Pimoji Gegužės pirmoji: Heimarketas, Čikaga, 1886

XIX a. viduryje Čikaga sparčiai augo ir tapo dideliu pramonės centru – antruoju pagal dydį JAV miestu. Naujos gamyklos pritraukė tūkstančius migrantų: Airių šeimų, bėgančių nuo bado, taip pat vokiečių, lenkų, lietuvių ir kitų. Kaip ir daugelis migrantų šiandien, jie buvo puolami iš visų pusių: viršininkai juos išnaudojo kaip pigią darbo jėgą, o visuomenė badė į juos pirštais dėl visų tuometinių problemų.

Nepaisant viršininkų pastangų sukiršinti ir kontroliuoti darbininkus, Čikagos skurdas ir atšiaurios sąlygos neišvengiamai privertė darbininkus susivienyti. Čikaga tapo Amerikos profsąjungų judėjimo centru, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko būtent darbininkai migrantai.

Kova už 8 valandų darbo dieną

1869 m. grupė siuvėjų įkūrė slaptą profsąjungą pavadinimu „Darbo riteriai“. Per 15 metų ji išaugo iki 700 000 narių visoje šalyje. Jie agitavo už 8 valandų darbo dieną – tai buvo milžiniška permaina nuo įprastos 10-12 valandų darbo dienos šešias dienas per savaitę. Jie taip pat pasisakė prieš vaikų ir kalinių darbą – prieš problemas, kurios JAV tebėra aktualios iki šiol.

Kita svarbi grupė buvo Jungtinė amatininkų ir profesinių sąjungų federacija (FOTLU), kuri vienijo amatų profesines sąjungas. Tuo tarpu Čikagoje susiformavo stiprus anarchistų judėjimas, kurio centre buvo vokiečių kalba leidžiamas laikraštis „Arbeiter-Zeitung“. Laikraščio redaktorius Augustas Spiesas tapo vienu svarbiausių veikėjų Gegužės 1-osios istorijoje.

1884 m. spalį FOTLU suvažiavimas, įkvėptas Sidnėjaus akmenskaldžių ir pasiskolinęs vieną pagrindinių jų taktikų – ultimatumą, paskelbė, kad „nuo 1886 m. gegužės 1 d. darbo diena oficialiai truks aštuonias valandas“. Profsąjungos visoje JAV pradėjo ruoštis masiniam streikui.

1886 m. gegužės 1 d: Prasideda streikas

Gegužės 1-ąją streikavo dešimtys tūkstančių darbininkų. Vien Čikagoje eitynėse už 8 valandų darbo dieną susirinko apie 80 000 žmonių. Verslų savininkai į tai atsakė smurtu: pasamdė streiklaužius ir užsiundė policiją.

Gegužės 3 d. prie vieno žemės ūkio fabriko policija apšaudė streikuojančių darbininkų minią, žuvo šeši žmonės. Pikete dalyvavęs Spiesas rašė, kad „šios skerdynės buvo įvykdytos siekiant sužlugdyti aštuonių valandų judėjimą“.

Pasibaisėję žudynėmis, darbininkai kitą vakarą Heimarketo aikštėje sušaukė mitingą prieš policijos žiaurumą. Maždaug 3 000 žmonių per lietų susirinko klausytis kalbų, tarp kurių buvo ir Spieso kalba. Mitingas buvo taikus.

Kai policija liepė miniai išsiskirstyti, kažkas – iki šiol nežinia kas – metė bombą. Vienas policininkas žuvo vietoje. Policija atsakė šūviais į minią be jokios tvarkos, užsitaisydama ir šaudydama per naują. Kai situacija atslūgo, pasimatė, kad žuvo 4 darbininkai ir dar daugybė buvo sužeista. Kitoje pusėje 7 policininkai žuvo nuo „draugiškos ugnies“ arba nuo protestuotojų, iš paskutiniųjų kovojusių dėl savo gyvybės.

Susidorojimas

Toliau sekė represijos banga. Dėl smurto buvo kaltinamos profsąjungos, o vokiečių imigrantai tapo ksenofobijos ir išpuolių taikiniu. Viršininkai pasinaudojo proga streikuotojus išvadinti „maištininkais“ ir, judėjimui nuslopus, puolė juos diskriminuoti ir viktimizuoti, kad užtikrintų 10 valandų darbo dienos režimo laikymąsi.

Policija surengė reidus streikuotojų namuose ir būstinėse, uždarė laikraštį „Arbeiter-Zeitung“ ir suėmė dešimtis profsąjungų lyderių ir anarchistų, iš kurių daugelis neturėjo nieko bendra su Heimarketo protestais.

Aštuoni vyrai, tarp jų ir Spiesas, buvo teisiami. Nebuvo jokių įrodymų, kad jie būtų susiję su sprogdinimu. Teismo procesas nuo pat pradžių buvo suklastotas, nes nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tikrąjį sprogdintoją, teisėjas buvo atvirai priešiškas, o žiniasklaida reikalavo kraujo. Renkant prisiekusiuosius buvo atmesti profsąjungų nariai ir visi, kurie simpatizavo socializmui, todėl prireikė kelių savaičių, kol buvo sudaryta prisiekusiųjų kolegija, kurios dauguma buvo atvirai nusiteikusi kaltinamųjų atžvilgiu.

Visi aštuoni kaltinamieji buvo pripažinti kaltais; septyniems buvo skirta mirties bausmė. Vienas vyras nusižudė kalėjime. Keturi, įskaitant Spiesą, buvo pakarti. Jie tapo žinomi kaip Heimarketo septynetas, darbininkų judėjimo kankiniai.

Istorinis palikimas: Gegužės pirmoji

Pasipiktinimas neapsiribojo JAV sienomis. Įkvėptas Čikagos įvykių, 1889 m. Antrasis socialistų internacionalas, tuo metu organizavęs partijas ir sąjungas visame pasaulyje, gegužės 1-ąją paskelbė tarptautine darbininkų solidarumo diena.

Taip gimė Gegužės pirmoji, o 1890 m. milijonai žmonių visoje Europoje ir Amerikoje žygiavo už 8 valandų darbo dieną.

Nors JAV profsąjungos nukentėjo po Heimarketo įvykių, kova nesibaigė. Nuo mūšio ant Bleiro kalno (didžiausio darbininkų sukilimo JAV istorijoje) iki legendinio „Teamsters“ streiko Mineapolyje ir Pasaulio pramonės darbininkų (IWW) iškilimo – darbininkai toliau kovojo už orumą ir teisingumą.

Šiandien JAV vėl kyla nauji profsąjungų judėjimai – „Amazon“ sandėliuose, „Starbucks“ kavinėse ir geležinkeliuose. Daugelis įkvėpimo semiasi būtent iš 1886 m. įvykių ir Heimarketo septyneto.

Mes, Gegužės 1-osios profesinė sąjunga, taip pat semiamės įkvėpimo iš jų ryžtingos kovos už pamatines žmogaus teises ir siekiame trumpesnio, saugesnio bei gerai apmokamo darbo visiems.