Narių portretai: Duminda ir Roshan

Roshan: Abu dirbame Mažeikiuose, "Orlen Lietuva" vykdomame projekte elektrinės ir elektroninės įrangos montuotojais.

Duminda: Iš tikrųjų tai buvo mūsų ankstesnės įmonės pasiūlymas. Jie pasiūlė atvykti ir prisijungti prie projekto su "Orlen Lietuva". Mes dar tik pradedame dirbti, dar tik vyksta pradinis laikotarpis, nes aš čia atvykau tik birželio mėnesį.

Abu studijavome telekomunikacijas, esame šviesolaidinių telekomunikacijų specialistai. Pažįstame vienas kitą iš ankstesnių projektų jau apie penkerius metus.

R: Aš atėjau savais keliais. Išėjau iš ankstesnės įmonės, tada gavau Europos vizą ir vėl prisijungiau prie įmonės, bet jau kitoje vietoje. Taigi čia dirbu nuo vasario mėnesio.

Apie profesinę sąjungą sužinojau per bendrus draugus. Tuo metu man reikėjo teisinės konsultacijos ir mane supažindino su Emilija (profsąjungos pirmininke). Apsilankęs interneto svetainėje ir perskaitęs keletą straipsnių, pamačiau, kad tai geras socialinis darbas, ir nusprendžiau prisijungti. Netrukus pakviečiau ir Duminda.

D: Kaip šrilankiečiai, mes čia esame vieni, neturime jokios paramos. Aš taip pat perskaičiau straipsnius, kuriuos man atsiuntė Roshan ir nusprendžiau priimti jo kvietimą. Manau, kad ši sąjunga yra geras dalykas, galima padėti tarpusavyje, nebesijausti vienišu. Gauni palaikymą arba sprendimus ir gali suteikti pagalbą kitiems.

R: Turėjau problemų su savo įmone ir daug informacijos gavau iš profsąjungos. Problemas kuriam laikui išsprendžiau, bet galbūt ateityje galėsiu pereiti į kitą įmonę ir šiek tiek atsipalaiduoti. Tai labai įtemptas darbas.

D: Kalbant apie mane, kol kas nesusidūriau su jokiomis problemomis, ką tik pradėjau, bet kai kurių dalykų mokausi. Mūsų vadovybė yra iš Dubajaus, dauguma jų - arabai. Jie dar neatrodo prisitaikę prie Europos. Tagi, jie vis dar bando valdyti kaip tai darytų ten. Todėl manau, kad turime išmokti Europietiškas darbo taisykles ir reglamentus, kad apsisaugotume.

Mes turime vienerių metų vizą. Dirbame už nedidelį atlyginimą ten, Mažeikiuose, mums tai yra kaip startinė pozicija. Dar tai yra labai mažas miestelis, ten tikrai nėra ką veikti.

Galvojame apie šeimos persikėlimą čia, į Lietuvą, tad mūsų kitų metų planas – gauti geresnį darbą Kaune arba Vilniuje ir persikelti čia. Kai dirbome Dubajuje, ten buvo kilometrinės spūstys, manau, kad tai labai liūdna vieta vaikams augti. Svarbiausia, kad čia, Kaune, yra ramu ir tylu: nėra intensyvaus eismo, nėra daug mašinų, nusikalstamumas mažas.

R: Ir dar, čia nėra daug užsieniečių... (juokiasi)

D: Galvoju apie šeimos persikėlimą maždaug po dvejų metų. Abu turime po dukrą. Mano dukrai treji su puse, tai geriausias jos gyvenimo laikas, o aš jį praleidžiu...

R: Mano aštuonerių. Galvoju apie ES mėlynąją kortelę. Tuomet reikia vieno mėnesio ir galėsime perkelti šeimą. Mėlynajai kortelei gauti mums reikia minimalaus atlyginimo, jis turi būti 50 proc. didesnis už vidutinį bruto atlyginimą Lietuvoje.

Bet telekomunikacijų srityje tai yra labai mažai. Mūsų žinios, ypač optinio ryšio ir telekomunikacijų srityje, yra labai paklausios.

D: Tai yra trūkstamiausių Lietuvos profesijų sąraše.

R: Didžiausia problema ieškant darbo, susijusio su telekomunikacijomis: be rekomendacijų, bendrų pažįstamų, niekas neįdarbins. Taip yra Šri Lankoje, Lietuvoje, visur telekomunikacijų srityje. Nes tai rizikinga. Mes dirbame su apsaugos sistemomis.

D: Tai ypač silpna didelių institucijų vieta – telekomunikacijos. Dvi sekundės, viena klaida, ir mes galime apiplėšti visus šalies bankus, susprogdinti elektrines ir taip toliau...

Atvirai kalbant, dabar mes veltui gaištame laiką. Tai, ką gauname per vieną dieną, turėtume gauti per vieną valandą.

Tikėkimės, kad Lietuvoje sulauksime geresnės ateities.