulyje susiduria su panašiomis sąlygomis ir žvelgia į profsąjungas kaip į būdą ginti save, puoselėti solidarumo ryšius, teikti praktinę paramą ir semtis įkvėpimo iš tarpusavio pasiekimų.

Vienas iš tokių pavyzdžių – ankstyvasis profesinių sąjungų judėjimas Australijoje (sutapimas, kad ten buvo deportuota daug britų profesinių sąjungų narių). XVIII a. šeštajame dešimtmetyje prasidėjo aukso karštinė, kuri reiškė ir žiaurų bei genocidinį karą prieš čiabuvius, ir didžiulį desperatiškų žmonių iš viso pasaulio, ieškančių turtų, antplūdį. Staigus gyventojų skaičiaus padidėjimas reiškė, kad kvalifikuotų statybos darbininkų paklausa buvo milžiniška, todėl šie darbininkai turėjo didelę derybinę galią.

1855 m. rugpjūtį Sidnėjuje vietinė profsąjunga, Akmentašių draugija, viršininkams pateikė ultimatumą, kuriame skelbė, kad po šešių mėnesių akmentašiai dirbs tik aštuonių valandų darbo dieną. Tuo metu tai buvo visiškai negirdėtas dalykas. Europoje darbo diena vis dar truko nuo 10 iki 16 valandų, buvo plačiai paplitęs vaikų darbas. Nepaisant to, darbininkai aktyviai vienijosi, vadovaudamiesi šūkiu „8 valandos darbo, 8 valandos poilsio, 8 valandos laisvalaikio“, o kai kurie buvo taip įsitikinę savo sėkme, kad nusprendė nelaukti šešių mėnesių termino. Vietoj to jie susikrovė įrankius ir rugsėjo pabaigoje netikėtai pradėjo streiką. Viršininkai buvo užklupti visiškai nepasiruošę, todėl buvo priversti sėsti prie derybų stalo ir nusileisti visiems reikalavimams, įskaitant pirmą kartą nustatytą aštuonių valandų darbo dieną.

Žinia apie šią pergalę pasklido ir paskatino daugiau streikų kitais metais kituose Australijos miestuose, ypač Melburne. Iki 1858 m. aštuonių valandų darbo diena tapo įprasta visoje statybų pramonėje, įkvėpdama kitų sektorių darbuotojus kovoti už tą patį, nors net ir Australijoje prireikė dar keleto dešimtmečių kovos, kad būtų visiškai įgyvendinta.

1855 m. Sidnėjaus akmentašių streiko poveikis buvo juntamas ne tik Australijoje – jie užkėlė kartelę visiems parodydami, kas įmanoma, jei tik darbininkai pakankamai organizuoti ir kovingi. Ši pergalė davė pradžią aštuonių valandų judėjimui visame pasaulyje, kuris galiausiai lėmė Tarptautinės darbininkų dienos minėjimą gegužės 1-ąją, bet apie tai jau kitą kartą.