„Klimato krizė gali būti sprendžiama tik kartu su kova už lygesnę ir teisingesnę visuomenę“: kalba iš „Eitynių už ateitį“

Įprasta kalbėti, kad visi esame atsakingi už klimato krizę. Aš, tu, ir kiekviena iš mūsų, turime jausti kaltę už šią krizę lyg už pirminę nuodėmę. Teigiama, kad planeta kenčia dėl žmonių godumo ir vartotojiškumo. Todėl visi turime prisiimti vienodą atsakomybę už šios krizės pažabojimą – vartoti ekologiškai, dažniau naudotis viešuoju transportu, nebenaudoti plastikinių šiaudelių ir maišelių, pirkti vietinius produktus, kilniai mokėti automobilių taršos mokestį.

Bet mažiausia, ko mums dabar reikia – tai asmeninės kaltės jausmo. Tiesą pasakius, mes, didžioji pasaulio gyventojų dalis, nesame atsakingi už klimato atšilimą.

Kokia prasmė nerimauti dėl šiaudelių savo gėrimuose, kai kiti nemato problemos skristi privačiu lėktuvu į savo kurortinę vilą savaitgalio atsipalaidavimui? Kiek iš tiesų prasminga rūšiuoti atliekas, kai tarptautinės korporacijos, niekieno netrukdomos, kraunasi pelnus, neįsivaizduojamais mastais teršdamos orą ir žemę besivystančio pasaulio valstybėse? Žinoma, aš kalbu apie pasaulio turtinguosius ir galinguosius.

Remiantis „Oxfam“ atlikto tyrimo duomenimis, 10 procentų pasaulio turtingųjų atsakingi už pusę visos populiacijos sukuriamo anglies dvideginio. Tuo tarpu kitoje piramidės pusėje, 50% planetos gyventojų, paprastų dirbančių žmonių, sukuria vos 10 procentų anglies dvideginio. Ir būtent šie žmonės labiausiai kenčia nuo klimato krizės. Skirtingai nei turtingieji, mes neturime finansinių galimybių pabėgti, kur gera ir saugu.

Vos du trumpi skrydžiai privačiu lėktuvu išskiria apie 6 kartus daugiau anglies dvideginio nei jo sugeneruoja vidutinis britas per metus, o ką jau kalbėti apie žmogų iš, pavyzdžiui, skurdžios Pietų Afrikos respublikos šalies – čia skirtumas būtų net 111 kartų didesnis.

Dabar daug kalbama apie ekologinį mokestį automobiliams. Tie, kurių mašinos yra seniausios ir daugiausiai teršiančios, turės mokėti papildomą ekologinį mokestį. Ir be abejonės, tai bus paprastų, dažnai nepasiturinčių žmonių automobiliai. Tie, kurie negali įsigyti prabangaus elektromobilio, dėl to dar turės ir papildomai susimokėti. Kol turtingieji važinėja ekologiškais automobiliais, paprastiems mirtingiesiems tenka pakloti papildomai vien dėl to, kad jie neturi finansinių galimybių „būti ekologiškais“.

Tiek politinės, tiek ir ekonominės krizės dažnai būna turtingųjų godumo vedinos veiklos pasekmė. Šia prasme, klimato krizė nėra išskirtinė. Begaliniu ekonominiu augimu ir natūraliųjų žemės išteklių eksploatacija paremtas globalus kapitalizmas nėra tvarus. Jis iš pagrindų nesuderinamas su visų gyvybės formų žemėje klestėjimu.

Taigi, klimato krizė gali būti sprendžiama tik kartu su kova už lygesnę ir teisingesnę visuomenę. Pavieniais, abejotinais bei riboto efektyvumo sprendimais grįsta klimato politika krizės neišspręs. Politikai privalo pasiryžti reformoms, kurios siektų tikro klimato teisingumo, o ne tik fasadinių pokyčių. Reikalaujame keisti sistemą, kuri pati save naikina. Nebegalime bet kokia kaina teikti pirmumą amžinam ekonomikos augimui, turime atsižvelgti į pasekmes, kurios su kiekviena diena tampa vis labiau negrįžtamos. Nebegalime leisti korporacijoms pelnytis iš planetos niokojimo. Nebegalime toliau pašėlusiais tempais gaminti ir vartoti vienkartinių daiktų. Nebegalime toliau be saiko deginti iškastinio kuro. Nebegalime toliau kirsti šimtamečių miškų dėl vienadienio pelno. Nebegalime ignoruoti klimato krizės klausimo nacionaliniu bei globaliu politiniu lygmeniu. Taip, lengva nebus, taip, mums teks keistis.

Vietoje automobilių mokesčių skurdiesiems, mes reikalaujame nemokamo ir kokybiško viešojo transporto. Vietoje moralizuojančių ekologinių reklamų, mes reikalaujame tikrų – sisteminių pokyčių ir turtingųjų bei galingųjų atsakomybės. Užteks apsimetinėti, kad visi esame toje pačioje valtyje. Turtingieji turi savo jachtas, o mes vis greičiau skęstame kylančiame vandenyje.