Violos pasakojimas apie kasdienybę „MAXIMOJE“

„Maximoje“ dirbau 2021-ųjų vasarą, kaip sezoninį darbą, bet rugpjūtį neišėjau. Įsidarbinau salės darbuotoja, tokioj pozicijoj ilgiausiai ir buvau. Dirbau skyriuje tarp dribsnių, cukraus, druskos, prieskonių ir panašiai iki 2022-ųjų vasario, parašiau bakalaurinį ir vėl grįžau birželį.

Kai įsidarbinau antrą kartą, priėmė į šalto/karšto maisto linijas. Ilgą laiką dirbau prie mišrainių. Kai pamatė, kad be problemų susitvarkau su aptarnavimu, davė padirbti ir prie žuvies, karštojoj linijoj ir prie žalios mėsos. Antrą kartą išėjau 2022-ųjų lapkričio pabaigoj.

Pas mus buvo slenkantis grafikas, keturias dienas dirbi, keturias – ne. Standartinis laikas „Maximoj“ buvo, kaip jie sakė, po 11 valandų. Realybėje buvo 12 valandų darbo vietoje, nes pietūs, žinoma, nebuvo įskaičiuoti į darbo valandas. Įskaitant atvykimą ir pasiruošimą, iš viso buvo 13–14 valandų.

Sutartyje buvo parašytos valandos per savaitę ir bendrai kokia suma valandų per mėnesį. 2020-ais prieš mokesčius buvo 4,5 eurų per valandą, nuo 2021 sausio buvo apie 4,7. Iš karto pasirašydavom, kad sutinkam dirbti viršvalandžiais ir švenčių dienomis.

Ypatingom progom, pavyzdžiui, kai buvo „didysis pakrovimas“ iš gruodžio 23 į 24 naktį, darbo valandos už tą naktį skaičiuotos atskirai su 1,5 valandiniu tarifu.

Salės darbuotojoms leisdavo dirbti ilgiau, likti po darbo valandų. Pavyzdžiui, kai dirbau pusę etato, aš kartais dirbdavau iki 4 ryto, paskui kitą rytą viršininkei pranešdavau iki kelių dirbau ir ji įrašydavo tas valandas į sistemą.

Iš tikrųjų, toks dalykas, kadangi aš pati sau žymėjausi darbo valandas, ilgiau pradirbtos valandos niekada nesutapdavo su algalapiu. Vieną mėnesį naktinis darbas skaičiuojamas kaip „viršvalandžiai“, o kitą kaip „papildomos valandos“. Tai net nežinau, koks tarp jų skirtumas buvo.

Kai dirbau pilnu etatu, salėje reikėdavo būti jau šeštą ryto. Keldavausi 4:30 arba 4:50, priklausomai nuo nuotaikos, ir jau kelios minutės po penkių išeidavau iš namų. Į darbą atvykdavau apie pusę šešių, turėjau spėti pasiruošti, persirengti į uniformą.

Dauguma darbuotojų apie 05:50 jau būdavo persirengę ir pradėdavo darbą salėje.
Šeštą valandą darbą pradėdavom ir salėje ir maisto „salelėj“ (karšto ir šalto maisto skyriuje). Iš salės pietauti išeidavom su visais darbuotojais kartu apie 11–12 valandą. Bet kai dirbdavau mišrainėse, dažniausiai pirmiau išleisdavau šalia dirbančias vyresnes darbuotojas. Tai nebent mane pirmą išleisdavo anksčiau, galėdavau išeiti pietauti tik apie 13–14 val. Yra buvę, kad tik penktą vakaro išėjau pavalgyti, nes į mūsų skyrių kaip tik pietų metu ir ateina žmonės apsipirkti, būna milžiniška apkrova, tai negalim palikti skyriaus.

Vakare po darbo grįždavau tik apie pusę aštuonių. Pamenu, žiūrėdavau į žadintuvo laiką ir skubėdavau kuo greičiau į lovą. Tik pašerdavau katinus, apsitvarkydavau ir eidavau miegoti. Daugiau niekam jėgų tikrai neturėjau.

Dabar dirbu bare, tai jei nėra klientų, galiu pasėdėti fotely, išeiti į kiemelį. „Maximoj“ sėdėti buvo griežtai draudžiama. Gaudavom sėdėti tik valandą, per pietus. Nebuvau pratusi taip ilgai išbūti ant kojų be pertraukų. Kai tik įsidarbinau, atėjus į antrą pamainą aš vos galėjau paeiti, koja buvo ištinusi.

Paskambinau viršininkei pranešti, kad nedirbsiu vieną dieną, paskui tas 11 valandų praleistų turėjau atidirbti. Jas tiesiog išdalino per kitas darbo dienas, pridėdavo po 1–2 darbo valandas, dirbdavau po 12–13 valandų per dieną kol atidirbau. Labai sunkios savaitės buvo. Jei įprastai dirbau nuo šešių iki šešių, tai dabar namo grįždavau tik apie pusę devynių vakare.

Biuletenio neėmiau, nes mano šeimos gydytoja kitam mieste, tikrai neturėjau galimybės iki ten važiuoti. Mąstau persiregistruoti į Kauną, bet ten šiek tiek problemų yra su popieriais, tai dar nesutvarkiau.

Prie grafiko pripratau, aš problemų su miegu neturiu, todėl tai sveikaitai neatsiliepė. Bet iš esmės „Maximoj“ tikrai nesilaiko darbo saugos reikalavimų. Pradėję darbą, praeinam privalomus mokymus. Tuose kursuose rašo, kad moteris gali daugiausia kilnoti 10 kilogramų. O realybėje dažnai kilnojau iki 25 kilogramų. Pavyzdžiui, gerai prisimenu, bulvių krakmolo dėžė svėrė 18 kilogramų. Tai kasdien viršydavau saugaus svorio limitą 8–15 kilogramų.

Kadangi buvau ir rankinio lifto operatorė, vežiodavau paletes. Paletės galėdavo būti lengvutės, pavyzdžiui, traškučių, tai tokios sverdavo tik apie 100 kilogramų. Bet buvo ir nežmoniškai sunkių palečių, kur buvo tik cukrus arba tik miltai. Iš mūsų valdžia nesitikėjo, kad mes pačios vežiosimės tas paletes, bet kai vakarais visi operatoriai išeidavo namo, mums vis tiek reikėjo krauti iki darbo pabaigos.

Aš, ačiū Dievui, bent jau žinau, kaip reikia saugiai kelti sunkius svorius, bet dauguma tai ignoruoja tas instrukcijas. O viršijo saugų svorį visi. Jeigu pradėsi valdžiai įrodinėti, kad pagal saugos taisykles neturi virš 10 kilogramų kelti, ilgai tam darbe ir nebūsi.

Bet kokiu atveju, tuos svorius tekdavo tampyti, ne visada galėjai prie pat privažiuoti, pavyzdžiui, jeigu šalia jau stovi paletė. Reikėdavo ne tik nusitempti iki lentynų, bet ir užsilipti „palipuku“. Aš labai mažo ūgio, o lentynos labai aukštos, tai man to „palipuko“ visur reikėjo. Bet net ir su juo tekdavo kelti svorį virš savęs, buvo labai sudėtinga. Kol įpratau, labai skaudėjo ir rankas ir nugarą.

Niekas nebandė skųstis tokiom problemom. Darbdaviai ten įpratę, kad žmonės padirba kurį laiką ir neiškentę išeina. Kolektyve daugiausiai buvo jauni žmonės, ateinantys sezoniniam darbui. Sutartys buvo terminuotos, vieno arba trijų mėnesių. Buvo įprasta, kad darbuotojai tiesiog dingdavo, nebeateidavo į darbą. Rasdavom tik drabužius sudėtus rūbinėj ant suoliuko ir tiek.

Pats darbas manęs negąsdina, aš iš labai darbščios šeimos, mes pratę dirbti visą dieną. Antrą kartą iš darbo išėjau dėl algos. Tada dirbau pusę etato „Maximoje“, pilnu etatu kitoj darbovietėj ir dar pradėjau magistro studijas. Taip pratempiau tik dvi savaites.