Narių portretai: kurjeris-psichoterapeutas Timas

Tris veiklas turiu. Seniausia – esu psichologas-psichoterapeutas, turiu savo kabinetą ir jau 17 metų terapeutu privačioj praktikoj dirbu. Žmonės įsivaizduoja, kad pas mus kaip pilnas etatas – 8 valandos, bet iš tikrųjų mažiau, nes jei kokius penkis žmones per dieną pakonsultuoji, tai jau viskas, pilna, sotus jauties.

Buvo vienas klientas, užsieny mokėsi, papasakojo, kaip jis studijuodamas kurjeriu dirbo. Aš klausiausi, klausiausi ir supratau, kad aš irgi šiaip labai norėčiau. Gal ne į temą, bet ko nepabandžius.

Prieš dvejus metus pabandžiau, gavau tą „Bolto“ krepšį, po to apie metus laukiau, kol „Woltas“ priims. Dabar jau metai kaip per abi kontoras ir belekaip man patinka, net labiau už pagrindinę veiklą, labai gyvas jaučiuosi. Yra tokia orientacinio sporto šaka – rogainingas, kur šešias valandas reikia bėgti arba dviračiu važiuoti ir lankyti punktus, esu išbandęs, tai man labai panašu. Rogaininu, kiek noriu, ir dar už pinigus!

Seniau dar žiūrėdavau jutūbe kaip Niujorke kurjeriai su fiksais laksto, aš irgi su fiksu daugiausia dirbu. Fiksas – tai toks super išlengvintas dviratis, kuris turi vieną pavarą. Ta pavara fiksuota, nėra laisvo bėgio, nuolat sukasi pedalai, esi priverstas visada minti. Pvz., Simona Krupeckaitė visus medalius būtent su fiksu laimėjusi. Toks moralas – reikia atsargiai rinktis jutūbo turinį, nes gali išsipildyti.

O trečia veikla – tėtis esu, turiu sūnų aštuonerių metų. Tokie mano trys darbai, tėvystė ir anie du. Kurjerio darbą vadinu atsakinga pramoga, kartais laisvalaikiu su mašina ir su vaiku kartu „paboltinam“.

Kaip psichologas, galiu apie kurjerio darbo stresą pakalbėt per dvi sąvokas. Pirma – eustresas: trumpalaikis, sužadinantis organizmą stresas, aš dažniausiai jį ir patiriu. Antra – distresas, tai neigiamas stresas, chroniškas, užsitęsęs, jo kurjerio darbe nepatiriu visai. Nardymas tarp mašinų, kritinės situacijos – man dar smagiau, nes mano pagrindinis darbas sėdimas, esi ramioj būsenoj, pusę dienos klausai, medituoji, tai lakstymas dviračiu man pats tas, kaip atsvara.

Mane nuo mažens tėvai tai į baseiną, tai į karatė pamokas vesdavo – susiformavo man supratimas, kad negalima nesportuot. Į dviračių sportą nevedė, bet vaikystėje su kiemo draugais ir slėpynes ir gaudynes ant dviračių žaisdavom. Taip pat nesuprantu, kaip galima neskaityti knygų. Ir dabar su savimi visur vežiojuosi knygą – sustoji, biškį paskaitai, gauni užsakymą ir vėl leki.

Mano viena didžiausių baimių buvo – taip užkabino kurjeriavimas, bet galvojau, ne, iš to neišgyvenčiau. Atsisėdau, paskaičiavau, kad jei dar mašiną pajungčiau, kai pavargstu, tai išgyvenčiau, nors dabar „Boltas“ dar sumažino tarifus, dar sunkiau…

Bet jei visą šeštadienį mini, tai gali ir šimtą eurų įminti, esu ir šimtą dvidešimt įmynęs. Kas antrą dieną pramini taip ir gali gauti normalią algą, bet, aišku, rizikinga, turi nesusilaužyt rankų kojų. Skaičiuodamas tikėjausi pamatyt, kad iš kurjeriavimo neišgyvensiu, o supratau, kad, velnias, čia jau tik mano sprendimas. Labai sunku pasidarė [juokiasi]. Jei noriu, galiu dirbti vien kurjeriu ir niekas nesugrius. Bet kol kas laikausi, nemetu terapijos.

Kai pradėjau kurjeriu dirbt, „Naros“ dokumentinį radau, ten tris kurjerius filmavo per karantiną, Vilniuje šokių mokytoją, kuri Priusu važinėjo, o Kaune – Liną Mazgeiką, Kurjerių asociacijos koordinatorių. Jis ten žiemą mynė, taip gražiai papasakojo, nunešė man stogą. Paskui atradau, kad jis turi „Ride&Mend“ dirbtuves su kolega, pradėjau dviratį ten remontuoti, taip ir susipažinom.

Po truputį kalbino prisijungti prie G1PS’o, prie Kurjerių asociacijos. Mane nugąsdino tas minimalus penkių eurų nario mokestis, nes aš jau esu vienoj terapeutų tarptautinėj asociacijoj, ir ten jau moku. Tai biškį atbaidė, bet taip gražiai Linas pamotyvavo, paaiškino, kam tie pinigai naudojami, tai nusispjoviau, yra tų pinigų, įstojau.

Man įdomu, kaip visos šitos kontoros veikia. „Boltas“ susirinkimų nerengia, bet „Woltas“ rengia, varydavau į tuos susirinkimus, klausimus keldavau, neteisybių visokių ieškodavau. Pvz., dviračiams duoda labai mažus spindulius maisto pristatymui, o aš kadangi sportiškas, įsijungiu motociklo režimą ir rodo daugiau.

Kartais būna, atvažiuoji, ir tau paduoda keturiasdešimt dviejų centimetrų skersmens picą, be jokio perspėjimo. Ką daro motociklininkai, neįsivaizduoju, nes jų krepšiai identiški, niekur nesutalpinsi. Rašyk nerašęs „supportui“, niekas nieko nekompensuos. Tris kilometrus numini, visas po prakaitu, žiūri į tą didelę picą, užsakymą atšauki ir nieko negauni. Tai tokia neteisybė, sistemos klaida, kurią būtų labai lengva ištaisyti – kad tik mašinos gautų tas dideles picas. Rašau dešimtimis žinutes abiem įmonėms, bet niekas nereaguoja.

Kita neteisybė – jei pasirenki dviračio režimą, Vilniuje ir Kaune gauni užsakymus tik keliuose rajonuose. Niekur apie tai nepranešta, nėra jokios informacijos apie tai. Aš pats tik atsitiktinai sužinojau. Pvz., Dainavoj, mano vienam mėgstamiausių rajonų, kur nėra kalnų ir didelį spindulį gali pasiimti, įjungus dviračio režimą tiesiog neduoda užsakymų.

Pasirodo, taip padarė, kadangi daug dviratininkų atšaukdavo užsakymus, pamatę, kad reikės iš kokios Laisvės alėjos į kalną minti. Bet nieko neinformavo apie tai. O aš mėgstu sportą, specialiai kartais pasiimu kalnus. Paskui, kai nusprendžiau motociklo režimą įsijungti, tai jau visus užsakymus rodo, bet ten tas dideles picas gaunu… Nu tai tokios nesąmonės. „Woltas“ dar kažkiek reaguoja, kai trečią kartą parašai, o „Boltas“ – visai nieko.

Kurjeriavime prasmės mažoka. Daug laiko, energijos ir pinigų esu investavęs į psichologiją, jei pavyksta kokiam žmogui per pokalbius pagelbėt, tai jauties kažką reikšmingo nuveikęs, ne taip kaip kažkam kebabą nuvežęs. Kartais sakau, kad čia tinginių aptarnavimo paslauga, bet gyvybės pačiam lakstyt su tuo dviračiu daug, orientuotis, priiminėti momentinius sprendimus, apvažinėt duobes, bet jei vien tuo užsiiminėčiau, pradėtų trūkti gylio gyvenime.

Kiek paskaitinėju kurjerių feisbuko grupėse, jei jie padarytų kažkokį fiksuotą užmokestį, pavyzdžiui, įsipareigoji per savaitę 10 valandų dirbti, tik pats pasirenki kada dirbsi, ir prie to pririštų kažkokias socialines garantijas, tai tikrai būtų tiem kurjeriau geriau nuo to. Kurjeriams iš „Wolto“ pavyko draudimą išsimušti, bet ten neįeina nei sveikatos draudimas, nei transportas su įranga, tik kelios nelaimingų atsitikimų rūšys.

Savo pagrindiniam darbe irgi su individualia veikla, tai buvau pripratęs, kad mano klientai neturi rūpintis mano atostogom, ligom. Kai atėjau į kurjerius buvo tas pats, tik uždarbis mažesnis.

Paskui pradėjau galvot, kad jo, jiem tikrai labai patogu: mes ir transportu pasirūpinam, ir įranga, mobiliais telefonais, rūbais. Aišku, „Woltui“ pliusas už aprangą, bet neatperka viso kito. Mano pagrindiniam darbe tai privatūs asmenys, ne tai, kad kažkokia įmonė atsiunčia klientus, o kurjeriavime jau vis tiek didelės korporacijos.

Dabar aš labai piktas ant „Bolto“: anksčiau buvo fiksuotas minimumas 2,5 eurų, tai dviračiam buvo rojus, gauni šimto metrų užsakymą ir jau 2,5 yra, o dabar 1,3 - 1,5 euro, ir čia dar prieš mokesčius. Bandė parodyti „Boltas“ paskaičiavimus, kad dviratininkam nieko nemažėja, bet realiai labai kirto, pavyzdžiui, sekmadienį dirbdamas tas pačias penkias valandas dabar apie 10 eurų mažiau surenku. Tai po kurio laiko „Boltas“ savo komunikacijoj pripažino, kad „taip, dviratininkam turėtų sumažėti uždarbis“.

Man toks jausmas, kad jie yra didelės korporacijos ir tiesiog nori kuo didesnį pelną akcininkam surinkti. Klasika – „valio, uždirbom šiemet milijoninį pelną, nupirksim darbuotojam picų“. Tai mes net ir tų picų negaunam… Aš „Woltui“ kažkada sakiau, galėtumėt kurjeriam bent jau tą Wolt+ paketą duoti, kad kai patys užsisakinėjam, bent jau tas pristatymas būtų nemokamas, kažkokį lojalumą pagerbti, kad, va, esam jūsų įmonės dalis. Tai jie sakė „tiksliai, reikia ir mums tokį pasidaryti“, nes net ir patys darbuotojai neturi tokios privilegijos. Bet, aišku, viskas liko kalbomis.

Mano vienas draugelis niekaip negali suprasti, kodėl aš dirbu šitą darbą laisvalaikiu. Jis turi savo nedidelę spaudos įmonę, aš pas jį vis pasiprašau kokių lipdukų ar dar ko, jei prireikia. Tai jis man kažkada dovanų atsiuntė lipdukų su užrašu „vergas ir tuo patenkintas“. Užsiklijavau ant „Bolto“ mašininio krepšio ir ant „Wolto“ dviratinio. Dar su vaiku klijavom, abu tokie patenkinti, ir tada padariau klaidą, kad įkėliau į kurjerių grupę. Ir „Woltas“ užblokavo mane iš platformos.

O aš tik tik buvau pradėjęs dirbti, metus išlaukiau ir taip džiaugiausi, kad į tą „Woltą“ papuoliau. Tai aš paskambinau, klausiu ką daryt, sako, čia vis tiek mūsų nuosavybė tas krepšys, tai nuklijuokit ir atsiųskit nuotrauką. Aš ten staigiai nulupau, nusiunčiau. O „Bolto“ taip ir liko, tai kai su mašina varau, taip su tuo užrašu ir varinėju – „vergas ir tuo patenkintas“.