Narių portretai: Vaida Stepanovaitė, MDPS pirmininkė

Rokas Linkevičius (G1PS): Papasakok, kas esi, ką veiki?

Vaida Stepanovaitė: Esu Vaida, jau apie 15 metų dirbu meno lauke, kaip kuratorė, tyrėja, kaip meno darbuotojų teisių atstovė. Esu prie pabaigos savo doktorantūros Londone, Goldsmiths universitete – baigiau rašyti savo disertaciją, kurioje kaip tik galvojau apie menų darbuotojų organizavimąsi, apie profsąjungas, apie Rytų Europos ir Baltijos šalių kontekstą ir kultūros lauką. Jau laukiu gynimų. Įvairias galerijas ir organizacijas esu įsteigusi, vadovavusi. Todėl man ir įdomu su meno darbuotojų atstovavimu dirbti, nes tikrai meno lauką esu patyrusi iš visų įmanomų pusių: ir komunikacijos planus esu rengusi, ir soc. medijų postus ruošusi, ir organizacijos metinį biudžetą planavusi, ir finansavimo ieškojusi ir radusi, ir tekstus ruošusi, ir žurnalo redaktore dirbusi, ir dėsčiusi. Rūpi, iš tiesų, kaip tos meno darbuotojos jaučiasi, ne tik menininkės ar kuratorės, bet visi žmonės, kurie tikrai sunkiai dirba meno lauke. Rūpi ir atstovauti, ir būti bendruomenės dalimi.

R: Meno darbuotojos figūra viešojoje erdvėje yra gana mistifikuota, ją sunku apibrėžti. Tai kaip ta meno darbuotojo diena atrodo?

V: Iš pradžių būtų visai gerai suprasti, kas išvis yra meno darbuotojos. Daug kultūros lauke ir viešajame diskurse girdime apie menininkes ir menininkus, ar kuratores ir kuratorius, bet apie kitas meno lauko dalyves – mažai. Todėl ir mūsų ta profsąjunga yra skirta meno darbuotojoms, ir parodų architektėms, dizainerėms, parodų prižiūrėtojoms, technikėms. Mes įtraukiame visus ir visas, bet kokiu etatu dirbančias šiuolaikinio vizualaus meno lauke. Dirbančias tiek pagal pilną sutartį pilnu etatu, tiek pagal individualią veiklą, tiek pagal paslaugų sutartį. Žodžiu, tikrai labai plačiai žiūrime į meno darbuotojų apibrėžimą. Tai yra ne veltui, kadangi manome, jog tampa lengviau kalbėti apie meno lauko problemas, dalintis rūpesčiais ir ieškoti sprendimų, jei į tai žvelgiame solidariu kampu. Dėl to buvo svarbu kalbėti ne tik per vieną asmenį.

Grįžtant prie to klausimo, kaip atrodo meno darbuotojo diena, tai atrodo labai įvairiai, priklausomai pagal profesiją, patirtį, užimtumą. Bet turbūt daugeliu atveju atrodo būtent taip: pusę etato dirbi pagal ilgalaikę sutartį kokioje institucijoje ar biudžetinėje įstaigoje, po darbo ar savaitgaliais – prie savo kūrybinės veiklos kaip menininkė (ir, jei pavyksta gauti atlygį, paskui išsimoki per individualią veiklą) – o dar prie visko to penktadienį vakare padedi kolegei suinstaliuoti parodą galerijoje. Tai įtempta ta diena.

R: Tai sakytum, kad meno darbuotojos padėtis yra neapibrėžta, trūksta saugumo, pastovaus atlygio?

V: Buvo nemažai Kultūros tarybos tyrimų, atliktų pastaraisiais keliais metais, kuriuose buvo analizuojama socio-ekonominė ir kūrybinė meno kūrėjų padėtis Lietuvoje. Aš neseniai vėl žiūrėjau tuos skaičius, tai gal apie 81% menininkių teigė, kad pastaruosius metus dirbo be atlygio už kažkokį atliktą darbą. Pagal tuos pačius duomenis, vidutiniškai meno kūrėja dirba 55 val. per savaitę, kas yra ilgiau nei vidurkis, bet tik trečdalis to laiko ateina iš kūrybinės veiklos tiesiogiai – kitas trečdalis ateina iš veiklos, kuri yra dalinai susijusi su kūryba ar lauku, o paskutinis trečdalis yra visiškai nesusijęs.

Tokie tyrimai atspindi tai, kuo aš pati gyvenu, ir kuo gyvena mano kolegės. Labai sunku kalbėti apie vieną pavyzdinį meno darbuotoją, pagal kurį galime atliepti visas problemas, nes tiesiog iškyla daug skirtingų ekonominės padėties klausimų ir jie palenda po skirtingais sandais. Pavyzdžiui, viena yra atstovauti meno darbuotoją, kuri dirba pagal darbo sutartį, kita – pagal individualią: skaičiuojasi kitaip pensija, mokesčiai, darbo sauga, kiti dalykai.

Su individualia veikla dirbantys žmonės susiduria su tomis problemomis. O ypač mano lauke. Pavyzdžiui, reikia atlygį gauti ne mažesnį kaip minimalų darbo užmokestį ir nemažiau nei tris mėnesius iš eilės, kad gautum prieigą prie pilnų socialinių išmokų – į tai įeina motinystės, ligos išmokos, sveikatos draudimas. Meno lauke dažnu atveju nėra taip pastovu, kad galėtum uždirbtum panašią sumą kiekvieną mėnesį, kad visada žinai iš kur ateis tas atlygis, ar kad jis atitiks atliktą darbą. Daugelis kūrėjų dirba taip, kad kelis mėnesius intensyviai praleidžia prie vieno ar dažniausiai kelių projektų, bet atlygiai ateina tik pasibaigus projektams. Tai gali būti, kad neturi atlygio du mėnesius ir tik trečią mėnesį gausi, o per tuos mėnesius nesikaups socialinė sauga. Žinoma, tai negalioja tik meno laukui, bet čia ši specifika yra ypač aktuali ir aštri.

R: Ar negaunamas atlygis už atliekamą darbą yra darboviečių piktnaudžiavimo, ar veikiau gilesnės problematikos, susijusios su meno darbuotojų įvaizdžiu visuomenėje, rezultatas?

V: Manyčiau, kad iš abiejų pusių ateina. Viena, visuomenėje tikrai yra gajus nusistatymas, kad meno kūrėjas užsidaręs kažkokioj studijoj kažką ten mąsto, nesąmones kuria ir nieko neprisideda prie visuomenės, o ir dar kažko paskui nori – atlygio, socialinės apsaugos. Nors atgyvenusi, ta visuomenės nuomonė yra vis dar gaji. Galbūt suvesčiau su tuo, kad yra abejojama, kad kūrėjai išvis teikia kažkokią naudą visuomenei. Iš kitos pusės, nors daugeliui atrodo, kad kultūros laukas nori investicijų, bet neduoda jokios ekonominės grąžos, ta kuriama nauda iš tiesų yra didelė. Pavyzdžiui, Airijoje buvo paskaičiuota, kad į kultūrą investuotas euras grįžta gal du su puse karto į valstybės biudžetą. Aišku, visą laiką nesinori užstrigti tiek ekonomine nauda kai kalbame apie kultūrą, nes tai yra kompleksiška problema.

Esmė tame, kad ir pats meno laukas yra nedėkingas ir ne visą laiką patogus patiems kūrėjams. Menininkės dažnai negauna atlygio už savo kūrinių pristatymą parodose. Jiems nemoka pačios institucijos, galerijos, remiamos valstybės. Kyla problema – kodėl tas meno laukas yra toks nemalonus paties kūrėjams? Yra nuvertinama, manoma, kad menininkės turi tik džiaugtis, kad jų kūrybą kas nors rodo, kad jie save pristato viešumai, lyg to būtų pakankama. Šią problemą taip pat bandoma spręsti, ypač įvairiose menininkų asociacijose Lietuvos dailininkų sąjunga turi teisingo atlygio kampaniją, kuria siekia įtvirtinti, kad reikia ne tik mokėti atlygį, bet ir jį mokėti teisingą. Dažnai, jei imame kaip matmenį tai, kad menininkė sukūrė ir pristatė kūrinį parodoje, tai jei jai ir sumoka, tai ne visada atlygis atitiks atliktą darbą. Tai gali būti darbas, kurį padaryti truko pusę metų, gal metus, o gal ir porą mėnesių, tačiau nėra atitinkamai paskaičiuojama, kiek buvo įdėta darbo valandų ir koks atitinkamai atlygis turėtų priklausyti.

R: Kaip sakei, neapsiribojant vien ekonominiais rodikliais, o paliečiant ir žmogiškus: Jūs Meno darbuotojų profesinės sąjungos (MDPS) komunikacijoje akcentuojate nuovargį, kuris meno lauke yra įsivešėjęs. Kaip bendrai tas nuolatinis neaiškumas, projektinis darbas veikia emocinę sveikatą? Kaip pavyksta dorotis su pervargimu?

V: Mes tikrai akcentuojame nuovargį, nežinomybę, pasimetimą tarp funkcijų – atrodo, nori kurti, bet reikia būti ir advokatu sau, ir buhalteriu, ir dar kuo nori. Kauno bienalės metu Kauno menininkų namuose buvome parengusios žemėlapį, kuriame meno darbuotoja gali susižiūrėti, kiek tos darbo sąlygos yra neužtikrintos. Kad ir klausimas „Ar žinai kiek uždirbsi kitą mėnesį?“ „Ar turėsi iš ko susimokėti nuomą?“ „Ar dirbi su sutartimi?“ Šie klausimai, deja, yra šiuo metu aktualūs beveik kiekvienai meno darbuotojai. Tai bandymas priartinti meno darbuotoją prie platesnės visuomenės, kuriai visa tai taip pat galioja.

Aš tikrai esu per daugelį metų darbo ne kartą žiauriai pervargusi ir su sveikatos problemomis susidūrusi, pirmiausia dėl to, kad yra didžiulis persitempimas, kad pajamos neatliepia įdėto darbo. Dažnu atveju ir pačios sau tai pasidarome, nes norime įdėti kuo daugiau darbo ir dar kurti bendruomenę, dalintis su žmonėmis idėjomis, tačiau už tai nemoka, arba moka per mažai. Kad ir MDPS – tai yra veikla, kurią darau dėl tikėjimo ja, mes su Agne Bagdžiūnaite tai darome savanoriškai. Kiek turime jėgų ir energijos įdėti į kasdienį profsąjungos vystymą, tiek ir įdedame. Skleidžiame žinią, kad reikia galvoti apie teisingus atlygus, tačiau pačios ne visuomet sau tai pritaikome.

R: Dabar norėčiau pereiti prie pačios profesinės sąjungos. Koks buvo tas lūžis, paskatinęs susiburti?

V: Mes profsąjungą kūrėme dviem etapais. Pirmasis buvo 2021-aisiais, per pandemiją. Tuo metu viskas buvo sustoję, buvo daug neužtikrintumo, tiek ekonomine, tiek socialine prasme. Ypač kultūros lauke – daugelis projektų turėjo sustoti, nes negalima buvo dalyvauti viešuose susibūrimuose. Kultūros laukas laikosi iš parodų, koncertų, performansų, knygų pristatymų, dirbtuvių, kitų edukacijų. Visas meno laukas yra paremtas viešumu ir viešinimu. Kai per pandemiją buvo sustabdytas priėjimas prie viešų erdvių, uždarytos galerijos, muziejai, tai labai stipriai pasimatė neužtikrintumas kultūros kūrėjams. Jei galerija dėl valstybės reguliavimo turi būti uždaryta, tai ir kūrėja, atitinkamai, nepabaigs projekto, negaus atlygio. Iš tokių atvejų, kai sustoja įplaukos kūrėjams, labai labai pasimatė, kiek mažai turime saugumo ir finansinių pagalvių, kiek nedaug yra bendruomenės paramos. Vietoje to, skatinama būti „versliu“, visą tai spręsti individualiais sprendimais. Daugelis vos suduria galą su galu, už veiklą su aukštuoju išsilavinimu, už daug metų besitęsiančią veiklą uždirba minimalų arba žemiau vidutinio darbo užmokesčio. Nors kituose sektoriuose tokiomis sąlygomis pajamos būtų tikrai didesnės. Nors yra daug seniai veikiančių meno kūrėjų asociacijų ir struktūrų siekiančių gerinti menininkų darbo kūrybines sąlygas ar kurti bendruomenę, bet tuo metu atrodė, kad trūksta organizacijų, kurios atstovautų ne tik menininkes, bet ir platesnį lauką – meno darbuotojas. Taip pat trūko organizacijų, kurios atstovautų ne tik viešinant kūrybą, bet ir teisiškai. Taip ir kilo ta idėja tuo metu. Tikrai nemažai darbo buvo nudirbta stebint ir gryninant, kad galėtume apie profesinę sąjungą galvoti.

Tada 2023-iais metais kultūros žurnalistas Dovydas Kiauleikis parašė straipsnį apie tai, kad kultūros lauke daugiausia moterų, ir kad vyrai jų vietoje galėtų išsiderėti geresnius atlygius. Tai buvo provokacija, sukėlusi nemažai diskusijų. Tuo metu Agnė Jokšė ir Agnė Bagdžiūnaitė, mano kolegės, atgaivino tą profesinės sąjungos idėją ir paskatino, kad gal jau būtų pats laikas susiburti į kažką oficialaus. Minėtos problemos tikrai nemažėjo, tad nusprendėme. Tuomet buvo įkurta Meno darbuotojų profesinė sąjunga, kaip padalinys Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS). Tai buvo pagrindas, kuris aiškiai apibrėžė mūsų kryptį – kad mes esame platesnės profsąjungos dalis, kad stovime tarp kitų profesijų darbuotojų Lietuvoje, kad kalbame apie darbo problemas, kad pačios veikiame kaip profesinė sąjunga. Mums buvo naudinga perimti profsąjungos patirtį, suvokti kaip organizuotis kaip darbuotojos, kurios neturi vieno konkretaus blogojo darbdavio, platesniame solidarumo kontekste, o taip pat legitimizuotis iš administracinės pusės.

R: Kad jau užsiminei apie solidarumą, kaip meno darbuotojams sekasi solidarizuotis? Bent iš šono atrodo, kad meno laukas yra pakankamai fragmentuotas, bet kartu ir tą fragmentaciją skatinantis, kadangi jame itin akcentuojamos kūrėjų pavardės – jos dažnai pritraukia į parodas, renginius. Kaip tai suderinti?

V: Tai yra ilgas procesas. Be abejo, MDPS tikime poreikiu solidarizuotis tarp įvairių profesijų meno lauke – ne tik menininkės ir kuratorės turi būti pagrindinės veikėjos. Nors praktiškai tai padaryti sudėtinga. Jei pasakai menininkėms, jog mes atstovaujame ne tik jas ir jų darbo santykius, bet kartu lygiavertiškai įtraukiame ir kitas meno darbuotojas, tai jos dažnai supyksta. Menininkė manęs klausė: „Kaip taip yra, kai darau parodą, visi gauna atlygį – kuratorė gauna, parodų erdvės vadovė gauna, valytoja gauna, dizainerė gauna – o aš viena negaunu?“. Tokia situacija dažna. Net jei menininkė turi tą didžiausią vardą, didžiausią simbolinį kapitalą, tačiau ji vienintelė negauna atlygio. Toks paradoksas. Todėl mums ir reikia galvoti apie solidarizavimąsi darbuotojų, kurie visi dirba prie tos parodos, nes jei visi pasidalintų savo darbo sąlygomis, atlyginimais, darbo valandomis, ir suprastų, kokiomis sąlygomis dirba, būtų žymiai lengviau derėtis, reikalauti teisingo atlygio. Bent pasidalinimas ir suvokimas, kad visos ir visi turime problemų, nuovargį, nepriteklių, duoda emocinį palaikymą, veda prie problemų sprendimo.

R: Ką jums pavyko su MDPS kolektyvu pasiekti iki šiol?

V: Jei apie labai apčiuopiamus dalykus kalbame, tai viena iš paskutinių platesnių veiklų, buvo organizuojant menininkų ir meno darbuotojų Šiaurės ir Baltijos šalių iniciatyvų susitikimą. Vilniuje surinkome trylika organizacijų iš septynių šalių, kurios įvairiais aspektais dirba meno darbuotojų nepritekliaus klausimais. Buvo įdomu pasidalinti patirtimis ir suvokti, kaip galima tikslingiau atstovauti meno darbuotojas. Šis projektas yra dalis mūsų bandymo skleisti žinią apie MDPS ir Lietuvos meno lauko padėtį platesniu mastu, ieškoti solidarumo, skatinti ryšių kūrimą. Taip pat prisidėjome prie viešosios politikos: buvome susitikusios su politinėmis partijomis, konsultavome, komentavome jų kultūros strategijas, taip pat konsultavome ruošiant įstatymus susijusius su kultūros darbuotojų darbo sąlygomis. Su G1PS pagalba nariams ir narėms padėjome spręsti darbo ginčus. Tokia plati ta mūsų veikla.

R: O ar turite konkrečių planų ateičiai? Kokios jūsų prioritetinės kryptys?

V: Tikrai planuojame tęsti tinklų kūrimą, keistis patirtimis ir žiniomis. Taip pat bendradarbiaujame ir toliau bendradarbiausime su Lietuvos meno kūrėjų sąjungomis. Be abejo, norėtume sustiprinti narių augimą ir vidines narių iniciatyvas, nes dažnai su įvairiais projektais tam nelieka laiko. Norisi daugiau įtraukti, organizuoti įvairias veiklas, tad manau nuo kitų metų tą ir plėtosime.

R: Galiausiai, kokius ilgalaikius pokyčius matytumėte kaip būtinus, kad meno darbuotojų padėtis pasikeistų ne kosmetiškai, bet iš esmės?

V: Nors atrodo gan konkretus ir savaime suprantamas kelias, bet tikrai būtina užtikrinti teisingą atlygį meno kūrėjoms, darbuotojoms ir ne menininkėms. Tai yra ne tik lozungas, bet tai yra pokytis, kuris turėtų įvykti visuotinai – per valstybės aparatą, kultūros ministerijoje, per paramą kultūros įstaigoms, nepriklausomiems kūrėjams. Valstybė turėtų užtikrinti, kad meno kūrėjoms būtų privaloma mokėti ne mažesnį atlygį nei sutartą kolektyviai su Lietuvos meno kūrėjų sąjungomis. Tuomet ir valstybės matmuo įsiveda, ir kultūros institucijų matmuo, ir meno darbuotojas atstovaujančių organizacijų matmuo. Atrodo labai paprastas ir praktinis dalykas – mokėkim atlygius – bet tai yra sutartinė strategija ir pastanga.

Apskritai sakyčiau, kad kultūros laukas yra priklausomas nuo valstybės finansavimo. Mes profesinėje sąjungoje manome, kad valstybės finansavimas yra pamatinė dalis skatinant kultūrą. Neturėtume sekti modeliais, kuriuos sutinkame kituose valstybėse, kur yra skatinamas kūrėjų ir organizacijų verslumas, kad kūrėjai turėtų patys generuoti pajamas iš komercinės ir kitokios veiklos. Mes nenorime eiti tuo keliu. Be abejo, yra reikalinga diversifikuoti tas pajamas, ar svarstyti ne tik apie valstybės paramą, nes jos niekad neužteks visiems. Taip pat kad nebūtume visiškai priklausomi nuo struktūros valstybės finansavimo – šis finansavimas yra teikiamas projektiniu pagrindu – taigi, yra trumpalaikis, neužtikrintas, o taip pat per trumpalaikius projektus yra labai sunku suteikti tvarią aplinką kūrėjui, tiek patiems kūrėjams užsitikrinti teisingą atlygį. Šis finansavimas, viena vertus, yra geras, bet kartu jis kelia daug problemų, kurios skatina nepriteklių. Vienas iš strateginių žingsnių būtų galvoti apie struktūrinį ilgalaikį finansavimą ar paramos struktūras. Pavyzdžiui, apie menininkių studijų, infrastruktūros kūrybai užtikrinimą. Galima galvoti ir apie universalines bazines pajamas meno kūrėjams – Airija šiuo metu tai bando ir tai rodo labai gerus rezultatus – tad galima ateičiai mąstyti apie tai kaip apie vieną struktūrinės paramos būdų.

Aron Urb nuotrauka

Iš asmeninio V. Stepanovaitės archyvo

Iš asmeninio V. Stepanovaitės archyvo