Narių portretai: Saulius iš „Kurjerių Asociacijos“

Prieš porą metų baigiau elektronikos inžinerijos bakalaurą, šiuo metu dirbu įterptinių sistemų programuotoju. Šiek tiek užtruko, kol pribrendau po studijų imtis specialybės. Nesinorėjo iškart nerti visa galva, trūko noro, trūko patirties. Mėgstu dviračius, mėgstu Kauną, draugas dirbo kurjeriu, pasiūlė pamint mieste ir už tai dar gaut pinigų. Galvojau, pabandysiu, buvo šaltasis sezonas, užsakymų daug.

Sako, jei žiemą dviračiu važinėji, tai su galva kažkas negerai, bet man pats smagumas. Aš iš tų, kuriem savotiškas išbandymas buvo dirbt žiemą, kai visi į tave žiūri ir galvoja, kad tu „sick“. Šitą iš futbolo žinau, kad nėra blogo oro, tik bloga apranga. Gal liūdniau kai lyja, bet kai šalta, ledas, pats kaifas. Esu tik kartą ant ledo važiuodamas galvą dėjęs į asfaltą. Tada jau nuėjau pas draugą ir šalmą pasiėmiau… Iki tol be šalmo važinėjau. Tipinis atvejis, sprendi bėdą, kai jau buvo, o ne apsisaugoji iš anksto. Jei važiuojant dviračiu Kaune turi kažkokius principus ir neturi galvos, per dieną gali numirt kokius keturis kartus. Dviratininkų tikrai niekas negerbia pas mus, važiuoji ir saugaisi, nes jei kažką ne taip padarysi, tai pirmiausia pats ir nukentėsi.

Vis susirašom su kolegom, kad dabar liūdniau nei senesniais laikais. Tuo metu apsimokėdavo labai, žiemą per dieną galėdavai ir 140 eurų prieš mokesčius užsidirbt, per 10–12 valandų. Tai darbas, sakykim, nekainuoja, gerėja fizinė sveikata, visąlaik esi grynam ore.

Patiko, kad galėjai prisijungti kada nori. Tik aišku, tas „kada nori“ iš tikrųjų nėra toks kaip jie skelbia. Turi tas valandas, kai verta būti prisijungus, o kitom gali būt prisijungęs ir nebus nieko. Labiausiai ir nervindavo, kai nebuvo užsakymų, tai ir pasidarydavai pilną dienos grafiką, tik ne nuo 8, o nuo 11 iki 22. Kai draugai daugiausiai dirbo dieninius darbus, būdavo, kad siūlo kažką veikti savaitgalį, o tu negali, nes pats darbymetis.Kita vertus, tas ir veždavo, kad yra darbo, gali dirbt kol yra jėgų. Kai neturėjau kito pasirinkimo, sukąsdavau dantis ir džiaugiaus, kad bent galiu daug mint dviratį.

Su Woltu yra taip, kad kai visą dieną skanų maistą vežioji, dienos pabaigoj ir sau daugiau leidi. Nebuvo taip, kad nuo algos iki algos tempdavau, bet kai tavęs neverčia prisijungti, kai turi pinigų, tai jau tingi biški jungtis. Gaudavosi tokie pajamų svyravimai. Darbo išlaidų būdavo nedaug, susiremontuoti dviratį reikėjo (bet vis tiek pigiau, nei mašiną), o valgiau namie arba kurjerių pietuose Emmoje.

Vieną šaltą sezoną taip pradirbau, vasarą ėmiaus kitų veiklų, rudenį vėl grįžau kurjeriaut, kol lapkritį gavau traumą.

Ištino visa koja, vos paeiti galėjau. Atrodė kaip lūžis, bet visi tyrimai rodė, kad tiesiog sumušimas. Deja, susižeidžiau ne darbo metu – žaisdamas futbolą. Vienintelė mano socialinė garantija buvo privatus draudimas ir nors trauma buvo rimta, vis dėlto ne tokia, už kurią galima gauti didesnę kompensaciją. Apie mėnesį visiškai negalėjau važiuoti dviračiu, bet vos tik turėjau progą, bandžiau. Susiriši elastiniais bintais, koja šiaip ne taip telpa į batą, pavažinėji porą valandų, ištinsta ir grįžti namo. Bet tada, kai fiziniai pajėgumai pasikeitė iš visos paros ant dviračio į gulėjimą su iškelta koja ir ledo maišu ant jos, sėdėjau ir galvojau ką daryti.

Prie G1PSo prisijungiau dar užpernai, pakviestas gero draugo Lino, „Kurjerių ascociacijos“ koordinatoriaus. Iš pradžių buvau labai skeptiškas, galvojau, neturiu tam laiko, čia dar kažkokie susirinkimai. Žiemą su kurjerių pietumis pasijautė, kad nėra taip jau blogai. Nu ir kai traumą gavau, Linas pasiūlė kreiptis pagalbos. Aprašiau, kas buvo, taryboje aptarė ir skyrė pagalbą. Nesmagu buvo prašyt paramos, atrodė, nebuvau toks jau aktyvus narys, kaip čia dabar prašysi kažko. Bet parama labai pravertė, galėjau susimokėt už nuomą, maistą, sąskaitas.

Dabar mąstau, mano paskyra vis dar aktyvi, kai orai atšals, laisvu laiku vėl pakurjeriausiu. Nes yra tokio sportinio azarto, kuo greičiau tuos užsakymus išvežiot, iš pirmo karto rast duris. Pamatyt užsakymą ir iškart žinot, kur geriausias kelias, kur durys, koks jų kodas, kelintas aukštas. Jau metus beveik nekurjeriauju, bet dar dabar pusės laiptinių kodus atsimenu.

Tai pabaigai kitiems kurjeriams palinkėsiu skanių pietų Emmoj žiemą, daugiau užsakymų ir mažiau durnų vairuotojų.

Mus galite rasti ir Instagram