Narių portretai: Viktorija, G1PS vidinės komunikacijos specialistė

Per veiklas tikriausiai lengviausia save apsibūdint: baiginėju namuose remontą (toks didelis, ilgas projektas), esu G1PS tarybos narė ir komunikacijos specialistė, taip pat GPB.lt redkolegijos narė. Pradėjau dabar naują darbą Lygių galimybių plėtros centre komunikacijos vadovės pareigose, taip pat esu asociacijos „išgirsti“ komandos narė, koordinuoju Lietuvos queer archyvą ir esu queer festivalio „Kreivės“ komandoje.

Bakalauras mano buvo Vytauto Didžiojo Universitete, ten baigiau istoriją kartu su filosofijos gretutinėmis studijomis. Vėliau magistro studijos buvo Vidurio Europos universitete Budapešte ir Vienoje, studijavau Europos Moterų ir lyčių istoriją. Akademiškai turėčiau save laikyti istorike su specializacija moterų ir lyčių problematikoje, bet tyrimų tokių oficialių neatlieku, tai istorike savęs ir nevadinu.

Dabar jau galiu sakyti, kad pavyko rasti darbą pagal specialybę. Po daug metų ir visokių bandymų, mano veikla su asociacija „išgirsti“ ir mano naujasis darbas LGPC, man atrodo, yra tiesiogiai susiję su mano studijomis ir interesais.

Neseniai kaip tik teko prisiminti, kuo norėjau dirbti užaugus. Reikėjo rašyt 12 klasėj atsisveikinimo sau laiškus ir neva tai mes ten klasės susitikime po 5 metų paskaitysim ar kažkas išsipildė. Norėjau būti žurnalistė ir tikėjausi, kad po 5 metų būsiu bent vieną straipsnį išpublikavusi. Tai, atrodo, visokių darbų išbandžiau, bet tas ratas apsisuko ir ankstyvasis noras pildosi – dabar dirbu komunikacijos specialiste, kas yra visai artima žiniasklaidai. Į žurnalistiką nestojau, nes pirmiausia norėjau įgyti specializaciją ir turėti daugiau turinio pačiai komunikacijai ar kažkokiam analitiniam straipsniui. Tai gal ne tiesiai taip į tikslą, truputį pro aplinkui, bet esu savo kely, manau.

Esu turėjus skaudžios darbo patirties (būtų įdomu sutikti žmogų, kuris neturėjo). Pradėjau dirbti būdama studente, gal antram kurse, ir man, iš tikrųjų, pirmoji darbo patirtis baigėsi teismo salėje.

Aš dirbau aptarnavimo srity, buvau padavėja-kasininkė. Tai buvo greito maisto aptarnavimo restoranas, vadinama „sušinė“, ir ten akivaizdžiai priimdavo žmones, kurie neturi patirties, nes jiems tai buvo pliusas.

Man buvo 19 metų. Aš pasirašiau darbo sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad aš dirbu ketvirtadalį etato, nors realybėje aš dirbau pilnu etatu. Tai į kortelę gaudavau ten šimtą su kažkiek litų, o visus kitus grynais. Visi darbuotojai tenai dalį pinigų gaudavo vadinamaisiais juodais. Susėsdavom su darbdaviu, atsinešdavau aš savo darbo grafiką, jis atsinešdavo savo, mes susitikrindavom valandas ir jis atskaičiavęs grynus pinigus paduodavo man pakišęs po stalu. O restorano sienos buvo stikliniai langai, kur galima viską matyti, tai man čia toks labiau pozos dalykas, nes mes juk galim paeiti kažkur tuos pinigus perduoti, man atrodo, čia bauginimo reikalas, žinai, mes abu sutepti, nes darom slaptai

Taip pat mes didžiąją dalį produktų “nemušdavom” į kasą, buitiškai tariant. Tai reiškia, kad PVM apmokestinami buvo tiktai gėrimai ir tie užsakymai, kurie buvo mokami kortele. Žodžiu, visiškai toks šešėlinis biznis buvo, bet iš mūsų buvo reikalaujama daug: negalėdavom darbo vietoj pavalgyti, ta prasme, pietų pertraukai reikėdavo neštis patiems savo maisto. Nors dirbdavom po 12 val. per dieną, negalėdavom iš darbdavio papietauti.

Atsimenu, vieną kartą vėlavau į darbą ir ant manęs taip žiauriai staugė, rėkė, kad aš atėjau verkdama, buvo tikrai daug spaudimo, kiekvieną dieną stebėdavo kameras. Nesvarbu, savaitgaliai ar ne, neleisdavo net pasėdėti, nors ir nėra žmonių.

Bandžiau organizuoti kažkaip kolegas ir sakyti, kad tai yra nelegalu, pati pradėjau domėtis ir supratau, jeigu, pavyzdžiui, mokesčių inspekcija ateitų patikrinti ir aš neišduočiau čekio, tai atsakomybė kristų ant mano pečių. Be to, buvo skirtingai įkainojami darbuotojai. Tai kažkas gaudavo daugiau, kažkas gaudavo mažiau ir aš pradėjau kelti tuos klausimus. Žodžiu, ten 50 litų per dieną už 12 valandų buvo atlyginimas, nu tikrai, buvo jaunų žmonių išnaudojimo fabrikėlis. Galų gale aš išėjau, bet tuo pačiu pradėjau siuntinėti anoniminius laiškus į mokesčių inspekciją, kad patikrintų tą darbovietę.

VMI išsiuntinėjo buvusiems darbuotojams laiškus ir kvietė pasikalbėti. Visi atsisakė sakyti tiesą, bet aš, atsimenu, nuvažiavau ir jie sako: „žiūrėk, mes žinom, kad tu sakai teisybę, gal gali surasti dar vieną žmogų, kuris paliudytų, kad iš tikrųjų taip yra?“

Aš su bendradarbiais palaikiau gerus santykius. Pasikviečiau vieną virėją, jinai irgi paliudijo tą patį ir paskui prasidėjo strateginė byla. Atsimenu, kiti kolegos labai ant manęs pyko, tai vienybės dėl šio klausimo nebuvo. Paskui gavau šaukimą į teismą liudyti. Darbdavys irgi ten mane šmeižė. Teisėja priėmė sprendimą tokį, kokį turėjo priimti – teisingą. Jie buvo nubausti ir paskui, kiek žinau, jam buvo iškelta ir baudžiamoji byla dėl mokesčių slėpimo, nes pirma byla buvo dėl prasto grafikų sudarymo.

Tai buvo labai baisu. Aš bijodavau eiti namo, nes reikėdavo pro bromą praeiti. Aš tikrai bijodavau, kad mane kažkur pagaus tenai ir sumuš. Bet nu va taip pradėjau savo darbinę karjerą.

Vėliau dirbau Londone, virtuvėje. Buvau labai nustebusi, kad ten moka viską kaip priklauso. Paskui vėl kavinėj dirbau, ten po kiek laiko darbdavys nusprendė, kad reikia 10 proc. arbatpinigių atimti iš darbuotojų ir tuos pinigus investuoti į restorano inventorių, tai yra mes patys ten turim stalus pirkti. Pradėjom reikšti nepasitenkinimą, vieno susitikimo metu aš net ištariau draudžiamą darbe frazę – „darbo kodeksas“. Ir nuo tada man buvo pradėtas taikyti psichologinis spaudimas išeiti iš darbo.

Pradėjo reikalauti atbuline data kažkokius kaltinimus pasirašyt dėl to, kad neva buvau neblaivi, kad vėlavau į darbą, nors taip nebuvo ir manęs net niekas netikrino. O norėjo surinkti 3 įspėjimus, kad galėtų atleisti iš darbo be išeitinės. Praėjus pusantrų metų spaudimas mane paveikė, pasidaviau. Tuo metu aš net nežinojau nieko apie profesines sąjungas, nežinojau kur kreiptis. Tai irgi buvo tokia skaudi patirtis.

Manau, kad šitam sektoriui sunku keistis iš tikrųjų, jis labai dinamiškas, žmonės greitai keičiasi, ateina dirbti laikinai. Tinka ypatingai jauniems žmonėm, kurie negalvoja dar apie pensijų kaupimą arba turi daug sveikatos ir negalvoja apie biuletenį. Jiem labiau apsimoka tikrai gauti į rankas ten tų pinigų ir turėti visą laiką kišenėj kažkiek grynų, darbdaviams tas irgi apsimoka.

Šitam sektoriuje dirba ir migrantai, kurie turi žymiai mažiau galimybių susipažinti su darbo teise. Jiem labai svarbu išlaikyti darbą, nuo to dažnai priklauso ir jų leidimas gyventi. Taip šiame sektoriuje atsiduria pažeidžiami žmonės, dėl to juos lengva išnaudoti ir bauginti, nes be darbo neišgyvensi tiesiog.

Iki G1PS’o buvau aktyvi socialinio centro „Emma“ veikloje, dalyvavau visuose „Gyvenimas per brangus“ etapuose: nuo socialinio judėjimo iki pat tapimo naujienų ir analizės portalu. Taip pat dalyvavau vadinamosiose okupacijose priešais Kauno savivaldybę, o vėliau ir prie vyriausybės laiptų. Tai buvo bandymas priešintis liberalizuoto darbo kodekso įvedimui. „Gyvenimas per brangus“ ir yra ta grupė žmonių, kurie inicijavo tuos veiksmus ir norėjo atkreipti didesnį visuomenės dėmesį į darbo kodekso pakeitimus. Darbo kodeksas buvo prastūminėjamas gana tyliai, norėjosi ne tik reaguoti, bet veikti nuosekliai ir produktyviai. Pavyko šiokių tokių pergalių laimėti, pavyzdžiui, iš darbo kodekso buvo išbrauktos nulinės darbo valandos.

Po to atsirado solidarumo tinklas – neformali iniciatyva, kuri visokiom akcijom padėdavo žmonėms susiduriantiems su darbo teisės pažeidimais, atkreipdavo visuomenės dėmesį. Bet ilgainiui supratom, kad tokia efemeriška ir neapibrėžta struktūra turi ir minusų. Nors norėjosi iš pradžių išlikti neoficialiais, bet, aišku, teisinis statusas, pavyzdžiui, leidžia kitokiu santykiu bendrauti su darbdaviu arba atstovauti darbuotojus darbo ginčuose. Po ilgų svarstymų nusprendėme įkurti oficialią organizaciją.

Taigi, šiemet bus jau šeši metai nuo Gegužės 1-osios profesinės sąjungos įkūrimo. Mano pavardę galima rasti steigėjų sąraše ir tai buvo pirma oficialiai įsteigta organizacija iš socialinių judėjimų, kurio dalim buvau.

Su vienos kadencijos pertrauka visą laiką buvau G1PS taryboje, užsiėmiau naujienlaiškių kuravimu. Taip pat kovo aštuntosios eitynes aktyviai organizuodavau, po G1PS skėčiu ir vardu aktyviai prisidėjau organizuojant Kaunas Pride.

Nuo rugsėjo esu G1PS darbuotoja, dirbu vidinės komunikacijos specialiste. Mano užduotis yra palaikyti komunikaciją tarp profsąjungos narių, suteikti jiems informaciją, vykdyti komunikaciją tarp skirtingų padalinių, bendradarbiauti su išorės komunikacijos specialistu, nukreipinėti narius į specialistus: darbo teisės konsultantus, teisininkę, organizatorių. Žodžiu, esu kaip ir sekretorė. Kas mėnesį ruošiu naujienlaiškį. kuriame supažindinu visus narius su praėjusio mėnesio profsąjungos veikla.

Ir galiu vykdyti kažkokius savo inicijuotus projektus. Neseniai kartu su taryba patvirtinom vidines elgesio gaires. Tai yra informacija apie įvairių rūšių smurtą ir nuorodos, kur galima kreiptis jį patyrus. Augant organizacijai, gali atsirasti įtampų tarp skirtingų padalinių. Žmonės dirba vienoje vietoje arba yra pažįstami, ir todėl norėjosi aiškiai apsibrėžti koks yra profesinės sąjungos vaidmuo temose, kurios nebūtinai yra susijusios su darbo teise, bet liečia tarpasmeninius žmonių santykius.

Tai mano pačios turbūt interesas ateina iš bendro teisingumo poreikio ir socialinio teisingumo kontekste, nes negaliu atskirti žmogaus teisių nuo platesnio nelygybės konteksto. Žmonės labai daug laiko praleidžia darbe ir kuo geresnės darbo sąlygos, tuo jie turės daugiau laiko užsiimti kitokia visuomenine veikla. Tai man atrodo, kad tas socialinis teisingumas turi vykti visose gyvenimo sferose.

Atrodo, kad profesinių sąjungų reabilitacija Lietuvoje dar neįvykusi. Yra istorinis momentas, kad profesinės sąjungos vis dar siejamos su sovietmečiu, kai jos buvo priklausomos nuo valdžios. Nepriklausomoje šalyje profesinės sąjungos yra nepriklausomos organizacijos. Šalyse su tvirtesne demokratija narystė profesinėje sąjungoje yra privaloma norint gauti kai kuriuos privalumus. Kai kur profesinės sąjungos net pakeičia užimtumo tarnybas.

Plius, darbdavių atstovai ir visokie laisvosios rinkos institutai turi labai daug resursų ir labiau girdimą balsą. Yra ir individualumo aspektas – esam įtikinti, kad tik nuo mūsų priklauso mūsų ateitis ir turime patys sunkiai ir daug arti, kad galėtume kažko pasiekti. Ignoruojami struktūriniai barjerai, kurie neleidžia visiems turėti vienodą sėkmę.

Kokia yra G1PS? Jauniausia, daugiausiai kreipianti dėmesį į tuos sektorius, kurie nėra atstovaujami iki šiol veikiančių profesinių sąjungų, burianti žmones, kurie nėra vienos kokios profesinės profesijos atstovai, bet priimanti visus ir tai jos didžiausias išskirtinumas. Aktyviai veikiam ne tik darbo teisės klausimais ir darbuotojų gyvenime, kur suteikiam tam tikros infrastruktūros organizuotis patiems, bet ir stumiam į priekį savo ir kitų profesinių sąjungų politikos formavimą. Pasisakome apie žmogaus teises, ko kartais trūksta kitoms profesinėms sąjungoms, ypatingai kalbant apie migrantus (ir ne tik baltus žmones).

Yra planų ir darbo grupių, kurios veikia teisėkūros lauke. Pavyzdžiui, Kurjerio asociacija yra dalyvavusi susitikimuose tiek nacionaliniu, tiek Europos lygmeniu. Konsultuojam darbo inspekciją, teikiam pasiūlymus politikams ir dirbam prie streikų liberalizavimo klausimo.

Leisiu dabar sau pasvajoti. Man norisi tikėtis, kad G1PS taps didesne, platesne, populiaria profesine sąjunga, kurioje nariai jausis užtikrintai, saugiai ir aktyviai kalbės apie profesinės sąjungos naudą savo darbovietėse, kvies jungtis ir kažkaip didžiuosis tuo, kad yra profesinės sąjungos nariais. Norėčiau, kad ateityje būtų gėda nebūti profesinės sąjungos nariu ir būtų gėda nekovoti už savo teises, nekovoti už geresnes visų žmonių sąlygas.