Narių portretai: Vasilisa iš asociacijos „Ukrainiečiai Neringoje“

Pagal išsilavinimą esu socialinė antropologė. Ilgą laiką studijavau laiko antropologiją, tada perėjau prie žmogaus etologijos ir mokyklinių patyčių tyrimo. Lygiagrečiai su moksliniu gyvenimu aš kepiau saldumynus pagal užsakymą, užsiiminėjau šiuolaikine akademine ir eksperimentine muzika, sačiau pjeses, dalyvavau teatro, šokio ir tarpdisciplininiuose projektuose, tada pradėjau organizuoti ir koordinuoti veiklą, susijusią su antropologija, muzika ir garso įrašais, o pastaruosius 4 metus vis rimčiau užsiimu šokiu.

Šiuo metu dirbu administratore Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (VDA NMK) – šis darbas užima beveik visą laiką, todėl mokslinis, muzikinis ir šokių gyvenimas yra pristabdytas.

Idėja įkurti asociaciją kilo pas mus kartu su Jurgiu. 2022 metų vasarą Jurgis kelis kartus lankėsi NMK, susipažinome ir sužinojau, kad jis gina darbuotojų teises. Tada papasakojau apie sunkias darbo sąlygas Nidos restoranuose ir viešbučiuose, taip pat apie netikėtai pakilusius vandens ir elektros tarifus bendrabutyje, kur gyvena dauguma ukrainiečių, išvykusių į Neringą dėl Rusijos karinės invazijos į Ukrainą. Tada situacija buvo kritinė: žinodami, kad žiemą Neringoje nėra darbo, žmonės sutikdavo su bet kokiomis sezoninio uždarbio sąlygomis, dirbo be sutarties arba pagal keistas sutartis, negaudavo apmokėjimo arba gaudavo su didžiuliais vėlavimais, o galiausiai išeidavo, kad vos ne visą vasaros uždarbį jiems tekdavo išleisti vien komunaliniams mokesčiams.

Iš pradžių Jurgis surengė nemokamas konsultacijas apie darbo sutartis ir darbo sąlygas, o po to nusprendėme pabandyti organizuoti asociaciją, kad kartu spręstume sudėtingas problemas ir oficialiai paskelbtume vietos administracijai apie ukrainiečių asociacijos egzistavimą, kad optimizuotume bendravimą su savivaldybe.

Taip palaipsniui 2022 metų rudenį susirinko grupė suinteresuotų ukrainiečių, pradėjome rengti savaitinius susirinkimus, bendromis pastangomis sprendėme sudėtingus klausimus, o 2023 metų pradžioje oficialiai įkūrėme Neringos ukrainiečių asociaciją kaip G1PS dalį ir užmezgėme oficialų kontaktą su Neringos savivaldybe.

Man būti profsąjungos nare – visų pirma kovoti su neviltimi ir pasiaukojimu. Aš žinau, kad jeigu nuleisiu rankas ir viktimiškai susitaikysiu su tuo, kaip neturi būti, situacija blogės, ir ne tik man, bet ir kitiems. Įstodama į profesinę sąjungą ir dalyvaudama jos veikloje, tarsi padedu sau to nepamiršti. Ir aš nuoširdžiai tikiu horizontalių ryšių ir mažų dalykų galia. Manau, kad profsąjungos tikrai gali kažką gerokai pakeisti į gerąją pusę (arba bent jau neleisti permainų į blogąją).

Pagrindiniai mūsų asociacijos tikslai: gerinti Neringoje gyvenančių ukrainiečių darbo bei gyvenimo sąlygas ir skleisti informaciją apie tai, kaip apsaugoti savo teises darbo vietoje. Be to, asociacija turi kitą svarbią užduotį: kovoti su bejėgiškumo ir vienatvės jausmu. Kolektyvinis problemų (net mažų) sprendimas, galimybė atvirai pakalbėti apie dideles problemas, taip pat žinojimas, kad šalia yra žmonių, kurie palaikys ir pasistengs padėti sudėtingoje situacijoje, ir ryšys su profsąjunga (t.y. su neabejingais ir solidariais Lietuvos gyventojais už Neringos ribų) – visa tai sukuria bent dalinio saugumo pojūtį ir šiek tiek klijuoja po kojomis besiveriančią žemę.

Mano vaidmuo asociacijos veikloje yra koordinavimas, komunikacija ir reprezentacija. Inicijuoju ir organizuoju susirinkimus, renku informaciją, užklausas ir idėjas, atstovauju asociacijos interesams bendraujant su savivaldybe, G1PS Tarybos susitikimuose, konsultuoju su darbu susijusiais klausimais arba peradresuoju klausimus kolegoms iš profsąjungos. Apskritai, aš stengiuosi pastebėti problemas, kviečiu žmones aptarti šias problemas ir kartu sugalvoti jų sprendimo būdus.

Kaip atsidūriau Lietuvoje? Tai ilga istorija. Aš gimiau Ukrainoje, Sevastopolyje, bet nuo ankstyvos vaikystės iki 2022 metų pavasario gyvenau Maskvoje (ten persikėlė mano tėvai – tėtis iš Kazachstano, mama iš Ukrainos). Aš turiu Rusijos pilietybę ir painią Ukrainos ir Rusijos etninę tapatybę. Atsakydamas į klausimą „iš kur tu“, aš visada jaučiuosi apsišaukėle, nes Sevastopolyje normaliai negyvenau ir ten praleidau ne daugiau kaip 2-3 mėnesius per metus, bet ir Maskva taip ir netapo man „gimtuoju miestu“.

Lietuva mano gyvenime atsirado atsitiktinai: 2011 metų vasarą mano mokyklos draugas vyko į Vilnių pasisvečiuoti pas bendrakursį, o aš prisiprašiau važiuoti kartu. Mes atsidūrėm Nidoje, buvau labai sužavėta ir pradėjau keliauti į Nidą kiekvieną vasarą. Po to mano tėvas dingo be žinios ir buvo pripažintas mirusiu – gavusios palikimą, mes su mama nusprendėme pirkti būstą už Rusijos ribų. Taip Nida tapo mano trečiaisiais ne-visai-namais, ir čia nuo 2014 metų atvykdavau dviems-trims mėnesiams iš šešių su Šengeno viza.

Kai Rusija pradėjo plataus masto karą su Ukraina, aš pradėjau aktyviai reikšti savo poziciją, labai skausmingai priimdavau raginimus būti atsargiems ir per daug nesireikšti socialiniuose tinkluose, negalėjau galvoti apie nieką, išskyrus protesto formas, ir galiausiai supratau, kad jei pasiliksiu Maskvoje, tai vienaip ar kitaip atsidursiu arba kalėjime, arba žiauriai gilioje depresijoje. Draugė pasidalino netyčia internete rasta informacija apie Lietuvos iniciatyvą remti Rusijos Federacijos piliečius su antikarine pozicija. Aš nusiunčiau jiems el. laišką realiai prisiduodama save. Paaiškėjo, kad tai buvo ne FSB klastotė, o tikra Lietuvos iniciatyva.

Aš turėjau atvirą Šengeno vizą, Sputnik skiepo pažymėjimą (pagal kurį galėjai būti įleista į Estiją) ir neseniai prasirgtą kovidą. Skrydžiai iš Maskvos buvo masiškai atšaukiami, bilietų kainos buvo kosminės, iš antro bandymo kovo pradžioje išskridau, per Dubajų ir Frankfurtą pasiekiau Estiją, kelias dienų pabuvojau pas draugą, kuris jau keletą metų gyveno ten kaip politinis pabėgėlis, o paskui autobusu pasiekiau Lietuvą.

Šansų čia pasilikti turėjau nedaug (viza turėjo baigtis gegužę ir ketinau skristi į Armėniją), bet kažkokiu stebuklu mane priėmė į darbą NMK ir spėjau pateikti dokumentus leidimui gyventi išduoti likus dviem dienoms iki teisėto buvimo Lietuvoje pabaigos. Vėliau paaiškėjo, kad mano įdarbinimas netiesiogiai susijęs su tuo, kad aš prisijungiau prie tos Lietuvos iniciatyvos. Apskritai, man žiauriai pasisekė daugybę kartų.

Man sunku žodžiais išreikšti kiek giliai dėkinga esu Lietuvos gyventojoms ir gyventojams už pagalbą ir palaikymą tomis siaubingomis dienomis, kai taikus gyvenimas nutrūko, tomis savaitėmis ir mėnesiais, kai tik pradėjo vystytis negrįžtamų sugriovimų ir praradimų galybė. Man labai pasisekė, kad esu būtent čia. Aš net negalėjau įsivaizduoti, kad sutiksiu tiek dėmesio, supratimo, empatijos, jautrumo ir gyvybę palikančios jėgos. Žmonės ne tik padėjo išgyventi, bet ir rado būdų, kaip ištraukti iš „išgyvenimo režimo“ į gyvenimą. Tiek nuoširdžių ir rimtų pokalbių, tiek dvasinės šilumos, jau nekalbant apie materialinę ir politinę paramą.

Yra tik vienas epizodas, kuris paliko kartėlį: 2022 metų pavasarį turėjau trumpą pokalbį su dviračių parduotuvės darbuotoju, ir jis sakė, kad džiaugiasi, jog į Lietuvą atvyksta ukrainiečiai, nes jie yra artimi lietuviams – ne taip, kaip afrikiečiai ir arabai. Man labai sunku galvoti, kad palaikymas ir pagalba ukrainietėms ir ukrainiečiams kažkokiais atvejais gali būti motyvuoti tokiu štai „savų“ priėmimu, priešinant su „svetimais“ pabėgėliais ir migrantais. Ir tuo pat metu matau, kad labai daug žmonių Lietuvoje atkakliai kovoja su diskriminacija – ir daugelis daug jautresni ir dėmesingesni šiuo klausimu nei aš.

Tiems, kurie nori kažką organizuoti, bet bijo tai padaryti, palinkėčiau dažniau sau priminti: kai kurie užsiėmimai suteikia daugiau jėgų, nei atima. Tai, ką mes galvojame apie tam tikrą dalyką prieš pradėdami, labai skiriasi nuo to, kas vyksta, kai mes pradedame kažką daryti ir kai mes tai tęsiame (jei tęsiame). Dar norėčiau palinkėti pasitikėti kitais žmonėmis ir negalvoti, kad visiškai viskas priklauso nuo jūsų. Labai daug visko neina pagal planą ir neturi eiti. Ir tai gerai, kitaip bus plano diktatūra.