Narių portretai: Greta, Teksto darbuotojų profesinės sąjungos atstovė

Santykiai su G1PSu prasidėjo pernai rudenį, kai po feisbuko įrašo su manimi susisiekė Tomas Marcinkevičius ir pasiūlė kurti profsąjungą. Nusprendėm neapsiriboti vertėjais, išplėtėme koncepciją iki teksto darbuotojų profsąjungos. Problemos mūsų panašios ir artimos, dažnai vertėjai dirba ir kaip redaktoriai, kai kurie dar ir rašo įvairius tekstus. Bandėm mąstyti globaliau ir plačiau – kad suvienytume daugiau žmonių.

Šiuo metu, kalbant apie vertėjus, Lietuvoje egzistuoja sąjungos ir asociacijos. Yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, į kurią gali patekti žmonės, išvertę bent porą knygų. Taip pat egzistuoja Lietuvos vertėjų asociacija, kur galima patekti tik baigus vertimo magistrantūrą. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau ten patekti, nes nesu pasibaigus jokių oficialių vertimo studijų.

Teksto darbuotojų profesinės sąjungos tikslas – apimti plačiau nei dabartinės sąjungos, nes jos atlieka kitokį vaidmenį, jos vienija patyrusius specialistus. Mes suprantame, kad daugiausiai problemų iškyla darbo pradžioje: nežinai į ką kreiptis, kiek prašyti pinigų, kaip save įsivertinti.

Prisimenu save, kai pradėjau dirbti vertėja – pati turėjau žmonių, kuriems galėjau užduoti klausimų, nes buvau baigusi prancūzų filologijos studijas, tad kai kurie dėstytojai galėjo šiek tiek pakonsultuoti. Bet, vėlgi, tai buvo pavieniai žmonės ir jie patys ne viską žinodavo.

Pirmą kartą būsimoji teksto darbuotojų profsąjunga susitiko keturiese, po to gana greitai išaugom iki dešimties, o dabar mūsų yra dvidešimt su trupučiu. Viskas judėjo gana lėtai, individualiai kalbinom pažįstamus žmones. Nėra labai lengva prikalbinti žmogų stoti į profsąjungą, bet palaikymo rasti pakankamai nesunku. Dauguma šioje srityje dirbančių žmonių pritaria mūsų veiklai ir tikslams.

Pagrindinis mūsų tikslas – kad atsirastų kažkoks įteisintas minimalus honoraras už darbą su tekstais. Dabar kalbame iš esmės apie vertėjų ir redaktorių atlygį – VDU už keturis lankus vertėjams, už aštuonis – redaktoriams. Tai yra dvigubai daugiau už dabartinį atlygį. Pagal dabartinius honorarus vertėjas už keturis lankus dažnai gauna apie 800-900 eurų. Atskaičius mokesčius susidaro alga, kuri net mažesnė už minimalią. O išsiprašyti didesnių honorarų sudėtinga net ir patyrusiam vertėjui.

Šiuo metu esu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė, rengiu disertaciją pavadinimu „Atminties konfliktų struktūra ir raiška lietuvių ir lietuvių diasporos Holokausto (po)atminties literatūroje“. Taip pat dirbu dėstytoja Vilniaus universitete, dėstau prancūzų kalbą, gramatiką ir literatūrą. Dar esu vertėja, nors dabar verčiu mažiau, bet tai dalis mano darbo.

Man labai nepatinka mano mokslinis darbas, bet esu ketvirtame doktorantūros kurse, ir man jau reikia tiesiog užbaigti, priduoti disertaciją, tai gal dėl to nepatinka. Bet labai patinka dėstyti ir versti. Prieš doktorantūrą dirbau vertėja, verčiau grožinę, filosofinę literatūrą ir dirbau su vertimų biurais.

Niekada neturėjau svajonių darbo, nenorėjau dirbti (juokiasi), tiesiog žinojau, kad kažką daryti reikės, tai bandau išsisukti dirbdama kiek įmanoma mažiau.

Reikalai su teksto darbuotojų profsąjunga prasidėjo nuo mano įrašo feisbuke, kur aprašiau tai, kaip dešimtmečio bėgyje keitėsi vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje ir kaip nesikeitė literatūros vertėjų alga per tuos dešimt metų, kai pati dirbu vertėja.

Pagrindinis mano pastebėjimas buvo tai, kad 2014 metais vertėjas, laikydamasis Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos rekomenduotinų minimalių vertimo įkainių ir norėdamas gauti vidutinį atlyginimą, turėdavo išversti keturis autorinius lankus (autorinis lankas – 22 psl. teksto). Šiandien, jei vertėjas norėtų gauti vidutinį atlyginimą, turėtų išversti beveik dvigubai daugiau – septynis su puse lanko. Tokia apimtis tiesiog neįmanoma. Bet kuris vertėjas pritartų, kad keturi lankai yra tai, ką galima kokybiškai padaryti per mėnesį. Žinoma, tai priklauso nuo individualių vertėjų ir tekstų pobūdžio, bet vidurkis toks.

Apie tai galvojau seniai, kartais su kažkuo pasikalbėdavau, bet taip plačiai, išsamiai nebuvau surašiusi. Paskutinis lašas į taurę įkrito tariantis dėl vienos knygos vertimo. Paprašiau didesnio honoraro, kurį man mokėti atsisakė, teigdami, kad „mes jau ir taip jums mokame daugiau nei bet kuriam kitam vertėjui iš prancūzų kalbos“. Kai gavau šitą laišką, manyje kažkas plykstelėjo. Pamačiau šitą raudoną vėliavą ir sukilo pyktis, tada sukaliau tą feisbuko įrašą ir jis kažkaip daugeliui surezonavo.

Man rodos, kad absoliučiai visi žmonės dirbantys su tekstais patiria tuos pačius dalykus. Gyvenam toj pačioj mažoj rinkoj, problemos tos pačios: nepastovumas, maži honorarai, izoliuotumas, na, dar ir kalbiniai iššūkiai.

Nors aplinkui sklando dirbtinio intelekto baubas, literatūros vertėjams darbo praradimas negresia – tik nuvertėjimas. Internetas tikrai palengvino vertimą – vis daugiau prieinamų žodynų, daug ką galima susirasti. Bet iš principo pagrindinis vertimo darbas nėra tiesiog žodžių suvedimas. Svarbiausia, kad tavo vertimas turėtų tokią pačią prasmę kaip pirminis tekstas. Jei naudoji mašininį vertimą, gauni sakinių rinkinį. O vertėjo darbas yra redagavimas, nes turi iš sakinių padaryti tekstą.

Man didžiausia nauda iš profsąjungos yra bendruomenė, palaikymas, dalinimasis patirtimi. Jau dabar turim pavyzdžių, kur žmonės išsiderėjo geresnius atlyginimus vien todėl, kad jų profsąjungos draugai sakė „ne, čia yra per mažai, tu paprašyk daugiau, pabandyk bent jau“. Jei neprašysi, nieks ir neduos, tenka perlipti per save. Čia toks dalykas, kurio ir pati ilgai mokiausi.

Mano pirmasis knygos vertimas baigėsi tuo, kad man tris metus nesumokėjo honoraro. Bet čia buvo visiškai mano, kaip jaunos vertėjos kaltė, nes sutartyje buvo nurodyta, kad pusę honoraro sumokės iš karto, o pusę tuomet, kai jis bus išleista... ir tada tris metus jos neišleido. Sutartį pasirašiau litais, o galiausiai honorarą man baigė mokėti eurais.

Tik trečioje savo darbovietėje supratau, kad, jei darbdavys mane samdo, tai ne tik aš jam turiu labai patikti, ne tik jis man daro kažkokią paslaugą mane samdydamas. Aš jam dariau ne mažesnę paslaugą eidama pas jį dirbti.

Svarbu visada bent paprašyti daugiau pinigų ir nedirbti už dyką – nebent tai yra kažkokia idėjinė veikla ar savanorystė. Suprantu, kad gauti didesnį honorarą ne visada pavyks, nes yra rizika, kad pasakys „ne“. Bet nereikėtų to siaubingai bijoti, veikiau priimti kaip tam tikrą žaidimą. Negavus daugiau visada galima sutikti dirbti už pirminį siūlytą atlygį – jei labai norisi ar reikia.

Kiekvienam teksto darbuotojui linkėčiau susikurti tokias sąlygas, kad būtų galima atsisakyti nesąžiningų darbų pasiūlymų. Nors sakydama tai suprantu, kad tai labai sunku, dažnai – sėkmės reikalas ir ne kiekvienas gali sau tai leisti. Vertinkite savo darbą ir neleiskite kitiems jo nuvertinti. Jeigu esate išvertę knygą kreipkitės į LATGA dėl atlygio už knygų panaudą bibliotekose, nes vertėjas yra kaip autorius ir gali gauti atlygį, jei jo knygą kažkas pasiima iš bibliotekos. Ir, žinoma, stokite į profesinę sąjungą.

Į mūsų padalinį gali kreiptis bet kuris asmuo dirbantis su tekstais, susiduriantys su problemomis dėl menkų honorarų, derybų, nesąžiningų sutarčių. Tos problemos egzistuoja jau seniai ir jų sprendimai neatsiras iš karto. Pesimistiškai pasakysiu, bet kiekvieną kartą, kai apie tai galvoju, matau kultūros žlugimą – atrodo, kad neįmanoma to išspręsti. Tačiau susitikus su kolegomis iš profsąjungos, kai esam kartu, ima atrodyti, kad gal ir įmanoma...

Šiuo metu dar neturim vaisių, bet sėjam sodą. Todėl labiausiai kviečiam sėjėjus.