Ne visi už darbą per šventes gauna priklausantį atlyginimą

Kai kurie iš darbuotojų tiesiog atvirai pasako: „žinau, kad turi mokėti dvigubai, bet darbdavys sakė net nesvajoti.“

Pačiam teko patirti būtent tokią situaciją. Prieš aštuonetą metų dirbau viename Kauno restorane, ploviau indus. Planavau Naujuosius pasitikti su draugais, tačiau Naujųjų išvakarėse iš vadovo išgirdau, kad man teks ateiti dirbti ir sausio 1-ąją. Ši žinia, kaip galima spėti, manęs nenudžiugino.

Nusprendžiau bandyti pakovoti. Mūsų šefo paklausiau, prieš visus kolegas virtuvėje, ar jis žino, kad už sausio 1-ąją turi mokėti dvigubai, o apie darbo grafiką turi įspėti prieš septynias darbo dienas? Jo atsakymas buvo trumpas: „žinau, bet nemokėsiu. O jeigu nepatinka čia dirbti, tai čiuožk namo.“

Apsižodžiavome, pasakiau šiam žmogui, ką iš tikrųjų apie jį galvoju (necituosiu) ir galiausiai buvau išprašytas iš virtuvės. Bet istorija tuo nesibaigė. Kadangi buvau šiek tiek apsiskaitęs apie darbo teises ir žinojau, kad egzistuoja toks dalykas, kaip profesinės sąjungos, nusprendėme su draugais surengti protestą priešais šį restoraną. Paskelbėme apie šį protestą feisbuke ir dar jam neprasidėjus, gavau skambutį iš to pačio šefo. Jis man paaiškino, kad nereikia čia tų protestų, tas pokalbis buvo nesusipratimas, aš jį ne taip supratau ir jis tikrai nenorėjo manęs išmesti iš darbo: „jeigu tik nori, grįžk atgal, tavęs mes laukiam“.

Konfliktą matę virtuvės kolegos buvo labai nustebę, kaip po tokio apsižodžiavimo, sugebėjau atgal grįžti į darbą. Sklido gandas, kad nepatikę ir išmesti darbuotojai net ištrinami iš kolektyvo nuotraukų. Kitaip sakant, režimas šiame restorane buvo totalitarinis – net ir pačiam Stachanovui būtų buvę nelengva atlaikyti tokį krūvį ir nuolatinį mobingą.

Galiausiai buvau išmestas iš šio darbo kartu su kolega, su kuriuo norėjome sukurti profesinę sąjungą. Buvau labai jaunas ir kaip toje Mikutavičiaus dainoje, galbūt per greitai ir per daug iš savęs ir kitų reikalavau. Tačiau prieš atleidimą kelis mėnesius trukęs jausmas, kad gali laisvai ir be baimės kalbėti darbdaviui tai, ką manai, buvo toks geras ir įkvėpiantis, kad atvedė mane į profesinių sąjungų veiklą. Supratau, kad noriu siekti, jog žmonės darbe nejaustų baimės.

Būtų įdomu sužinoti, kiek Lietuvos darbuotojų jaučiasi saugūs ir nebijo pasakyti savo nuomonės vadovams. 2019 m. atlikto sociologinio tyrimo metu, buvo pastebėta, kad savivaldybėse, kuriose yra itin prasta ekonominė situacija, darbuotojai ar jų atstovai dažnai bijo įsitraukti į socialinį dialogą (Blažienė ir Gruževskis, 2019).

Kartais teigiama, kad baimė ir nemokėjimas pastovėti už savo teises kyla dar iš sovietinės kartos. Tačiau abejoju, ar toks teiginys būtų pagrįstas. Iš savo praktikos žinau, kad baimė labiau susijusi su ekonominiu nesaugumu. Patys jauniausi ir patys vyriausi darbuotojai dažnai bijo paprieštarauti, nes jaučiasi, kad geriau „nekelti problemų“ ir tyliai pakentėti. Jaunieji galvoja, kad toks darbas ir išnaudojimas – tai tik laikina stotelė prieš pakeičiant darbą. O vyriausieji laukia pensijos arba jaučiasi užimantys žemiausias darbo rinkos pozicijas – praradus darbą, naują susirasti bus ne taip paprasta.

Baimė yra viena iš stipriausių gyvūniškų emocijų ir tuo puikiai naudojasi gobšūs verslininkai. Darbuotojų bauginimo istorijas girdžiu beveik kiekvieną dieną. Minėtas restorano šefas man kartą yra pasakęs, kad jis turi daug pinigų ir dėl to gali mane pasodinti į kalėjimą. Kiek subtilesnės ir dažniau pasitaikantys pasakymai: „padarysiu, kad tavęs nepriimtų į darbą“ arba „surasiu būdą, kaip tave atleisti“. O užsieniečiams, atvykusiems į Lietuvą darbo vizos pagrindu, darbdaviai turi labai patogų būdą įbauginti: „jeigu pasiskūsi, aš tave atleisiu ir tu neteksi vizos“. Galiu pasakyti, kad paskutinysis pasakymas, deja, bet turi realų pagrindą.

Kaip įveikti baimes? Dažniausiai sakoma, kad pagrindinis ginklas prieš baimę – tai savo teisių žinojimas. Žinoti, kad darbo teisėje negalioja toks straipsnis kaip „eik pasirašyt ant lapo, kad išeini savo noru“ yra, be abejonės, šaunu. Bet vien žinojimo čia neužtenka. Mes jaučiame didžiausią baimę tada, kai esame vieni, net ir suprasdami, kad mus išnaudoja arba engia, esame linkę nusileisti, jeigu jaučiame, kad teisybės ieškojimas bus mūsų pačių reikalas.

Galiu tai suprasti – ne kiekvienas ir kiekviena turime jėgų ir nervų kariauti. Verčiau numojame ranka ir gyvename toliau. Baimę galime įveikti ne tik žiniomis, bet ir puoselėdami pasitikėjimą vieni kitais – aš nebijosiu pasisakyti, jeigu žinau, kad kritiniu momentu tu mane užstosi. Būtent pasitikėjimo trūkumas, o ne baimė, labiausiai stabdo mūsų gebėjimus pastovėti už save. Kalbindamas žmones burtis, dažniausiai susiduriu su pasakymu: „aš tai jungčiausi, bet kiti – ne“. Ir tokį pat atsakymą girdžiu iš tos pačios darbovietės žmonių.

Šis nepasitikėjimo jausmas nėra nei įgimtas, nei nepakeičiams – paprasčiausiai mūsų aplinkoje trūksta pavyzdžių, kurie parodytų, jog solidarumas iš tiesų nėra tik moralinė vertybė, bet ir veiksminga strategija užsitikrinti ekonominį ir psichologinį saugumą savo gyvenime. Galime ne tik gerinti savo ekonominę ir socialinę padėtį kildami karjeros laiptais, bet ir dirbti kartu siekiant gerovės sau ir kitiems. Šie du būdai – individualus ir kolektyvinis – neprivalo vienas kitam prieštarauti.

Tačiau jeigu apie svaiginančius karjeros šuolius mes skaitome įvairiausiuose žurnaluose ir naujienose, tai apie svaiginančius kolektyvinius laimėjimus naujienų praktiškai nėra. Tenka pripažinti, kad atsakomybė kurti ir garsinti tokius pavyzdžius krenta ant šiuolaikinių profesinių sąjungų, t.y., žmonių, kuriems pabodo keisti darbus ir susidurti vis su ta pačia nepagarba.

Tad jeigu vietoje šventinio stalo ir buvimo su artimaisiais jums teks šiais metais sėdėti už kasos aparato ar plauti indus restorane, prisiminkite, kad už tai jums priklauso dvigubas tarifas. Jeigu susirgo jūsų kolega ir netikėtai jus pakvietė jį ar ją pavaduoti – už šį laiką jums priklauso dvigubas tarifas. Jeigu dirbate iki išnaktų, tai už laiką nuo 22 val. vakaro iki 06 val. ryto turi būti mokama pusantro karto didesniu tarifu. Jeigu nesate tikri, ar su jumis bus tinkamai atsiskaityta, pakalbinkite kolegas kreiptis į darbavį raštu kolektyviai – taip pats saugiausiais ir didžiausią efektą turintis būdas, kaip šnekėtis su mūsų teisių nenorinčiais paisyti verslininkais. O jeigu susiduriate su darbdavio pasakymus, kad „rašykis ant lapo ir eik namo“, tiesiog nesirašykite ir skambinkite Darbo inspekcijai ar profesinei sąjungai.

O jeigu jūsų darbe viskas vykdoma pagal įstatymus, bet to neužtenka, kad jaustumėtės oriai, prisiminkite, kad ne dažniau nei kas mėnesį galite teikti prašymą darbdaviui kelti atlyginimą, o šis ar ši turi motyvuotai atsakyti į jūsų prašymą. O jeigu tokius prašymus pateiksite ne vienas ir ne du, galbūt darbdavys ir rimčiau paieškos galimybių pakelti atlyginimus.