Narių portretai: Saulė Paulikaitė, G1PS steigėja ir darbo teisės konsultantė

Šiuo metu esu magistrantė, Kaune studijuoju literatūrologiją ir dirbu buhaltere. Be šių veiklų dar dainuoju eksperimentinio folkloro grupėje Merkū ir turiu planų suburti kitą, crust-punk’o grupę. Šiaip vis padarau įvairių meninių projekčiukų, bet pagrindiniai dalykai dabar yra studijos ir darbas. Ai, ir dar esu savanorė darbo teisės konsultantė Gegužės 1-osios profsąjungoje!

Kaip čia atsidūriau? Paauglystėje buvau labai nepolitiška, nelabai ką žinojau tame lauke ir visa tai atrodė labai nuobodu. Bet aš kažkaip intuityviai prijausdavau žmonėms, kurie atrodė silpnesnėje padėtyje, rūpėjo tolerancija užsieniečiams, LGBT žmonėms ir t.t. Gal todėl, kad mokykloje niekad nesijaučiau labai priimta tarp klasiokų, pačiai norėjosi užstoti tuos, kurie yra atstumti. Vėliau, kai man buvo kokie 21-eri, sužinojau, kad Kaune yra tokia anarchistų bendruomenė, kuri turi savo socialinį centrą „Emma“. Vienas mano bičiulis kaip ir priklausė tai bendruomenei, todėl ir aš pradėjau ten dažniau lankytis. Iš pradžių atsargiai žiūrėjau į tą jų veiklą, nes kairioji politika man, kaip ir daugeliui lietuvių, pernelyg asocijavosi su Sovietų Sąjunga. Bet kai ėmiau daugiau domėtis, pradėjau studijuoti filosofijos bakalaurą, greitai supratau, kad kairioji politika ir yra visa tai, kuo aš nuo seno intuityviai tikėjau, tik nemokėjau apibrėžti.

Kurį laiką bandžiau prie „Emmos“ veiklos visokiais būdais prisidėti, bet niekad iki galo nežinodavau kaip, nes neturėjau tokio išsilavinimo kaip kiti kolektyvo nariai. Daugelis ten buvo baigę filosofiją, sociologiją, politologiją, lyčių studijas, turėjo po kelis magistro diplomus, o aš su savo nebaigtu bakalauru jaučiausi kaip visiška varna. Bandžiau padėti bent su buitiniais dalykais, bet iš esmės nelabai rasdavau sau vietos. „Emmos“ veiklos po truputį plėtėsi, rimtėjo ir išaugo iš bendruomeninės erdvės į atskirą medijų ir žiniasklaidos grupę, kuri dabar vadinasi „Gyvenimas per brangus“, o paskui įsisteigė ir profsąjunga. Man ten įstoti ir palaikyti buvo natūralus žingsnis. Tada dar nežinojau, kaip galėsiu prisidėti, bet vien uždėti tą savo parašą steigimo metu atrodė svarbu. Man atrodo, kad G1PS’as (narių tarpe įprasta profsąjungą vadinti „Gipsu“) yra labai geras apsidraudimas. Net jei ir idėjiškai žmonėms nėra labai svarbu, bent jau savanaudiškai labai apsimoka būti nariu. Jeigu kažkas nutiks, tai bus kas už tave pastovės.

Prisijungusi ilgą laiką buvau pasyvi narė, bet prieš kokius porą metų profsąjungos teisininkas Jurgis pasiūlė sudalyvauti G1PS’o darbo teisės mokymuose. Tuo metu jau dirbau buhaltere, tai man atrodė, kad ir darbui bus naudinga, ir labai norėjau išnaudoti galimybę aktyviau dalyvauti profsąjungos veikloje. Apsidžiaugiau, praėjau kursus ir dabar jau kokius pusantrų metų teikiu konsultacijas, darbo teisėje gaudausi daug geriau nei anksčiau. Gerai ir sau pačiai gyvenime, darbe kartais galima pritaikyti. Išvis labai fainai, kai galiu žmonėms kažką patarti – kaip geriau elgtis, kaip apsisaugoti nuo kažkokių manipuliacijų, kaip sau geresnes sąlygas pasidaryti ir panašiai. Būna labai smagu, kai pavyksta iš tikrųjų padėti žmogui kažką iškovoti, ar bent minimaliai patarti, kad darbo santykiai nebūtų išnaudotojiški, kiek įmanoma darbuotojui į naudą. Tai irgi yra laimėjimas, ir visai nemažas.

Tenka ir savo artimiausiai aplinkai kartais pagelbėti. Mano vyras patyrė nefainą situacija darbe – turėjo išeiti dėl sveikatos problemų. Gydytojas nerekomendavo toliau dirbti to darbo, tai aš iškart sakiau, kad jam priklauso atleidimas su išeitine, t. y. dėl svarbių priežasčių. Bet mano vyras užsienietis, lietuviškoje darbo teisėje nesigaudo. Darbdavys tuo pasinaudodamas bandė jį apsukti – pakišo pasirašyti išėjimą savo noru, kad nereikėtų jam nieko mokėti ir dar bandė viską taip greitai sutvarkyti, kad nespėtume sureaguoti ir paprotestuoti. Bet mes kreipėmės į Darbo ginčų komisiją ir pavyko laimėti – komisija pripažino, kad atleidimas buvo neteisėtas ir už priverstines pravaikštas priteisė visai nemažą sumą. Tai turbūt buvo pats didžiausias laimėjimas, kurį pavyko padaryti per savo konsultavimo istoriją!

Yra buvę ir visai crazy atvejų. Pavyzdžiui, kai žmogus prarado sąmonę darbo vietoje ir atsibudo namie, pakeistais drabužiais, o darbdavys jam pasakė, kad nerodys vaizdo įrašo iš darbo vietos, nes „jis tiesiog užmigo darbe“. Šis turbūt buvo žiauriausias, kokį esu girdėjusi. Dar buvo toks liūdnesnis atvejis, labai tikėjausi, kad pavyks padėti: užsienietis, vyresnio amžiaus, atvažiavo į Lietuvą dirbti vienoj pozicijoj „Ekonovus“ kompanijoje, o jį pasodino dirbti kitoj ir net normalios darbo sutarties nedavė... Tiesiog pasakė, kad arba jį iš karto atleidžia dėl to, kad jis yra bandomajame laikotarpyje, arba tegul dirba kitoj pozicijoj, kurioj jis net negalėjo dirbti dėl savo sveikatos. Sakiau, kad pasistengtų surinkti daugiau įrodymų, balso įrašų, bet paskui tas žmogus nebeatrašė. Labai gaila buvo, net nežinau kaip jam baigėsi... Arba situacija, kai darbdavys galimai netgi pakeršijo už tai, kad bandėme imtis veiksmų, ir ant buvusio darbuotojo užsiundė policiją, neva už sukčiavimą darbovietėje. Tokiais atvejais būna ir sąžinė pagraužia. Pradedi galvoti, kad gal išvis nereikėjo apsiimti, nes beveik nieko tam žmogui nelaimėjome... Bet stengiuosi sau priminti, kad mes nuoširdžiai darėme tai, kas atrodė geriausia tuo momentu, su darbuotojo sutikimu ir palaikymu. O tokių šiknių, kurie nori pagąsdinti ir pademonstruoti savo jėgą, visada atsiras, bet tai nereiškia, kad reikia bijoti stengtis dėl gėrio.

Šitam darbui tikrai reikia pasiryžimo, kad tau pačiai tai būtų svarbu. Nes jei neatrodo svarbu, tai nežinau, kam tada tai išvis daryti – jokios materialinės naudos iš to negausi. Netgi tarp žmonių, kurie turi profesionalų teisinį išsilavinimą, man atrodo, kad jei tu tai darai ne iš idėjos, o dėl gerų pinigų, tai labiausiai tinka konsultuoti verslininkus arba užsiimti civiline teise. Jei nori užsiimti grynai darbuotojų teisėmis, tai vienareikšmiškai turi matyti tame prasmę. Aš matau prasmę, nes man yra labai aišku, kad darbuotojas ir darbdavys nėra lygiaverčiai, kad tie santykiai nėra horizontalūs. Žmonėms, kuriems tai nėra aišku, gali būti sunkiau suprasti, kodėl šita veikla yra reikšminga.

Konsultuojant taip pat svarbus struktūrinis ar loginis mąstymas, nes reikia mokėti aiškiai susikategorizuoti, apie ką yra problema, ko bandoma pasiekti, kokiu pagrindu bus bandoma to pasiekti ir panašiai. Kartais reikia kantrybės, nes gali būti sunku žmonėms paaiškinti, kad mes norime padėti, bet iš principo galime padėti tik tiek, kiek Darbo kodeksas leidžia. Negalime imtis kažkokių anarchistinių, radikalių priemonių. Nors kartais būna, kad einam protestuoti prie darbo vietos arba gėdinam per žiniasklaidą, kai kiti metodai nebeveikia...

Žinoma, reikia ir laiko, kurio ne visada gali skirti tiek, kiek norėtum. Asmeniškai, konsultuodama turiu labai stiprų atsakomybės jausmą. Gal dėl to, kad esu iš vidurinės klasės šeimos ir dažnai jaučiu šiokią tokią kaltę prieš savo draugus ar kitus žmones, kad aš turiu tą saugumą, kurio jie neturi. Lyg privalau kažkokią duoklę atiduoti už tai, kad mano vaikystė buvo biškį turtingesnė, tarsi esu skolinga. Mane tai motyvuoja kiek įmanoma prisidėti prie visokių aktyvistinių veiklų, protestų, o taip pat ir prie konsultacijų. Tai kartais gali ir koją pakišti. Kai labiau įsitraukiau į tuos socialinius judėjimus, visokie asmeniniai hobiai pradėjo atrodyti nereikšmingi. Atrodė, kad nieko gero su jais nepasieksi. Ir tai peraugo į depresiją. Dabar džiaugiuosi, kad pradėjau vėl iš naujo atrasti tas veiklas. Vien dėl savo smegenų sveikatos labai svarbu užsiimti dalykais, kurie yra malonūs ir nėra vien apie socialinį aktyvizmą.

Kadangi tos konsultacijos yra savanoriškas dabas, ir kadangi vienas pagrindinių dalykų, kuris mus varo, yra asmeninis rūpestis padėti kitiems žmonėms, pastebėjau, kad mūsų aktyvumas yra labai nepastovus. Labai lengva pavargti, prarasti motyvaciją, pasakyti, kad „ai, ką aš čia, nieko ir taip negaunu iš šitos veiklos, turiu kitų darbų“ ir pan. Dėl to aktyvumas savanorių-konsultantų tarpe yra ganėtinai netolygus. Būna, kad padidėja, o kartais visiškas štilis – niekas nieko negali daryti, visi užsiėmę, konsultacijos ateina, o atsakyti nėra kam. Aišku, visą laiką yra ieškoma būdų, kaip labiau tuos žmones suinteresuoti, motyvuoti, įtraukti, bet tai yra gana sunkus darbas, o resursai maži. Užtat dabar turime kelis žmones, kurie yra aktyvūs ir visai motyvuoti, tai nors tas kolektyvas yra nedidelis, bet jautiesi, kad nebesi vienas. Tada visai gerai.