Narių portretai: Gintaras Rukšėnas, LPDPS tarybos narys

Emil Starodubov (G1PS): Kiek metų jau dirbat su platformomis?

Gintaras Rukšėnas: Nuo 2018 metų, kai tik atsirado Kaune Wolt. Kaip tik atsidarinėjom parduotuvę su žmona, reikėjo pinigų. Kolega restorane sakė: „einam pasižiūrėti, kas čia per naujadaras toks“. Pradžioj nebuvom patenkinti – tarifai tragiški, uždirbti neįmanoma. Papildomai dirbau 1424, vežiojau žmones. Paskui po biški pakilo tarifai, nu ir apie 2020 jau mes gerai uždirbdavom. Bet ariau kiekvieną mielą dieną, pradėdavau prieš 10 ryte, grįždavau po vidurnakčio. Tai du su puse etato iš esmės. Aišku, gaudavai po tris tūkstančius per mėnesį ir karalius jausdavaisi. Tai dirbdavau daug daugiau nei dabar. Nu bet ir metų jau šešiasdešimt turiu.

E: O kiek šiandien prie vairo praleidžiat?

G: Aš visada dirbu daug. Neįsivaizduoju, kaip dirbti aštuonias valandas. Išvažiuoju kiekvieną dieną beveik, nuo ryto iki vakaro. Šiandien užsakymai tik nuo vienuolikos prasidėjo, tik po porą užsakymų per valandą. Dabar ketvirta valanda, net 40 eurų dar neuždirbta. Dirbsiu iki vakaro. Jeigu viską atmetus – benziną, remontus – gaunasi daugiau negu minimumas, bet ne stebuklai.

Jei tai būtų stabilus vieno etato darbas, turėtų bent jau 2000 eurų būti prieš mokesčius. Nes net ir dirbant visą mėnesį be išeiginių, kai rodo 3000 eurų, po visų mokesčių lieka 1800.

E: Ar turit klientų, su kuriais susidraugavot?

G: Taip, daugybė, jau net į navigaciją nebežiūriu. Kai kuriem ir prekes pristatinėju, ir maistą, ir į darbą nuvežu. Yra ir liūdnesnių atvejų – daug žmonių nugirdyta per šitas programėles, nes alkoholį užsakinėja. Būna, žmonės vos duris atsidaro, kartą net ant keturių pasitiko. Pagal įstatymą negaliu paduot prekių žmonėm tokioj būklėj, o pagal taisykles – privalau.

Wolt’e bent jau identifikacinį kodą reikia pirkėjui pasakyti, kad tik į rankas galėtum paduoti. BoltFood tik tiek primena, kad pirkėjo tapatybę reikia patikrinti. LastMile – išvis nieko. Jiems vienodai rodo, kad nepilnamečiai užsisakinėja. Startup’as dar vadinasi, siaubas. Tik aš bent jau principingas, daugybę kartų teko atgal užsakymą vežti.

Ir šiaip, LastMile vienus metus daug dirbau, dabar nenoriu nieko bendro turėt. Tarifai maži, svoriai dideli. Užlipi porą kartų į penktą aukštą su 50 kilogramų ir jau niekur nebenori važiuoti. Būna, užsakymas 3 eurai, užtrunki virš pusvalandžio, tai nieko nesigauna. Wolt ir Bolt dar bent sumoka visus arbatpinigius, kuriuos klientas palieka, o LastMile beveik penktadalį nuo jų pasiima.

E: Ar pabendraujat su kolegomis?

Anksčiau daugiau bendraudavom, mane visi Kaune pažinojo. Buvo toks kurjerių chat’as messenger’y, Wolt’as jį administravo. Leisdavau kasdien balso žinutes žvalumą pakelt. Būdavo, ryte įrašau: „Dirbam dirbam!“, „Pašildom krepšelius!“, „Nemiegam, tašės broliai ir seserys!“ ir panašiai. Kai kuriem buvo juokinga, kai kuriem – nelabai. Wolt’o administracijai tai patiko, net remiksą sukūrė su mano tom frazėm.

Bendravom tarpusavy, eidavom kavos gert, net pats Wolt suburdavo – spurgų diena buvo. Malonu būdavo paskui pasėdėt prie vairo ir ilgiau padirbt, kai į tave taip žiūri. Visiem draugam, kurie turėjo kokių negandų su darbais, ar nedirbo, ar negavo kažko, visiem sakėm: jei tvarkingai dirbsit, tikrai uždirbsit. Dabar daug prasčiau.

E: Kodėl prisijungėte prie profsąjungos?

G: Man rūpi kiti žmonės. Dirbau seniau „Bella Italia“ Kaune, kur „Pas Paolo“ vadina žmonės. Kaip ūkvedys buvau, bet ir maistą išvežiodavau. Tai atvežiau ir darbo inspekciją pas juos, kai buvo įdarbinti ukrainiečiai, nes mes toliau dirbom pagal darbo kodeksą, o jie su viršvalandžiais neapmokamais. Kai matau išnaudojimą, man labai negera.

E: Kokių pokyčių tikitės ateityje?

G: Turiu tokią idėją, kad restoranai turėtų konsoliduotis ir tai jau būtų kažkokia jėga, kuri galėtų platformoms pasipriešinti. Pavyzdžiui, yra užsakymas iš „Bernelių užeigos“, atvežimo mokestis kurjeriui 1,75 euro. Sakau tokią kainą, nes pats tokį užsakymą vakar vežiau. Tai, įsivaizduokim, atsisako vienas kurjeris tokį užsakymą vežt, kitas – o patiekalas stovi, laukia vakuuminėj dėžutėj savo valgytojo. Per tą laiką praranda ir savo skonio savybes, ir atšalęs jau būna. Kitąkart žmogus jau nebeužsisako nieko, nuostolis ir restoranui, ir kurjeriui. Tai jeigu restoranai panaudotų savo svorį, gal tada gautų kurjeris 3,5 euro vietoje 1,75. Maistas nukeliautų saugiai ir greitai, kokybė būtų išlaikyta.

Bėda, kad platformos dabar susirenka didelius pelnus, bet darbuotojų tai nepasiekia, galų gale kenčia ir paslaugų kokybė. Tikiuosi, kad pagaliau daugiau aiškumo į šitą darbą įneš platformų direktyva. Sunku pritaikyti tuos naujadarus prie darbo kodekso. Vieniem norisi darbo sutarties, kitiem daugiau laisvės, bet visi norėtų daugiau uždirbti.