Narių portretai: Tomas Avižinis iš „Baltos lankos Klett“ profesinės sąjungos

Su nauja vadovybe buvo problemų pačioj pradžioj, nes jie turi savo korporacijos struktūros standartus, kuriuos bandė taikyti ir mūsų šalyje. Ten ir buvo gana didelis susikirtimas, kad norėjo visiškai panaikinti korektoriaus pareigybę ir įtraukti ją į projektų vadovų atsakomybes.

Teko įtikinėti, kad mūsų lietuvių kalba pakankamai svarbi ir kad projektų vadovai nebūtinai bus geri kalbos ar faktų redaktoriai. Ir mums vis tik pavyko palikti tas pareigybes atskiras. Prie bendros šabloninės korporatyvistinės struktūros pridėjo mūsų tą pareigybę. Tai toks nedidelis, bet pasiekimas.

Tai, ką mes gavom iš G1PS’o, yra neįkainojami dalykai: kai reikėjo teisininko konsultacijos, teisininkė atėjo, iš tiesų jautėm stiprų užnugarį, gavom ir neformalių konsultacijų, kai reikėjo. Buvo ramiau teisininkės konsultaciją išgirdus, kad negali mūsų lengvai atleisti, kiek įvairių garantijų turim kaip profsąjungos nariai, kad bet kada galim susisiekti pagalbos.

Sudėtingumas iš mūsų pusės – ne visi nori dalyvauti valdyboje, ne visi gali skirti laiko, o kuriant profsąjungą kai kurie darbuotojai bijojo, kad tapsi kažkokiu priešu, nemėgiamu, nepatogiu darbuotoju. Tai darbdavys žino tik mūsų bendrą skaičių ir valdybos narius, apie kitus nieko nežino.

Pradžioje buvo tikslas apsisaugoti, tai kažkiek to saugumo pasiekėm, turim ir atgalinį ryšį iš vadovės. Dabartiniai tikslai: pritraukti maksimaliai daug naujų narių iš skirtingų skyrių ir pasižiūrėti dėl kurių dalykų galim sutarti su vadovais. Pavyzdžiui, aš daugiau žinau apie maketavimą, apie produkcijos ruošimą, šių darbų specifiką, bet galiu nebežinoti, kas svarbu ar su kokiais sunkumais susiduria kiti įmonės skyriai. Kiti įmonės skyriai yra gana didelė grupė projektų vadovų, taip pat marketingo ir interneto padaliniai.

Paprašėm pasiekimų sąrašo iš Ryšių darbuotojų profesinės sąjungos, ko jiems pavyko pasiekti. Pabandysim pateikti pas save, pažiūrėti, dėl kokių dalykų galim derėtis, kokie yra nejudinami. Galbūt pavyktų pasiekti, rodos, nedidelių, bet motyvuojančių dalykų: laisviau gaunamų išeiginių dienų, ar lankstesnių darbo valandų. Visa tai, kas parodytų darbuotojams, jog jie yra vertinami, kad atsižvelgiama į jų savijautą, nuovargį.

Dizaineriu maketuotoju dirbu jau dvidešimt metų. Per šį laiką teko maketuoti įvairiausius leidinius. Pradžioje buvo laikraščiai: „Respublika“, „Vilniaus diena“. Vėliau maketavau žurnalus: „IQ“, „Namas ir aš“. Esu prisidėjęs ir prie kitų nereguliarių leidinių: „Kur studijuoti?“, „Verslas.Lyderiai“. Dabar jau porą metų maketuoju vadovėlius.

Prieš pusantrų metų pas mus „Baltose lankose“ pasikeitė vadovybė. Lietuviai savininkai įmonę pardavė vokiečių leidybos grupei „Klett“, turinčiai padalinių gal dešimtyje Europos valstybių. Ateina vieną dieną viršininkai ir sako: „Mes jus pardavėm“.

Naujieji savininkai pasamdė ir naują vadovę, kuri iškart pradėjo daryti darbuotojų rokiruotes. Mes sunerimom tiek dėl savo darbo vietų, tiek dėl kolegų. Tuo labiau, kad vadovė anksčiau dirbo kitose sferose, nesusijusiose su leidyba. Žinoma, ji darbuotojus tikino, kad greitai mokosi, bet vis dėlto, leidyboje, kaip ir kiekvienoje kitoje srityje, yra gana specifinių dalykų, kurių negali žinoti naujai atėjęs, tad ir nauji sprendimai kartais atrodė laužti iš piršto. Tada mūsų kolektyvas ir kreipėsi į jus.

Pagalvojom, kad profsąjunga mums galėtų būti kaip saugiklis, kaip apsidraudimas nuo to, kad vadovybė negalėtų daryti kažkokių vienasmenių sprendimų. Anksčiau sprendimus priiminėjo vietoj, galima buvo bet kada nueiti pasiderinti, su vadovybe kalbėtis kaip su draugais. Užtekdavo neformalių pokalbių, kad kažko pasiektume.

Nauja vadovė pirmuosius savo sprendimus, rodos, priėmė nei pasitarusi, nei perspėjusi kolektyvo. Užsimaskuoja tuo, kad sprendimai neva priimami aukščiau, užsienyje, o ten jie dar sunkiau sukalbami. Mums sako: „Jūs spaudžiat mane, o iš viršaus mane spaudžia ir jie“.

Kai buvo įkurta profsąjunga, panašu, kad užsienio vadovybei buvo staigmena, buvom išvadinti vos ne „komunistais“. Tai vienu metu lyg atrodė, kad tapome priešai, bet šnekantis toliau pasirodė, kad nėra taip blogai.

Mūsų strategija irgi tapo pateikti mūsų profsąjungos buvimą kaip pagalbą vadovybei: mes padedam jiems užtikrinti gerą psichologinę darbuotojų būklę. Kad darbuotojai būtų labiau motyvuoti, kad mes išklausome jų poreikius ir bandom ieškoti bendrų sprendimų. Tai šiek tiek apramino, nors labai ypatingo draugiškumo nesijaučia iki šiol.

Mano darbo specifika – tai laviravimas tarp kūrybiškumo ir konvejerinio darbo. Kūryba – tai sukurti estetišką, patrauklų akiai ir patogų skaitytojui maketą iš teksto ir atskirų iliustracijų. Konvejerinis darbas – tai „štampuoti“ tokių puslapių dešimtimis ir pakankamai greitai. Darbo ciklas nuo tuščio lapo iki galutinio maketo irgi skirtingas. Laikraštyje visą leidinį turi paruošti per dieną. Žurnalo ar knygos – ilgesnis, leidinį gali ruošti mėnesį ar ilgiau. Dar vienas darbo etapas tai koretūros klaidų taisymas makete, kuris irgi reikalauja didelio atidumo ir susikaupimo.

Autoriai rašydami ne visuomet laikosi nustatytų terminų, užtrunka. Ilgiau nei planuota užima ir teksto redaktūra. Tad būna, kad maketavimui lieka vos 2-3 savaitės. Tuomet jau reikia pult skubėti. Per dieną tenka sumaketuoti 20, 30, kartais ir daugiau puslapių. Daugiausiai kiek esu „iškepęs“ tai 110 puslapių per dvi dienas (vieną - 50, kitą 60 puslapių). Trečdalis knygos per savaitgalį.

Deja, per tokį skubėjimą būna ir klaidų. Todėl norint paruošti kokybišką leidinį tenka jį tikrinti ne vieną, bet ir du, ir tris kartus. Atsiranda konfliktas su vadovybe, kurie ne visuomet supranta, kodėl tiek laiko užtrunka maketo paruošimas, ir reikalauja užbaigti anksčiau nei galime. Vieno susirinkimo metu pasiteiravome, ar darbuotojams nebus priedų metų pabaigoj, bet iškart atšovė, kad planas neįvykdytas, nes ne visus leidinius užbaigėme nustatytu laiku.

Jau atiminėja leidinį, o mes: „Ne ne ne, mes dar per naktį geriau paskaitysim, bet maksimaliai bandysim išgaudyti tas klaidas“. Sąžinė neleidžia atiduoti vidutinio produktą, norisi gero. Bet vieni kitiem nuolat kartojam, kad nedirbtų per naktis, pailsėtų, nedirbtų nemokamai.

Buvo, kad dirbau vakare ir 01:02 išsiunčiau kolegei laišką, maniau, kad ryte atsidarys ir perskaitys. Po dviejų minučių gaunu atsakymą: „Oi, ačiū, sėdu skaityt“.