Pavežėjas turės kalbėti lietuviškai. O kas jį mokys?

Pastaruosius pora metų greta kelių kitų darbų – vertėjo, redaktoriaus, profsąjungos pirmininko – dar ir mokau užsieniečius lietuvių kalbos. Per tą laiką spėjau ir pasavanoriauti, ir individualiai pamokyti, ir nevyriausybinėje organizacijoje, ir privačioje mokykloje padirbėti. Mokiau tikrus talentus, kurie po pusės metų Lietuvoje įnagininką ir būtąjį dažninį jau vartė it blynus. Mokiau ir tuos, kuriems net ir pagrindinė frazė „Atsiprašau, aš nesuprantu lietuviškai“ vis užstrigdavo. Nors daugiausiai mokiau ukrainiečius ir baltarusius, mokinių būta iš viso pasaulio: nuo Bangladešo iki Nigerijos.

Todėl labai atidžiai seku reikalavimus užsieniečiams Lietuvoje kalbėti valstybine kalba, o dažnai ir sužinau apie juos iš pirmų lūpų. Pvz., kai „mano ukrainietės“ pamokoje ima bruzdėti, kad jau sklinda gandas, kaip eis Valotka per darbovietes ir tikrins, ar moka virėja apie atostogas Turkijoje lietuviškai papasakoti. Gandai eina ir praeina, mokines nuraminu, bet neilgam, nes apskritai šioje srityje kas diena vis naujiena.

Dar viena tokia naujiena – beveik prieš savaitę beveik vienbalsiai priimtos Valstybinės kalbos įstatymo pataisos, kad klientus aptarnauti nuo 2026 m. sausio 1 d. Lietuvoje visiems teks lietuviškai.

Viena vertus, ne visai aišku, kokius sentimentus šiomis pataisomis siekta paglostyti. Kyla įtarimas, kad prieš pat rinkimus norėta įsiteikti tiems, kurie mėgsta kartoti „Lietuva lietuviams“ ar „privažiuoja čia visokių“. Kita vertus, skatinti užsieniečius mokėti vietinę kalbą nėra blogai: tai užkerta kelią getų kūrimuisi, padeda tarpkultūriniam bendravimui ir apskritai kelia pačių užsieniečių gyvenimo kokybę.

Net ir sugedęs laikrodis dukart per parą teisingą laiką rodo. LLRA-KŠS narė Rita Tamašunienė Seimo salėje uždavė, mano galva, taikliausią klausimą: „Sukuriame prievolę, neužtikrindami, kaip veiks visa sistema. Ar turime sukūrę sistemą, kaip mokysis, kur mokysis?“

Galiu atsakyti: ne, sistemos neturime. Ir net nepanašu, kad kas nors stengtųsi ją kurti. Gerai, jei darbdavys itin mielaširdingas pasitaikė arba jam labai darbuotojų trūksta, ir sutinka pamokas organizuoti ar finansuoti. O jei viršininkui vienodai arba jo apskritai nėra?

Tada migrantai ieškosi kursų patys. Jei norite, galite patys pamėginti pasigūglinti „lietuvių kalbos pamokos“. Pirmiausia rasite ne kokios nors valstybinės institucijos svetainę, o renkuosilietuva.lt. Tai – JT Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) Lietuvos skyriaus puslapis.

Tokia tendencija ir vyrauja visame lietuvių kalbos mokyme užsieniečiams – jokios vieningos sistemos nėra, valstybės institucijos viską delegavo nevyriausybinėms organizacijoms ir privačiam sektoriui. Viskas veikia principu „tam davė, o“: jei pinigėlis NVO arba privačiai mokyklai nukrito, projektas finansuotas, pamokos bus. Jei pinigėlio nėra – nėra ir pamokų.

Dar kursus gali apmokėti Užimtumo tarnyba – jei migrantas atitiks kriterijus, pateiks visus dokumentus, tuo metu bus vietų, ir tik kartą per metus. Kartą per metus pora mėnesių pasimokyti kalbos – tas pats, kas kartą per metus pora mėnesių lankytis sporto klube. Apskritai į naudą, bet raumenų taip neužsiauginsi ir sportininku netapsi. Laukiant kitų metų, įgūdžiai atšimpa ir tenka mokytis to paties A1 lygio iš naujo.

Dar galima mokytis universitete arba privačiai, už nemažus pinigus. Arba mėginti susimedžioti nuolaidą, pvz., ukrainiečiams. Kad jau kalbame apie paslaugų ir aptarnavimo sektorių, tai jame dirbantys migrantai pinigų turi nedaug. Kad žmogus pats, iš pašaukimo rinktųsi būti pavežėju, kurjeriu ar kasininku, būna, bet tikrai retai. Dažniausiai – reikia kažkaip gyventi, tai ir dirba. Atliekami keli šimtai eurų lietuvių kalbos pamokoms pas juos nesimėto.

Taip ir mokosi žmonės kur papuola: tai labdaringoje organizacijoje, tai universitete, tai už Užimtumo tarnybos lėšas, tai apskritai savarankiškai. Kiekvienam kursui baigiantis, sulaukiu to paties klausimo iš mokinių: o kur toliau? Ir rankioju iš pakampių visas galimybes naujiems kursams.

O dar yra ir valstybinis, tarkime, A2 lygio lietuvių kalbos egzaminas – apskritai atskiras klausimas. Būtent išlaikytas egzaminas, o ne baigti kursai, gali įrodyti valstybės institucijoms, kad darbuotojas moka lietuvių kalbą. Kad užsienietis jį išlaikytų, jis turi arba jau tiesiog gerai kalbėti lietuviškai, arba tikslingai ruoštis būtent jam, dažnai – nusisamdęs privatų mokytoją. Tikėtis, kad užsienietis, pasimokęs bendruose pradmenų kursuose, gebės išlaikyti šį egzaminą – tas pats, kas dvyliktokui duoti aštuntos klasės vadovėlį ir palinkėti sėkmės egzaminuose.

Žodžiu, mokėti valstybė reikalauja, o mokyti neketina. Kartais net prisimenu piktąjį sovietmečio lozungą „Nemoki – išmokysim, nenori – priversim“. Pagalvoju, kad jis, palyginti su dabartine situacija lietuvių kalbos mokymo srityje, bent jau ryžtingas. Nes dabartinę situaciją geriau apibūdintų toks: „Nemoki – nubausim, nenori – kaip sau nori“.

O kaip galėtų būti? Galėtų būti kaip Švedijoje arba Vokietijoje. Galėtų būti institucija, atsakinga už lietuvių kalbos mokymą. Tos institucijos net nereiktų naujos kurti: ŠMSM turi tiek agentūrų, kad kurią nors tiesiog būtų galima perkvalifikuoti. Užsienietis, atvykęs į Lietuvą gyventi ir dirbti, galėtų užsirašyti į valstybinius kursus ir mokytis nuo „Laba diena“ iki „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“. Kas kelis mėnesius jo kalbos lygis būtų tikrinamas, kol pasiektų tokį, kokio reikia jo darbui.

Todėl man ir kyla įtarimas, kad pataisos priimamos ne tam, kad kurjeris mums gražia lietuvių kalba tartų: „Ar tai jūsų kebabas su česnakiniu?“ Nes tada reiktų rimtai svarstyti šį klausimą ir rimtai dirbti ties lietuvių kalbos mokymo sistemos kūrimu. O kas gi nori papildomo darbo?

Dar man kyla įtarimas, kad pataisų autoriams ir šalininkams apskritai daug naudingiau, jei tas kurjeris ir toliau šnekės angliškai ar rusiškai. Nes tada jie galės juo piktintis ir jį bausti. Piktinsis ne tik jie, bet ir jų rinkėjai. O pasipiktinimas, pagrįstas ar ne, geriausiai varo prie balsadėžių.