G1PS darbuotojų portretai: Emilija

Pabūkime skaidrūs ir atviri: liūto dalis Gegužės 1-osios profsąjungos išlaidų išeina darbuotojų ir „rangovų“ atlyginimams. Kažkur apie 70–80%. Mūsų darbuotojai mums yra brangiausi ne tik dvasine bei perkeltine, bet ir labai materialia prasme.

Todėl, kai skiriate 0,6% savo gyventojų pajamų mokesčio mūsų profsąjungai, galite būti tikri, kad iš tų 0,6 kažkur 0,4–0,5 bus išleista mūsų darbuotojų darbo užmokesčiui.

Jei paramos dar neskyrėte – čia yra labai paprasta instrukcija su paveiksliukais, kaip tai padaryti. Užtruksite tikrąja tų žodžių prasme tris minutes. Marš, dabar pat. Ne „kada nors“, ne „savaitgalį“, einate dabar, sutvarkote šitą reikalą ir ramiai gyvenate.

Jau paskyrėte? Šeimą ir draugus paraginote taip pat padaryti? Gerai, šaunuoliai. Atsidėkodami jums pristatome miniciklą: G1PS darbuotojų portretai. Kad žinotumėte, už ką jūsų procentuko dalis galų gale sumokės. Pradedame nuo mūsų puikiosios teisininkės Emilijos Švobaitės:

Esu Emilija, dirbu teisininke G1PSe, advokatų kontoroje ir „Sienos grupėje“. Dar kartais rengiu įvairias ataskaitas nevyriausybinėms organizacijoms ir valstybės institucijoms. Ir dar atlieku Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimą – analizuoju specialiuosius teisinius režimus, o konkrečiai – Lietuvoje tebegaliojančią ekstremaliąją situaciją dėl „migrantų antplūdžio“.

Esu sau pažadėjusi turėti mažiau darbdavių, kaip aš juos vadinu, mažiau užsakovų, bet kažkaip sunku būna atsisakyt. Matyt, dažniau reikia „ne“ pasakyti.

Į teisę iš tikrųjų ir atėjau per G1PSą. Prieš tai mokiausi visokius humanitarinius mokslus – meno istoriją ir prancūzų filologiją. Kai įsitraukiau į G1PSo veiklą, greitai išaiškėjo teisinio atstovavimo ir kompetencijų poreikis. Profsąjunga turėjo galimybę išleisti mane į mokslus, apmokėti išlyginamąsias ir darbo teisės magistro studijas. Baigusi jas, įsidarbinau advokatų kontoroje, ir teisė man taip patiko, kad nutariau dirbti vien teisinį darbą.

G1PSui šiuo metu padedu kasdienėse darbo teisės konsultacijose, vykstant kolektyvinėms deryboms patariu dėl „raudonų linijų“. Kartais, kai reikia, atstovauju profsąjungos narius teismuose. Bet dabar daugiausiai darbo – su ES direktyvos dėl darbo sąlygų gerinimo skaitmeninėse platformose perkėlimu į Lietuvos nacionalinę teisę. Einam į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją kartu su platformų („Wolt“, „Bolt“ ir t. t.) darbuotojais, detaliai ir kruopščiai ten ginčijamės bei bandom rasti bendrą poziciją su ministerijomis ir pačių platformų atstovais.

Direktyva numato, kad valstybės narės privalo sukurti efektyvią sistemą, kuri leistų tinkamai nustatyti užimtumo statusą, t. y., išrūšiuoti savarankiškai dirbančius asmenis ir tuos, kurie pagal darbo sutartį dirba. Neteisingas užimtumo statusas lemia mažesnę darbuotojų apsaugą, nors platformos pavaldumą taiko labai panašų, kaip darbo santykiuose.

Mes norim, kad būtų aiškiai įvardinti tie pavaldumo požymiai. Jei jų nėra, žmonės tikrai turi teisę dirbti savarankiškai, tartis dėl darbo užmokesčio ir t. t. Bet jei nustatomi požymiai, lemiantys darbo santykius, tai ir turėtų būti laikoma įprastais darbo santykiais.

Didžiausias konfliktas ir nesutarimas su platformomis kyla dėl algoritminio valdymo. Dabar algoritmas visiškai aktualiu laiku, pagal paklausą ir pasiūlą apskaičiuoja, kiek apsimoka platformai mokėti už kurjerio ar pavežėjo paslaugas. Taip paskaičiuoti laisvai gali ir mažesnį nei mimimalų atlyginimą. Ir visa tai vadinama savarankiškai vykdoma veikla ir savanoriškai priimtomis žaidimo taisyklėmis. Akivaizdu, kad platformos perkelia visą verslo riziką ant kurjerių ir pavežėjų, o pačios moka tik tiek, kiek joms apsimoka. Nei kurjeriai, nei pavežėjai negali algoritmo niekaip įtakoti ar kažkaip kitaip derėtis dėl kainos.

Mes sakom, kad vienas iš kriterijų individualios veiklos turėtų būti galimybė savo nuožiūra skirstyti darbo laiką, o ne tik derintis prie užsakovo interesų. Mūsų nuomone, tai reiškia ne tik galėti pasirinkti, ar dirbti vienuoliktą valandą ryto, ar pirmą nakties, ir kiek valandų dirbti, bet ir žinoti, kad dirbdamas skirtingomis valandomis tu gausi atitinkamas pajamas. Jei pirmą ar trečią valandą užsakovas tau moka daugiau pinigų, o antrą ir ketvirtą – mažiau, tai tavo „laisvas darbo laiko pasirinkimas“ tampa fiktyvus.

Mes siekiame, kad savarankiškai dirbantys asmenys galėtų laisvai, šalių sutarimu, susitarti dėl užmokesčio. Manome, kad susitarimu neturi būti laikoma, jei užmokestį už paslaugą nustato išimtinai automatinė sprendimų priėmimo sistema. Tam priešinasi platformos, tačiau mes ir taip jaučiamės darantys kompromisą, nes niekas netrukdo jiems įdarbinti algoritmų dėl kažkokių priedų ar apskritai, bet mes norime, kad būtų bent kažkoks aiškus darbuotojų susitarimas su įmone dėl saugių pajamų. Prašau, naudokite algoritminį valdymą, bet kad žmonės nesijaustų, kad kiekvieną dieną algoritmas jiems diktuoja vis kitokią kainą už jų teikiamas paslaugas.

Nelengvi tie posėdžiai būna, su daug emocijų, gan intensyvūs. Manau, ir priėmus įstatymų pakeitimus vis tiek dar bus bylų šiais klausimais. Bet šioks toks efektas jaučiamas jau dabar: pvz., „Wolt“ jau ėmė komunikuoti apie pajamų stabilumą, ketina įvesti minimalų užmokestį – 1,2 euro už vieną užsakymą. Čia vis tiek yra mažiau nei minimali alga, nes jei vieną užsakymą pristatyti trunka apie 15 minučių, tai valandinis užmokestis išeina 4,8 euro. Bet matyti, kad platformos reaguoja. Maži dalykai po truputį sprendžiami, platformos ima skaidriau veikti, atstumus jau rodo ir t. t., reaguoja į tai, ką girdi, nes tikrai nori išlaikyti galimybę, kad žmonės dirbtų savarankiškai, daug į tai deda pastangų ir kažkiek taikosi.

Kita tema, kuria daug užsiimu – tai kova su trukdymu profsąjungų veiklai. Dabar, kai darbovietėje ima kurtis profsąjunga, dažnai darbdavys arba atleidžia pagrindinius aktyvistus, arba įkuria sau pavaldžią „geltonąją“ profsąjungą ir taip „išsprendžia problemą“. Lietuvoje tai yra didelė problema.

Bene žymiausias atvejis, prie kurio dirbau – ginčas su „Barbora“. Ten buvo visiškai akivaizdu, kad darbdavys suorganizavo savo paties profesinę sąjungą ir taip sutrukdė kurtis nepriklausomai profsąjungai. Bet, deja, teismas to netraktavo kaip trukdymo profesinių sąjungų veiklai ir rekomendavo savo teises ginti civiline tvarka – bet kaip dar neįsteigta profsąjunga gali bylinėtis su darbdaviu?

O kitas dalykas – kai tik pradėjo kurtis profsąjunga, „Barbora“ pasiūlė nutraukti darbo sutartį su didele išeitine jos kūrėjui. Kiti darbdaviai elgiasi dar šiurkščiau – net nesiūlo išeitinės, o tiesiog neteisėtai atleidžia darbuotoją. Taip buvo ir „Pigu.lt“ atveju, ir „Pjanoje Vyšnioje“. Ir vienur, ir kitur ėjom į darbo ginčų komisiją ir apgynėm atleistus darbuotojus.

Žinau, kad kiti kolegos konsultuoja darbdavius, kad neteisėtai atleisti „aktyvistą“ yra pigiau nei atleisti pagal DK 59 str., išmokant 6 mėnesių išeitinę, vadinamuoju „atleidimu be priežasties“. Jei neteisėtai atleidi žmogų, sakykim, kuris trumpai dirbo, tai gali prasisukti su mėnesio kompensacija už ginčo nagrinėjimo laikotarpį ir sumokėti pusės mėnesio arba mėnesio išeitinę už neteisėtą atleidimą. O tada paprašai DGK, kad negrąžintų to žmogaus į darbą, ir jo negrąžina. Taip išsisukti gali su pusantro mėnesio išeitine vietoj šešių mėnesių – tai yra nelogiška ir neteisinga, šitą vietą reikia taisyti.

Teisinė apsauga profsąjungų nariams ar steigėjams praktiškai „įsijungia“ tik tada, kai tu jau įsteigęs profsąjungą. G1PSas turi skaudžių patirčių su tuo – būna, kad į mus kreipiasi aktyvus žmogus, mes jam padedam organizuoti darbovietėje profsąjungą, ir tas žmogus būna atleidžiamas. Kartais, būna, pavyksta tam žmogui susitarti taikiai ir gauti gerą išeitinę, turime sėkmingų pavyzdžių, kur metų išeitinė sumokėta ar pan. Bet, vienaip ar kitaip, tam aktyviam žmogui išėjus, visa iniciatyva steigti profsąjungą iš esmės sužlunga, ir mūsų įdirbis nueina veltui.

Darbo teisės specialistų Lietuvoje netrūksta, tik didžioji dalis jų atstovauja darbdaviams, verslui. Labai trūksta kompetentingų žmonių, kurie labai aiškiai atstovautų darbuotojų interesams ir ne tik strateginiu bylinėjimusi, bet ir teisėkūra užsiimtų.

Man atrodo, šiuo metu Lietuvos pilietinė visuomenė išgyvena tokį etapą, kai po truputį suvokia strateginio bylinėjimosi reikšmę. Jis tikrai svarbus ginant tiek migrantų, tiek darbuotojų, tiek LGBTQ žmonių teises, tiek aplinkosaugos srityje. LGBTQ teisių srityje apskritai tikriausiai yra vienas akivaizdžiausių pavyzdžių, žmonėms suprantamų, kur tos pačios lyties asmenų partnerystė atsirado būtent strateginio bylinėjimosi keliu, ne iš politinės valios. Laukiam ir tos politinės valios, aišku…

Savo politinių pažiūrų ir interesų neslėpsiu – esu kairioji, ir G1PSas man atrodo kaip organizacija, kuri daugiausiai kairiosios politinės darbotvarkės įgyvendina „ant žemės“. Man labai patinka G1PSas, nes jis turi abi kompetencijas: viena – tai eiti su būgnais į gatves ir daryti skandalą, atkreipti visuomenės dėmesį ir parodyti, kad skauda, plėšantis plaukus nuo krūtinės; o kita – teikti konstruktyvius siūlymus teisėkūros procese, išmanyti, kaip vyksta procesai, kurios institucijos už ką atsakingos ir į ką reikia kreiptis ir bandyti iš vidaus kažkiek tą sistemą keisti. Strateginis bylinėjimasis irgi yra to reikšminga dalis.

Šitie dalykai turi eiti kartu, nes niekas nėra vakuume ir institucijos bei politikai gali priimti palankius sprendimus tik tada, kai yra kažkoks viešas spaudimas, gera komunikacija, kai visuomenei skauda. Jei mes tik ateinam kaip biurokratai į posėdį ir pateikiam kelis pasiūlymus, tai politikai tikrai rinksis tą pusę, kuri komunikuoja viešai, kad matytųsi jų darbas. Šiaip visada galima dar geriau, bet G1PSas moka daryti ir tą, ir tą, kai užsidega, o užsidegimo yra. Ir labai idėjinė organizacija, nesu buvus kitoj, kur tiek būtų žmonių, taip ilgai dirbusių už dyką.

Kalbant apie asmeninį darbo krūvį, tai man jo suvaldyti nesiseka, tikrai būna, kad persidirbu ir perdegu. Apskritai mane vargina ne tai, kad reikia dirbti, o tai, kad reikia greitai persijungti tarp temų. Kartais būna, kad viskas subyra vienu metu. Sakykim, ateina du nauji klientai – dažnai žmonės kreipiasi į teisininką, kai jiems likusios dvi ar trys dienos apskųsti sprendimą – tada tu vertiesi per galvą ir būna, sakykim, per dieną turi parašyt du skundus, kur reikia pakankamai įsigilinti detaliai ir sugaišt daug laiko, o rytoj dar laukia posėdis dėl direktyvos, kuriam irgi reikia parašyt pastabas, įsigilinti, tada ataskaitos dar pridavimo terminas po poros dienų ir t. t. Žinai, aš saugiklius įsivaizduoju elektros, ir būna, kas nors parašo kokį nors papildomą klausimą ir man galvoje išmuša saugiklius. Tai va.

Dažnai į pirtį vaikštau, sportuoju, tai jau jei žiauriai kas nors nervina, tai tiesiog varau „kardio“ daryt valandą, išbėgu visą tą pyktį, tada nueinu į pirtį, truputį atsikvepiu, nusiraminu, grįžtu ir galiu dirbt toliau. Dar likę manyje ir nemažai humanitarės, nors ir buvo pora metų, kai neturėjau laiko visai kultūrintis. Bet dabar kartais renkuosi mieliau viena nueit į filmą, nei su kažkuo išgert alaus. Man vis dar yra priebėga nuo visų pasaulio blogių geras kinas ir literatūra. Kad ir kaip banaliai skambėtų, smagu, kai kažkas mato pasaulį taip, kaip tu, ir perteikia jį, paguodžia ironija ir humoro jausmu. Dar į filharmoniją vaikštau, kaip kokia pensininkė, klasikinės muzikos klausytis – nes niekada nenuvilia. Žinai, kai laiko nedaug, tai bijai jį iššvaistyti.

Kadangi dirbu su žmonėmis, o darbo bylos dažnai būna labai aistringos, tai dažnai po darbo jau nebelabai noriu su kuo nors bendrauti. Kad eičiau susitikti su žmonėmis, ypač su tais, kurie nėra susiję su mano darbu kaip nors, tai būna labai retai. Kartais, žinai, alaus eini pagert, nes įdomu, kas vyksta, arba pas kolegą iš kitos NVO ar iš kitos profsąjungos, tai va. Bet šiaip nesiskundžiu. Buvo laikas, kai daugiau baliavodavau, o dabar, man atrodo, balius pakeitė darbas. Čia nėra pagirtina, irgi tam tikra priklausomybė, tik ji man patinka labiau nei alkoholis, nes mažiau žaloja kūną ir padeda žmonėms daug labiau.

Į priekį mane varo pasitenkinimas gerai atliktu darbu. Būna, kad profsąjungos nariui parašai kokį nors raštą, jis išsiunčia jį darbdaviui ir sako: „Vau, pasijutau, kad pagaliau galiu aiškiai ir grakščiai pasakyti, kas negerai.“ Smagu, kai žmonės atgauna orumą, pajunta, kad jų klausysis, kad jie gali pasakyt kompetentingai, drąsiai, apginti savo teises. Matyti tą kylančią galvą, kuri buvo užspausta, labai atperka. Na ir žmonių dėkingumas yra faina, nes būna ir nedėkingų…

Bet šiaip aš jaučiuosi padedanti labiausiai ne žmonėms, o valstybei. Man žmonės nėra vargšiukai, aukos, kuriuos reikia globoti ir vesti už rankos. Jiems reikia teisinio atstovavimo, reikia normalios teisinės pagalbos, reikia organizacijų, kurios padeda, šiaip valstybės garantuojamos teisinės pagalbos irgi reikėtų daug kokybiškesnės... Bet aš labai nemėgstu tos humanitarinės raudos, kad o Dieve Dieve, visi čia vargšiukai, reikia juos apgint, jiems padėt. Man tik banaliai norisi, kad teisinė sistema veiktų, kad teisės viršenybė būtų užtikrinta, o užtikrinta ji gali būti tik tada, kai kompetentingai gali ginčytis abi pusės, o ne tik viena.