Su kovo 8-ąją kolegės!

Jeigu šiandien gavote ar dovanojote tulpių, tai kviečiame susipažinti, kaip šios tulpės atsirado jūsų rankose.

Kaip žinia, Olandija eksportuoja daugiausiai gėlių pasaulyje, dėl to tikėtina, kad tulpės atkeliavo būtent iš šios šalies. Olandijoje, kaip įprasta vakaruose, pagrindiniai žemės ūkio darbuotojai yra migrantai iš rytų Europos – lenkai, rumunai, bulgarai, tame tarpe ir lietuviai. Olandijos laukuose ir šiltnamiuose kasmet pluša apie 200 tūkst. darbuotojų iš rytų Europos.

Taigi, kaip mūsiškiams ir artimiems kaimynams sekasi dirbti?
Pirmiausia, maždaug penktadalis darbuotojų gauna mažiau nei minimumą, uždirdami maždaug 10 eurų per valandą, t.y., perpus mažiau nei gauna kiti užsienio darbuotojai Olandijoje. Nors esame Europos sąjungos bendrapiliečiai, tai nekliudo taikyti “lankstesnes” darbo sutartis – darbuotojų nuomos agentūros žmones įdarbina ant “nulinių” valandų kontraktų, kas reiškia, kad bet kada gali būti “nuimtas” nuo darbo. Dėl to šie žmonės beveik neserga, nes liga gali baigtis atleidimu iš darbo. Be to, sveikatos reikalų negelbsti įvairios trašos ir chemikalai, kuriais kvėpuojama šiltnamiuose visą dieną. Tačiau šiais „šalutiniais efektais“ rūpinsis jau nebe Olandija ar darbdavys, o gimtosios šalies sveikatos sistema.

Kodėl šiame sektoriuje darbo sąlygos yra bene prasčiausios? Viena iš priežasčių, tai didieji prekybininkai, kurie diktuoja sąlygas gamintojams – produkcijos kaina yra mušama vis žemiau, kad didesnė pelno dalis liktų įvairiausioms “Maximoms”. Tuo tarpu augintojai, norėdami išsaugoti pelnus, ieško kuo pigesnių darbuotojų. Šie kreipiasi į agentūras, o šios specializuojasi pigiausios darbo jėgos paieškose t.y., jos išnaudoja didelius atlyginimų bei socialinės apsaugos skirtumus tarp rytų ir vakarų Europos šalių – žmonės dirba vakaruose, bet socialines apsaugas gauna kaip rytuose.

Be to, šios agentūros dar randa ir kitų būdų kaip pasipelnyti, pvz., sugrūda žmones į prasčiausios kondicijos butelius ir už tai prašo mokėti nemažą nuomą, žinodamos, kad šie žmonės, nemokėdami kalbos ir nepažinodami šalies, neturės galimybių susirasti geresnių gyvenimo sąlygų.

Taigi, tulpės, kurias dovanojame ir gauname, yra užaugintos, nuskintos, supakuotos ir atgabentos eilės nepavydėtinomis sąlygomis dirbančių žmonių. Visa grandinė įmonių pelno yra priklausoma nuo to, kad egzistuos masė žmonių, neturinčių kito pasirinkimo, kaip tik arti aukojant savo sveikatą ir už tai nesulaukti jokių socialinių garantijų.

Šiuo įrašu nenorime jūsų sugėdyti ar paraginti pirkti “teisingesnę” prekę. Kovo 8-osios proga, verčiau pagalvokime, ką turime daryti, kad užkirstume kelią tokiam išnaudojimui.

Žemesnė moterų, migrantų ir kitų dirbančiųjų socialinė padėtis nebus įveikta kovojant vien prieš kultūrinius stereotipus. Mūsų neišgelbės daugiau verslo lyderių moterų, ar politikių, kurioms feministinė politika reiškia daugiau laisvos rinkos.

Mūsų taip pat neišgelbės abstrakčios deklaracijos apie “lygų atlygį už tą patį darbą”. Jau dabar tokia lygybė egzistuoja tarp prekybos centrų darbuotojų – ten didžioji dauguma gauna po tiek pat mažai, nepriklausomai nuo lyties.

Tikriausiai, kad pakeisti šią situaciją galime tik organizuodamiesi ir suteikdami balsą toms ir tiems, kurių darbas yra išstumtas į ekonomikos paraštes. Be abejonės, politikai čia galėtų padėti, pirmiausia paneigdami gajų mitą, kad “verslu, o ne darbuotojais reikia rūpintis”.