Už laisvę streikuoti! Apie savaitgalį Kaune įvykusią streiko mokyklą

Konferencijoje susirinko apie 30 dalyvių iš Baltarusijos, Lenkijos, Estijos, Vengrijos, Kroatijos ir Slovėnijos. Iš Lietuvos, apart G1PS narių, konferencijoje dalyvavo „Achemos“ profesinės sąjungos atstovė Birutė Daškevičienė, o šeštadienį prisijungė ir LPSK prezidentė Inga Ruginienė.

Pagrindinė konferencijos tema – streikai ir kolektyvinės derybos. Varšuvos universiteto doktorantė Katarzyna Rakowska apžvelgė Lenkijos streikų istoriją ir ją lygino su kitomis Rytų Europos šalimis. Jos paskaita jau įkelta ir į Youtube platformą. Šioje paskaitoje iškeltas, mano nuomone, vienas pagrindinių konferencijos klausimų – ar turėtume siekti geresnio streikų reglamentavimo. O gal streikai turėtų būti visai nereglamentuojami?

Rytų Europos šalys pasižymi ypač griežtais streikų įstatymais. Išskyrus buvusias Jugoslavijos šalis, Rytų Europoje surengti legalų streiką be teismo įsikišimo yra praktiškai neįmanoma: reikia įvykdyti eilę taikinimo procedūrų, o iškeltų reikalavimų keisti derybų eigoje negalima. Procesas užtrunka dvejus ar daugiau metų, dėl to, kai jau darbuotojai gali pradėti streiką, dažniausiai derybų pradžioje iškelti reikalavimai tampa nebeaktualūs. Dėl to streikai yra ypač reti mūsų šalyse, o tai reiškia, kad daugelis darbuotojų negirdi apie sėkmingus atvejus ir dėl to nemato teigiamų kolektyvinio veiksmo pavyzdžių.

Lenkijos atveju, streikai pirmą kartą riboti 1981 m. Tuo metu Lenkijos komunistų partijos lyderis Jaruzelski įvedė karo padėtį reaguodamas į visuomenės protestus dėl besitęsiančios ekonominės krizės. Karo padėtis nutraukta 1983 m., tačiau streikų ribojimas išliko. Anksčiau darbininkai pirmiausia pradėdavo streiką ir tada sėsdavo prie derybų stalo, o nuo šiol įstatymas juos įpareigojo pirmiausia derėtis ir tik tada leido streikuoti.

Po dešimtmečio, 1992 m. Lenkijos Seime buvo sprendžiama, kaip reglamentuoti streikus. Nors „Solidarność“ parlamentarų grupė siūlė kiek laisvesnį streikų reglamentavimą, bet laimėjo liberalų ir konservatorių flangas, kurie įvedė dar griežtesnius streikų apribojimus: nuo tada tik profesinių sąjungų nariai galėjo rengti streikus, šių reikalavimai privalėjo būti susiję tik su įmonės klausimais (pvz., dėl per mažų pensijų profsąjungos streikuoti negali). Pasak Agniezskos Markowskos, toks griežtas reglamentavimas buvo pasitelktas tam, kad išvengtų pasipriešinimo šoko doktrinai (staigaus rinkos liberalizavimo ir privatizavimo). Šio įstatymo priėmimą vedė ir valdžios atstovų baimė: jie puikiai matė, kokie politiškai galingi yra darbininkų streikai.

Lietuvos istorija apie streikų reglamentavimą yra irgi labai panaši – nors jau turėjome tris darbo kodeksus, tačiau streikų reglamentavimas beveik nepakito nuo 1992 m. Šiandien Lietuvoje profsąjungos kalba apie poreikį keisti streikų reglamentavimą, bet iki šiol nebuvo pateiktas joks konkretus pasiūlymas.

Pagrindinis klausimas, kurį turėtume užduotį – ar mes norime „geresnio“ streikų reglamentavimą ar verčiau „laisvės streikuoti“. Pastarąjį dešimtmetį aktyvėjant darbuotojų judėjimui Europoje, tarptautinės darbdavių organizacijos siekia apriboti teises į streiką per nacionalinius teismus: klausiama, ar streikai yra „proporcingi“, ar patirtos darbdavių žalos neturėtų būti „kompensuojamos“. Taip siekiama streikus pernešti iš darbo teisės sferos į civilinę, traktuojant darbuotojus kaip prekę, o ne kaip žmonių grupę.

Iš čia kyla pastebėjimas, kad nors ir kokia palanki darbuotojams būtų teisė streikuoti, ji vis tiek yra ribojanti: darbuotojai privalės įrodinėti teismams, kad įvykdė visus reikalavimus, o darbdaviai visada sieks apriboti šių galimybes naudotis tokia teise. Dėl to kur kas pažangesnis reikalavimas būtų kovoti už „laisvę į streiką“. Būtent tokia forma vadovaujasi Prancūzija ir Belgija. Ten streikas laikomas asmens laisve, tokia pat, kaip laisvę taikiai reikšti savo nuomonę, burtis į taikius susirinkimus bei organizacijas ir t.t.

Vienas iš nuogastavimų – tokiu atveju kils anarchija: neva darbuotojai streikuos dėl menkiausių priežasčių, ekonomika sustos dėl pastovių gamybinių trukdžių. Tačiau žiūrint į Prancūzijos ar Belgijos atvejus, nieko panašaus neįvyksta. Palyginus su Lietuva, ten žmonės streikuoja kur kas dažniau, bet tai yra visuomenei ir ekonomikai įprastas reiškinys. Darbdaviai puikiai žino, kad nesiderant su darbuotojais šie galės lengvai pasinaudoti savo laisve streikuoti, o tai paskatina nevilkinti derybų ir iš tikrųjų siekti kompromiso.

Nieko panašaus neišvysite Lietuvoje. Nors plakatų apie socialinį dialogą rasite beveik kiekvienoje įmonėje, darbuotojai tai mato tik kaip dar vieną PR triuką. Tam, kad dialogas ir susitarimai tikrai vyktų, turime pirmiausia atrišti rankas darbuotojams. Už laisvę į streiką!