Narių portretai: Mariia iš „Piana Vyshnia" padalinio

Kas aš? Šiuo metu kariauju ne tik namie, bet ir kasdienybėje: dėl išlikimo, integracijos, darbo. Tiesiog gyvenimas buvo suskirstytas į prieš ir po, ir dabar visi esame šiek tiek pasimetę, kas esame. Ieškome savęs.

Į Lietuvą atvykome prieš dvejus metus, kovo 11-ąją. Tada nenorėjau išvažiuoti, turėjau du vaikus ir keturias kates. Mama pasakė, kad turi draugų Vilniuje, ir jie mums paskambino. Pasakiau: „Mama, aš niekur nevažiuosiu, būsiu čia“. Bet paskutinę naktį, kai virš namų praskrido dvi raketos, mano nervai nebeišlaikė.

Per naktį susikroviau daiktus. Padariau tai gana įdomiai: surinkau siuvinėjimus, knygą „ Vyriško akto istorija“, nuotraukas, auksą, surinkau visus savo kvepalus, batelius, kuriuos man padovanojo tėtis (niekada jų nedėvėjau). Na, t. y. iš tikrųjų nieko normaliai nesusikroviau, tik tai, kas man atrodė brangiausia.

Ir štai mes atvažiavome, mama grįžo atgal, o aš pasilikau. Vilniuje jaučiuosi taip gerai, kad nenoriu grįžti namo. Visi važiuoja ten ir atgal, bet aš nė karto ten nebuvau. Negaliu, neturiu tam nervų.

Ir taip esu po truputį viskuo: fotografė, mama, draugė. Kurį laiką vadovavau anglų kalbos mokyklai ir dirbau mokykloje komunikacijos vadybininke.

Praėjusį rugsėjį pradėjau dirbti bare. Kai tik pamačiau, kad atidaromas baras „Piana Vyshnia“, iškart parašiau ir pateikiau prašymą dirbti barmene. Kijeve buvau nuolatinis jų svečias, o jei atvykdavau į Lvivą, pirmiausia visus vesdavausi į „vyšnią“. Man tai yra namų dalis – mūsų vizitinė kortelė. Taigi mane džiugino mintis, kad galiu tapti šios struktūros dalimi. Ir man atrodo, kad niekas geriau už mus neparodys mūsų žavesio ukrainiečių įstaigoje, todėl aš ten ėjau tikslingai. Jei kalbėtume apie vadovo pareigas, tiesioginio kontakto su žmonėmis nėra, jis labai ribotas. O šitaip nuolat stovi, daug pažinčių, daug ryšių.

Kai atsidarėme, viskas buvo gerai. Paskui, maždaug po trijų mėnesių, viskas apsivertė aukštyn kojomis, ir mūsų santykiai su vadovybe iš draugiškų virto kažkokiais despotiškais. Kai tau nuolat sakoma „jei tau kas nors nepatinka, durys ten“, o tu sakai „man viskas patinka, bet dirbkim pagal įstatymus''.

Kiekvieną penktadienį ar šeštadienį nuo 19 val. vakaro iki 1 val. nakties esi stovi ant kojų, negali išeiti ko nors užkąsti arba tau neleidžiama padaryti pertraukėlės rūkymui, nors to reikalauja įstatymas. Na, taip, darbo kodekse rūkymo pertrauka nenumatyta, tačiau yra fiziologinė pertrauka, ir mūsų asmeninis reikalas, kam tą pertrauką išnaudosime – valgymui, pasivaikščiojimui ar rūkymui. Natūralu, kad pradėjom spręsti šį klausimą.

Buvo viena labai gera kolegė, ji visiems padėjo, su ja palaikėme labai šiltus santykius. Sausio mėnesį ji atėjo su išrašu iš įstatymų, kad mes turime teisę į fiziologines pertraukėles kas dvi valandas po 10 minučių. Ir labai keistas sutapimas, kad tą pačią naktį ji buvo atleista iš darbo.

Kalbėjomės su vadovybe, bandėme paaiškinti, kad ji jauna ir jai suteikta tiek daug atsakomybės. Ne, ir viskas. Be to, jos vadovė jai pasakė: „arba tu būsi atleista, arba aš“. Tada supratome, kad mumis manipuliuojama. Vis dar gailimės, kad nesugebėjome už ją pastovėti.

Pradėjau visą laiką kartoti, kad tai nėra normalu. Kai dirbi su žmonėmis, negali būti nuolatinėje įtampoje. Jei jie laikosi pozicijos, kad turime suteikti žmonėms gerą nuotaiką, džiaugsmą, tai ir darbuotojai turi būti tokios būsenos. O kaip? Kai personalas gali atvirai šaukti prie svečių, kažkuo juos kaltinti, sakyti, kad jie turi auklėjimo problemų? Tada jie pradėjo mums skaičiuoti minusus. Vadinasi, už tai, ką svečiai pavogė, mes visi turėjome sumokėti. Vėliau sužinojome, kad tai prieštarauja įstatymams. Taigi pradėjome kalbėti, kad kažkaip tai spręskime, surenkime susitikimą su aukščiausia vadovybe.

Prieita iki to, kad balandžio mėnesį mano vadovė man pasakė, kad „mūsų asmenybės nesutampa, todėl duodu tau mėnesį ar pusantro susirasti naują darbą“. Man pradėjo skirti mažiau pamainų, turėjau eiti dirbti į antrą objektą, kad sukaupčiau pakankamai valandų.

Pagalvojau, kad tada turėčiau išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis galiu išeiti. Man patarė kreiptis į darbo inspekciją, o ten atsakė, kad nėra už ką manęs atleisti, o kadangi atidaromas antras objektas, mažinti etatų negalima. Bet net jei ir būtų sumažintas etatų skaičius, vis tiek reikėtų sumokėti dviejų mėnesių kompensaciją.

Man labai pasisekė, kad čia sutikau darbo teisės specialistę ir ji man labai padeda. Pradėjau mokytis apie visas tas inspekcijas, kokios yra mūsų teisės, kokios sankcijos gali būti taikomos darbdaviui. Apskritai gavosi taip, kad dabar Lietuvos darbo kodeksą išmanau geriau nei mūsų gimtąjį.

Pas vadovybę atėjau su diktofonu, kad apsisaugočiau, kad turėčiau įrodymų, jog jie nori mane atleisti. Pasakiau, kad situacija yra tokia, jei tikrai norite mane atleisti, turite man sumokėti atitinkamą kompensaciją. Ne, ne, ne, ne, ne, ne, to nebus. Savo noru, sako, pasirašyk.

Bet kai apie tai paklausiau savininko, jis parašė, kad niekas nenori manęs atleisti. Sakiau, bet jei situacija tokia, kad jei neišeisiu savo noru, duosite man du įspėjimus, kad atleistumėte mane teisėtai ir be kompensacijos? Na, galiausiai taip ir atsitiko.

Be to, kai atidarėme antrąją vietą, susižalojau nugarą, peršalau ir galų gale suspaudė nervą. Greitoji pagalba mane nuvežė į ligoninę. O nežinojau, jog jei susižeidžiau darbe, apie tai reikėjo pranešti SoDrai ir man būtų išmokėta didesnė ligos išmoka.

Niekas apie tai nepranešė. Matyt, gaunasi taip, kad jiems ant mūsų visiškai nusispjaut.

Taigi nebuvo priimtas joks konkretus sprendimas, ir visa situacija užsitęsė penkis mėnesius. Žmones pradėjo atleidinėti už tai, kad jie prisidėję į mūsų kolektyvo pokalbius kažką blogo parašo apie vadovybę. Įsižeidė ant vieno devyniolikmečio ir jį atleido. Va tokios nesąmonės prasidėjo. Darbe susiklostė tokia įtempta situacija, kad atsirado žmonių, kurie melavo, jog išvyksta į kitą miestą, kad tik išvengtų pasiiaiškinti, kodėl išeina. Liepos mėnesį pas mus iš darbo iš viso išėjo penki žmonės.

Kai visiems tiesiog neišlaikė nervai, atėjo momentas, kai visi nusprendė, kad reikia kažką daryti, kad apsiginti. Visi kartu nuėjome į inspekciją, gavome konsultaciją ir pasikvietėme konsultantą taikiam pokalbiui su vadovybe. Natūralu, kad visa tai buvo priimta visiškai priešiškai, vadovybė nusprendė, kad mes veikėme jiems už nugaros.

Ten pat, Darbo inspekcijoje parekomendavo mums jūsų profesinę sąjungą. Iš karto viską perskaičiau, pasidomėjau ir tą pačią dieną užpildžiau anketą. Taip pat ir mano kolegos tą padarė per savaitę. Susitikom su Tomu, susipažinom, jis mums paaiškino, kas tai per dalykas. Pasakėm: „taip, mums tinka, norime būti apsaugoti, kad niekam netektų susidurti su tokia situacija“.

Rugpjūčio viduryje įkūrėme profesinę sąjungą. Po trijų dienų informavome darbdavį, o kitą dieną gavau pranešimą apie šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir dar po savaitės buvau atleista.

O atleista buvau už tai, kad darbo vietoje buvau neblaivi, ir dar už vagystę – neva įsipyliau sau gėrimo ir nesumokėjau. Visų pirma, tai juokinga, nes jie tai pasakė dabar, o vaizdo įrašas neva yra birželio 28 d. Taigi vienas vaikinas buvo atleistas už tai, kad pavėlavo pusvalandį, o mane dar du mėnesius laikė darbe kaip alkoholikę vagilę.

Šiaip ar taip, visa tai labai bjauru, niekšiška. Kai tik mane pašalino iš darbo pokalbių, jie parašė darbuotojams, kad buvau atleista už tai, kad gėriau darbe, ir kad tokių atvejų buvo trys. Nors jokių vaizdo įrašų ar kitų įrodymų nepateikė.

Susidarė nuomonė, kad įtikinėjau visą personalą. Tai aš priverčiau visus kurti profesinę sąjungą. Nors šiaip visi labai piktinasi, kad jie laikomi tokiais be nuomonės, lyg čia vienas žmogus sugeba įtikinti visus kitus. Laišką inspekcijai parašė 11 žmonių, jei neklystu, ir tai yra beveik visas personalas. Du iš jų jau palikinėjo darbą. Nemanau, kad jei mums būtų taip gerai klojęsi, iki to būtų prieita.

Kai vyko nuotolinis susitikimas be manęs, visam personalui buvo pasakyta: „Jei kažką regsit be mūsų žinios, elgsimės su jumis lygiai taip pat, kaip jūs elgiatės su mumis. Jei turėtume galimybę, šiandien pat visus jus atleistume ir pasamdytume naujus“.

Kaip suprast? Mes esame žmonės, kurie uždirba jums pinigus, ir taip su mumis elgiamasi. Tai jūs pažeidžiate įstatymą. Tai ne mes pažeidžiame jūsų taisykles, tai jūs pažeidžiate mūsų teises.

Kol kas vis tiek niekas nepasikeitė. Vienintelis dalykas, kurį pasiekiau, yra tai, kad mums bus mokama už valymą po darbo. Bet reikia įrodyti, kad valėme. Ką įrodinėti, kai yra daugybė vaizdo kamerų?

Dabar, žinoma, darbuotojai labai supykę. Jie nori sulaukti teisingumo. Suprantama, kad tai baisu. Bet aš jiems pasakiau, kad liksiu profsąjungoje ir vis tiek galėsiu įsitraukti ir jiems padėti.

Juk nėra normalu, kai žmonės nuolatinėje įtampoje. Dar nenormaliau, kai jie nori taikstytis su tuo dėl pinigų. Pasakiau: yra milijonas darbo vietų, nėra ko bijoti, einu į darbo biržą, o pašalpą gausiu tris mėnesius, vadinasi, jau turiu laiko pailsėti ir pagalvoti, ką darysiu toliau: prašyti profsąjungos pagalbos, rašyti visus prašymus ir taip toliau.

Deja, straipsnis, kuriuo grįstas mano atleidimas, nesuteikia man teisės prašyti tos išmokos artimiausius tris mėnesius. O tai reiškia, kad ir čia jie man iškrėtė šunybę.

Tai tokia didžiulė patirtis, dėl tos situacijos dabar esame gana išprusę. Planas toks: parašysime pareiškimą inspekcijai apie neteisėtą atleidimą ir visa kita, mums padės advokatas, pateiksime pareiškimą dėl problemų su BDAR. Ir plius, esu pasiryžusi eiti bet kur: į žiniasklaidą, televiziją, laikraščius, radiją. Suprantu, ko siekiu ir kad einu prieš žmones, kurie turi daug pinigų ir ryšių. Tačiau žinau, kad dėl nieko nesu kalta ir kad dirbau sąžiningai.

Primena devyniasdešimtuosius, žinot, kur valdo stipresnis. Taip neturėtų būti. Nes tada visi dalykai, už kuriuos dabar kovojame, mūsų vertybės ne tik darbe, bet ir apskritai situacijoje, yra veltui. Taigi noriu, kad būtų parodyta tiesa, noriu, kad jie suprastų, jog taip elgtis su žmonėmis yra mažų mažiausiai finansiškai brangu.